Turbūt ne tik kybartiečiai žino, kur rasti kelis šimtus metų skaičiuojantį garsųjį maumedį. Ne ką jaunesnė ir pati sodyba, kurioje jis auga, bet gyvenimas čia tęsiasi.

Nors ilga troba jau įlinkusiu stogu, kažkas nuo kelio pusės išdaužė jos langus, bet po kiemą išdidžiai vaikšto gražuolis povas, kreksi antys, nuo svetimų saugo didelis dėmėtas šuo. Kieme nuolat sukiojasi ir sodybos šeimininkė Salomėja Dabulevičienė. Ji niekada nenustemba sulaukusi svečių, nes senasis, jau apsamanojęs, bet vylingą moters figūrą primenantis maumedis visada į namus privilioja žmonių. Nors šeimininkės sveikata jau ne ta ir atliekant paprasčiausius namų ruošos darbus į pagalbą vis dažniau tenka kviestis kitus žmones, 77 metus einanti moteris „nepameta“ jaunatviškos energijos. Šįmet ji išleido savo eilėraščių knygą „Laukų audra“. Tiesa, knygelė nedidelė ir išleista tik 200 egzempliorių tiražu, bet kūrėjai tai – didelis gyvenimo įvykis. Mat leidinuko nebūtų buvę, jei lėšomis nebūtų padėję Kybartuose įsikūrę verslininkai.

Pasak Salomėjos, jos eilės gimsta iš gyvenimo, iš asmeninės patirties. Kaip pati sako, ji visada buvo „padūkusi“ ir gali labai greitai sudėti ketureilį, pašiepiantį pažįstamą žmogų. O likusi su savo mintimis rašo eilutes iš širdies. Gyvenimas moters nelepino, susikaupė daug visokių patirčių, teko išgyventi tremtį, tačiau kybartietė nei dabartimi, nei praėjusiomis dienomis nesiskundžia. S. Dabulevičienė didžiuojasi ir savo sodyba, ir šeima.

– Gimiau ne šioje sodyboje, bet jau kelias dešimtis metų čia gyvenu, – pasakojo Salomėja. – Kai buvau maža, tik dvejų metukų, čionai mane atsivežė dėdė, kuris su žmona vaikų neturėjo. Jie mane labai mylėjo. Taip jau atsitiko, kad netrukus Stalino įsakymu dėdės šeima turėjo būti ištremta į Sibirą. Kartu paėmė ir mane…

Toliau mergaitės likimas klostėsi kaip filme. Tuo metu netoli Salomėjos tėvų namų buvo numuštas lėktuvas. Jos tėvas rado sužeistą lakūną, kuris, pasirodo, buvo vertinamas paties Stalino. Žmogus parvilko pilotą namo, kad mama jį išgydytų. Už tai moteris paprašė, jog šis užtartų žodį už Sibire vargstančius dukrą ir brolį.

Pagijęs lakūnas ištesėjo savo žodį ir mergaitė parkeliavo namo. Dėdė į Lietuvą grįžo tik po daugelio metų, prieš savo mirtį.

Sugrįžimu į šeimą mergaitė džiaugėsi neilgai. Užėjus frontui, visiems teko sprukti iš namų, tačiau „parubežy“ kulkos atėmė mamos, dviejų sesių ir brolio gyvybes. Gyvas liko tėtis, ji ir dar vienas brolis. Vėliau tėtis vedė dar kartą ir šeima pasipildė dar penkiais broliais.

Salomėjai sukakus 12 metų, mirė tėtis. Po jo mirties pamotė išvijo Salomėją iš namų ir ši apsigyveno pas Sibire likusio dėdės žmoną. Mokėsi, įgijo zootechnikės specialybę, įsikūrė Kybartuose, jauna ištekėjo, susilaukė sūnaus ir dukros. Deja, neturėdamas nė 30 metų, mirė jos vyras. Po kiek laiko gyvenimas Salomėją suvedė su antruoju vyru, su kuriuo daug metų gyvena sodyboje po senuoju maumedžiu, nuolat traukiančiu visų akis.

Šį vertingą sodybos akcentą iš Brazilijos pargabeno dar Salomėjos proprosenelis. Pasak jos, vyriškis buvo laivo kapitonas ir planavo sodyboje pasodinti dar daugiau maumedžių. Tačiau planams nebuvo lemta išsipildyti. Salomėja sako, kad protėvis, parplukdydamas dar keletą maumedžių, pakeliui susirgo ir mirė. Jūreiviai palaidojo jį jūroje kartu su jo mėgstamais medžiais. Tad šis sodyboje augantis plačiašakis – vienintelis tų dienų liudytojas, labai brangus šeimininkės širdžiai.

S. Dabulevičienė užsukusiam svečiui galėtų papasakoti daugybę savo giminės istorijų. Kaip pati sako, jos gyslomis teka ne tik lietuviškas, bet ir prancūziškas bei vokiškas kraujas, o ji pati moka net gruziniškai.

Paklausta, ar bus kam prižiūrėti tiek metų skaičiuojančią sodybą su unikaliuoju medžiu, Salomėja su pasididžiavimu pasakoja apie savo anūkus Editą ir Dainių. Tiesa, anūkė gyvena užsienyje, tad giminės istoriją menančioje vietoje greičiausiai įsikurs anūkas. S. Dabulevičienė įsitikinusi, kad šioje jos širdžiai brangioje sodyboje, prie pamėgto Molyno ir ištisai čiurlenančio vandens gręžinio, nenutrūks giminės ištiestos gijos.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Paklausti, kaip sekasi, pas Salomėją Dabulevičienę kartais užsuka ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas.

Publikuota: „Santaka”, 2015-08-01.