Iš filharmonijos – į futbolo aikštę

Kai groja bosiniu trombonu, Saulius Karka paklūsta dirigento batutai. Viskas apsiverčia, kai vyras įžengia į futbolo stadioną. Ten jo klauso visi 22 žaidėjai.

Grojantis teisėjas

Girdėjusi apie policijos pareigūną, iš cukraus kuriantį trapius konditerijos stebuklus, kalbinusi jėgos trikovininkę, kurios rankoms paklūsta siūlai, ir kuprinių siuvėją, kilnojantį svarsčius, įsitikinau, kad nėra nesuderinamų dalykų. Gali būti tik per mažai noro. Nacionalinės kategorijos futbolo teisėjas Saulius Karka, grojantis bosiniu trombonu tai tik darsyk paliudijo. “Sveiki, malonu susipažinti”, – išlindusi iš už Kauno valstybinės filharmonijos kolonos, pasisveikinau su S.Karka, pozuojančiu dienraščio fotografui. Priešais fotoaparato blykstes stovėjęs gana griežtu veidu, Saulius nepasikeitė ir tada, kai likome dviese. “Kai žmonės pamato mano veidą ir sužino, kad teisėjausiu rungtynėse, sako: oi, tik ne jis!” – pašnekovo lūpų kampučiams pakilus į viršų supratau, kad šypsotis jis vis dėlto moka. Nepaisant to, Saulių puikiai įsivaizdavau kokioje nors istorinėje kino juostoje įkūnijant uniformuotą vokiečių kariškį. Netrukus sužinojau, kad Kybartuose gimusio 48-erių vyro gyslomis iš tiesų teka daug vokiško kraujo. Nors Sauliaus pase – Karkos pavardė, jo tėtis Romualdas – legendinis Kybartų “Sveikatos” gynėjas – buvo vokietis ir jo pavardė buvo Kark. Būtent tėtis Saulių supažindino su sportu. Mama, Kybartų pedagogė, buvusi Vilkaviškio rajono tremtinių sąjungos pirmininkė, aktyvi visuomenės veikėja, išleidusi tris knygas apie tremtį Sibire “Mes sugrįžom…”, Dalija Agota Karkienė sūnų atvedė į muzikos pasaulį. Kaskart matydama purvinus namo grįžusio vyro drabužius ir mėlynes ant kūno, Saulių ji ragindavo rinktis muziką, o ne sportą.

Tėtis – vedlys

Įkurtas 1960 m., Kybartų pučiamųjų orkestras, pavadintas miesto vardu, gyvuoja iki šiol. Dabar jame groja apie 70 muzikantų, anksčiau buvo mažiau, o patekti į orkestrą “Kybartai” galėjo ne kiekvienas. Jaunėlio brolio Haroldo rankose pamatęs dūdą, tuo metu šeštokas Saulius panoro groti orkestre. Pažinojęs tuometį orkestro vadovą Antaną Ziegoraitį, tėtis sūnui pažadėjo su juo šnektelėti. “Atvedė tėtis mane pas jį, A.Ziegoraitis apžiūrėjo ir sako: pagal lūpas gausi tromboną. Trombonas yra toks instrumentas, kuriuo gali groti viską: ir estradą, ir džiazą, ir klasiką. Vaikas buvau, nelabai ką supratau. Galvą linktelėjau ir gavau sulūžusį tromboną”, – savo pirmuosius nedrąsius žingsnius į muzikos pasaulį prisiminė S.Karka. Baigęs vidurinę, kybartiškis persikėlė į Kauną, mokėsi Juozo Gruodžio konservatorijoje. Tada įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją. Įgijo bakalauro laipsnį, baigė specializuotas studijas, nes tuo metu į magistrantūrą priėmė ne visus. “Ten įgijau ir dirigento kvalifikaciją. Beje, dirigento duonos esu šiek tiek ragavęs. Studijų metais dirigavau studentų orkestrui, todėl visada analizuoju dirigentų darbą. Kartais pasidaliju ir kokiais nors pastebėjimais. Žinoma, ne viešai, nes taip neetiška elgtis. Tai labiau panašu į kolegišką diskusiją”, – paklaustas, ar nenorėtų tęsti studijų ir tapti profesionaliu dirigentu, S.Karka neatmetė tokios galimybės.

Trombonas ir arfa

Šiuo metu Saulius groja Kauno miesto simfoniniame ir Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestruose. Ten pat dirba ir jo žmona Viktorija Smailytė-Karkienė. Saulius groja bosiniu trombonu, mylimoji – arfa. Šie du instrumentai, anot pašnekovo, itin gerai dera tarpusavyje, bet ne todėl, kad juodu pora. Arfos suderinamumą su variniu trombonu ir trimitu pastebėjo ne vienas muzikas. Pradžioje žiūrėję skeptiškai, po pasirodymų nuostabos neslėpė ir melomanai. Trombonas suteikia šventiškumo, daugiau garso, o arfa – lyrinio prieskonio, švelnumo ir jautrumo. Nors dirba tame pačiame kolektyve, sutuoktiniai turi atskirų projektų. Žinoma, yra bendrų taškų, kaip ne vienus metus gyvuojantis ansamblis “Bass Gliss”. “Turime bendrų taškų, kurie mus jungia. Juk esame muzikantai. Mums ši veikla patinka. Nedirbame dėl to, kad už tai gerai mokama. Ne atlygis, o muzika mus uždega”, – S.Karka neslėpė, kad muzika sukelia pačių įvairiausių emocijų. Kartais sutuoktiniai dėl jos ginčijasi, o kartais smagiai pasijuokia.

Išsunkia dvasiškai

“Nesakyk, kuo groji, – sakyk, ką dirbi”, – trombonininkas apgailestavo, kad šiuo posakiu visuomenė vis dar nusako savo požiūrį į menininkus, konkrečiai – į muzikantus. Dažnas mūsų esą tebegalvoja, kad dailininkams nereikia mūzų, o pagroti bet kokiu muzikiniu instrumentu scenoje – juokų darbas. “Patikėkite, taip tikrai nėra”, – S.Karka omenyje turėjo ne tik fizinį krūvį, kuris repeticijų ir koncertų metu tenka visiems veido raumenims. Muzikantams, grojantiems pučiamaisiais instrumentais, labai svarbu stiprūs plaučiai ir taisyklingai kvėpuoti. Dėl to Saulius kasdien atlieka pačius įvairiausius kvėpavimo pratimus. Tai jam leidžia atlikti ilgesnius kūrinius nepristingant oro. “Mes – kaip sportininkai. Bėgikui reikalinga kojų jėga, mūsų procese dirba kiti raumenys, kuriuos būtina lavinti”, – mitus griovė pašnekovas. Kiekvienas koncertas – tai ne tik fizinis krūvis, bet ir emocinis išbandymas. Kaskart grodamas kolektyve, kiekvienas muzikantas prisiima savotišką atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus, todėl kitų klaidos virsta savomis ir atvirkščiai. “Būna, kad kažkas nepasiseka. Sėdi, analizuoji. Pasikalbu su broliu Tomu, nes jis yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trombonų grupės koncertmeisteris”, – anot S.Karkos, toks turėtų būti kiekvieno profesionalo požiūris.

Turėjo numesti svorio

Dirigentu Saulius netapo. Nei chorui, nei orkestrui nevadovauja, tačiau styguoja futbolo rungtynes. Todėl jo rankose – ne batuta, o švilpukas ir skirtingų spalvų kortelės. “Tik labai prašau, neparašykite, kad aš treneris. Kažkada vienas žurnalistas jau taip parašė”, – S.Karkos pastaba privertė atidžiau paskaityti jo biografiją. Saulius – nacionalinės kategorijos futbolo teisėjas, teisėjavęs Latvijoje ir Europos lygoje, asistavęs Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės ir supertaurės finaluose. Daugelį metų dirbo Kauno regiono koordinatoriumi Lietuvos futbolo teisėjų asociacijoje (LFTA). Futbolą jis pats esą mažai žaidė. Žinoma, kamuolį spardyti mokėjo, vis dėlto didžioji jo meistrystė atsiskleidė teisėjo amplua. Teisėju būti  pasirinko tada, kai pavargo nuo bohemiškų linksmybių. “Puikiai pamenu – pirmą kartą atėjęs į futbolo stadioną, ten pamačiau teisėjaujančias merginas. Rungtynių inspektoriaus paklausiau, ar ir aš galėčiau būti futbolo teisėju. Jis atsakė: taip, bet esate labai stambus, – S.Karka pasakojo, kad nedisciplinuotas gyvenimo būdas svarstyklių rodyklę atvedė iki 120 kg svorio. – Dėjau išties didelių pastangų. Maždaug per dvejus metus treniruodamasis atsikračiau antsvorio.”

Padėjo tvirtas būdas

Pradžioje S.Karka teisėjavo vaikų ir moterų futbolo rungtynėms, kol galiausiai jo užsispyrimas atvedė iki futbolo olimpo. Prie to prisidėjo ne tik tvirtas charakteris, bet ir puikūs žmonės – tarptautinės kategorijos Lietuvos futbolo teisėjas Gediminas Mažeika ir buvęs futbolininkas, žinomas futbolo teisėjas ir inspektorius Gintautas Ratkevičius. Jiems S.Karka dėkingas ne tik už profesines žinias. Ar sunku tapti teisėju? Ne. Kur kas sunkiau įsitvirtinti ir išlikti. Tam, anot pašnekovo, nepakanka vien tik didelio noro. Reikia ypač gero fizinio pasirengimo ir išmanyti taisykles. Šios futbolo teisėjams – kaip “Tėve mūsų”. “Taisyklių knygelė nestora, – pirštais jos apimtį bandė parodyti S.Karka. – Matydama, kaip kaskart ją vartau, žmona juokauja, kad viską turėčiau mokėti atmintinai.” Vis dėlto nepakanka aklai iškalti taisykles, reikia mokėti jas pritaikyti įvairiose, neretai ginčytinose situacijose, kurių, priešingai nei muzikiniame repertuare, neįmanoma numatyti.
“Jei vyksta tik žaidimas, aš niekada nesikabinėju, bet nesportinį elgesį vertinu labai griežtai. Mane domina tik futbolas, todėl visi kiti dalykai draudžiami arba prevenciškai užkardomi. Keiktis lengva, tiksliai perduoti kamuolį – ne. Gerai, kai rungtynėse visi žaidžia futbolą, bet būna tokių, kur jau pirmosiomis minutėmis pradedamos suvedinėti sąskaitos”, – S.Karka pasakojo per savo ilgametę karjerą panašias situacijas kelis kartus sprendęs drastiškai – rungtynes nutraukė. Žinoma, ne visiems tai patiko, tačiau paisyti teisėjo sprendimų privaloma, nes jis yra pagrindinis oficialus rungtynių žmogus.

Klysti – žmogiška

Pasibaigus rungtynėms dalį teisėjų žaidėjai ir futbolo sirgaliai pamiršta. To negalima pasakyti apie Saulių. Vieni žavisi jo profesionalumu, kiti pyksta, kad jis pernelyg griežtas. “Ar visada jaučiuosi gerai? Žinoma, ne. Kartais būna tokia savijauta, kaip sako G.Mažeika, kad bijai savaitę išeiti į lauką, bet ne todėl, kad gausi per galvą, o todėl, kad nusiteisėjavai. Visko būna”, – svarbiausia, anot S.Karkos, klaidą pripažinti, iš jos pasimokyti ir neleisti kartotis. Tai teisėjas vadina tobulėjimu. Kai atrodo, kad viską darai gerai, o prieš rungtynes nenusibraižai strateginio plano, nepadarai gero aptarimo, nustoji tobulėti. Susirūpinti reikia ir tada, kai teisėjavimas virsta kančia, bet ne malonumu. “Būna, girdžiu iš kai kurių jaunų teisėjų, kad tądien jiems nesinorėjo teisėjauti ir pan. Ir nereikia! Geriau paprašyk draugo”, – pašnekovas tikino iki šiol nepraradęs noro teisėjauti. Tiesiog ne visada pavyksta suderinti koncertus ir rungtynes. Būna, kad tenka suktis iš padėties ir iš koncerto bėgti į futbolo rungtynes. Būna ir atvirkščiai. Vis dėlto dažniausiai tokiais atvejais S.Karkai tenka ieškoti kolegų, kurie jį pakeistų koncerto metu arba futbolo stadione.

Neforsuoja įvykių

Anuomet numetęs nemažai svorio, Saulius neleidžia sau priartėti prie kritinės ribos. Vyras daug energijos atiduoda grodamas trombonu ir žinoma, bėgiodamas futbolo stadione. Jame, kaip juokavo pašnekovas, nepabėgtum nei su kelis kilogramus sveriančiu pučiamuoju muzikiniu instrumentu, kurio iš rankų nepaleidžia jau kone tris dešimtis metų, nei turėdamas antsvorio. “Kad jūs žinotumėte, kokios sudėtingos mūsų treniruotės. Kai kiti  pamato, negali patikėti, kad toks fizinis pasirengimas reikalingas teisėjui”, – be jo, anot pašnekovo, futbolo aikštėje neišbėgiosi nei 90, nei juo labiau 120 minučių. Todėl nuėjęs į parduotuvę Saulius galvoja, ką dėti į pirkinių krepšelį. – Taip, taip, pro bandeles einu užmerktomis akimis.” Tais atvejais, kai kalbama apie aukštesnį laiptelį, ant kurio užkopti pretenduoja keli lygiaverčiai pretendentai, žiūrima ne tik į tai, kaip jie elgiasi aikštėje, kaip laiko vėliavėlę, bet netgi specialiu įrenginiu matuojamas jų riebalinis sluoksnis, tikrinama, kaip greitai po fizinio krūvio atsikuria širdies ritmas. Šiuo metu 48-erių Saulius galvoja apie futbolo teisėjo karjeros pabaigą. Kalbant muzikiniais terminais – diminuendo. Tai reiškia palaipsniui mažėjančias muzikos apimtis. Tiesa, visiškai su futbolu vyras nežada atsisveikinti. “Esu sulaukęs pasiūlymo būti inspektoriumi, t.y. inspektuoti rungtynes, prižiūrėti visų teisėjų darbą. Manau, patirties tam pakanka, – S.Karka įvykių neforsavo, o paklaustas, kur jaučiasi geriau, suraukė antakius: – Bent jau jau kol kas nenorėčiau atsisakyti nė vienos veiklos. Esu laimingas, kai einu groti, esu laimingas ir tada, kai išeinu į futbolo aikštę. Neslėpsiu, būna, kad nepasisekus svyra rankos, tačiau ryte pabundi ir viskas atrodo kitaip nei vakar ir į sceną ar stadioną vėl eini kaip į šventę.”

Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė

Vilmanto Raupelio nuotr.
Įsimintinas: S.Karkos veidas daugeliui sportininkų ir futbolo aistruolių asocijuojasi su griežtumu.

Publikuota: “Kauno diena”, 2021-11-28.

lt_LTLietuvių kalba
lt_LTLietuvių kalba