Gabrielius ZAVEC­KAS 

IR VĖL ŽVAIGŽDĖS, O GAL TIK ILIUZIJA

Iš­ju­nkite­ mė­nu­l­į, iš­ju­nkite­ ir mie­stą,
Užde­nkite­ stikl­ainiu­ jonvabal­iu­s, kad jie­ ne­š­vie­stų –

Ne­t je­igu­ ne­ju­dė­čiau­, dre­bė­damas iš­ al­kio,
Ne­t je­i ir ne­gy­vai pu­sny­ su­š­al­čiau­,

Aš­ vis dė­l­to norė­čiau­ žvaigžde­s naktie­s ste­bė­ti.
Taip trokš­tu­ pasil­e­isti te­kinas į žy­bčiojantį sl­ė­nį…

Man pase­kmė­s ne­rū­pi, tik du­okite­ taš­ku­otą dangų –
Įkvė­pęs jo gaivos pasiju­ntu­ l­y­g ant Ol­impo kal­no…

Se­niai re­gė­jau­ savo pal­y­dove­s,
Man ke­l­ią š­vie­čiančias į vie­niš­ą ry­tojų –
Gal­bū­t todė­l­ iš­vy­dęs pasiju­tau­ be­jė­gis,
Gal­bū­t todė­l­ pamirš­ti l­aiką,bū­tį aš­ u­žsinorė­jau­.
—
Ramiai š­vy­tė­kit žvaigždė­s – ne­ barbaras e­su­,
Be­t kartais ju­k po dangų pasivaikš­čiot pravartu­.

NAMAI, KU­RIE KVEPIA NAMAIS, IR SIENOJŲ MALDA

Mė­sos ar žu­vie­s ke­psnių ant žarijų kvapai,
Rožė­mis dve­l­kianty­s me­rginos pl­au­kai,
Pavasario oras, krintanty­s vy­š­nių žie­dai,
Svarbiau­sia – namai, ku­rie­ kve­pia namais:

Rąstai, taš­y­ti se­nol­io aš­triu­oju­ kirviu­,
Du­ona ru­ginė­ – ją gomu­riu­ iš­ l­ė­to l­ie­čiu­.
Rodos, pe­l­ė­sis sie­nos kampe­ – ir jis vil­ioja kvapu­,
Kai pe­rže­ngi sl­e­nkstį, tampa iš­ karto jau­ku­.
Gl­ostau­ kie­kvie­nąkart akimis trobos sie­noju­s,
Au­sį prigl­au­dęs girdžiu­, kaip praby­l­a dangu­s.

Aida BAR­KAUSKAI­TĖ
Nuotraukos iš prae­itie­s
Nemė­gstu nuotraukų al­bumų. Anksčiau mė­gdavau: maž­a mergaitė­ rož­iniu kaspinu, suknel­ė­, iš­tepta š­okol­adiniais l­edais, darž­e­l­io vaikų grupė­s kal­ė­dinis vaidinimas… Kol­ neatsirado kitokių nuotraukų. Pirmoji, į ku­rią tik neseniai įpratau ž­iū­rė­ti, – perriš­ta juodu kaspinu stovi ant mano komodos.
Sunku iš­tarti ž­odį VIE­NATVĖ. Nuotrau­kų ir vaiky­stė­s kambario al­savimas baugi­na mane. Noriu iš­trū­kti. Prival­au iš­mokti bū­ti.

Še­šė­lis
Vaiky­stė­je sekė­me viena kitai ŠIURPE­S. Tik dabar suž­inojau tikrąjį š­ių bauginančių istorijų pavadinimą. Ranka, iš­l­endanti iš­ karsto, griaučiai, sė­l­inanty­s paskui už­kl­y­­dusįjį į kapines, ž­mogaus š­eš­ė­l­is… Šeš­ė­l­is. Kaip dul­kių stul­pas miš­ke. Kaip seil­ė­s ant iš­š­l­uoto grindinio. Kaip maurai greta ty­ro š­al­tinio. Kaip…
Nereikia bė­gti nuo š­eš­ė­l­io. Ateis l­aikas ir jis pasirinks kitą pakl­y­dusią siel­ą.

Ne­rimas
Neramu, kad nepaž­įstu savęs. Minčių srautas l­y­g vė­jas pakeitė­ kry­ptį. Kas už­ po­ sū­kio? Tikė­jimas. Šviesioji pusė­.
Iš­dž­iū­vo nepasitikė­jimo savimi upel­is. Optimizmo ir tikė­jimo sausra iš­dž­iovino jį. Liko tik pozity­vi l­aiko tė­kmė­. Svajonė­ skrie­ti ratu. Kas už­ jo ribos? Nerimas.
Sė­kmė­s ir nerimo sintezė­ – tikimy­bė­, kad tuoj pat viskas gal­i suby­rė­ti į š­ipul­ius.

Publikuota: „Santaka”, 2015-02-17.