Grynakrauje suvalkiete save vadinanti Morta Miglinaitė, scenoje geriau žinoma kaip „mergytemorta“, savo dienų be muzikos jau neįsivaizduoja. Prieš pusmetį ji išleido pirmąjį trumpo metro albumą pavadinimu „Bailė“. Su Morta kalbėjomės apie jos kūrybinį kelią.

– Morta, kas Tave paskatino imtis muzikos?

– Dainavau nuo pat mažumės. Mano senelis turėjo turbūt visus įmanomus instrumentus, tad buvau apsupta muzikos garsų. Taip pat jis buvo sukaupęs labai daug diskų, kuriuose būdavo įvairių dainų karaokė versijos, todėl mėgdavau dainuoti. Vieną dieną mane išgirdusi močiutė susižavėjo ir sukvietė visą šeimą į kambarį, tuomet jau klausėsi visi. Taip ir prasidėjo mano kelias. Šeima šioje srityje labai stipriai palaikė. Kai su tėčiu važiuodavome pro Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, jis vis kartodavo, kad ten mokysiuosi. Tarsi mantrą man į galvą įkalė. Tai ir išsipildė – įstojau į konservatoriją, kurioje pradėjau kurti muziką. Ten susiradau draugų, išlikusių iki šiol, turėjau nuostabią mokytoją, kuri mane daug ko išmokė ir sudarė teisingą požiūrį į kūrybą ir muziką.

– Papasakok apie savo trumpo metro albumo „Bailė“ idėją, kūrybinį procesą.

– Mintis išleisti kažką savo kilo jau mokykloje, tačiau tuo metu nebuvau išsigryninusi stiliaus. Nusprendžiau duoti sau laiko – prirašiau daug dainų, kai kurios iš jų iki dabar likusios užrašinėje. Idėja, nešama dainose, atsispindi ir albumo pavadinime – „Bailė“. Vieną dieną važiuodama traukiniu klausiausi savo dainų ir supratau, kad jose labai daug sąsajų su baime.

Albumas rašytas nuo 2023 metų vasaros, tačiau visad sakau, kad patirtis ir jausmus, kurie yra sudėti į jį, kaupiau visą gyvenimą. Jame palikta daug gyvų garsų: išsiderinusi gitara, garso įrašai iš telefono. Prie leidinio stipriai prisidėjo ir geras mano draugas Benas Kukenys, su kuriuo susipažinau dar konservatorijoje. Nors dainas kuriu viena, su Benu formuojame galutinį variantą. Jis taip pat yra albumo prodiuseris.

Nuotraukas ir muzikinį klipą kūrėme pas mylimiausią močiutę Audronę kaime, Vištytyje, kartu su fotografe Egle Bracaite ir operatoriumi Dovydu Buču.

– Kas įkvėpė Tavo albumą?

– Dažniausiai rašau iš tų didelių, sunkių ir nesmagių jausmų, kuriuos susirinkau per visą gyvenimą. Jie sukelia stipriausią reakciją, ir kai neberandu, kur viską padėti, sudedu į dainas.

Įkvepia knygų skaitymas: kartais ten randu kokių nors frazių ar žodžių, kurie vėliau atsiduria dainose. Labai įkvepia gamta, močiutės kaimas, kuriame daug tylos, ko man trūksta Vilniuje.

Žinoma, labai įkvepia ir muzika. Vieni albumai labiau prisidėjo prie žodžių, kiti – prie skambesio. Atlikėjos Adrianne Lenker ir Phoebe Bridgers padėjo nebijoti naudoti neestetiškų, kartais net žiauriai skambančių žodžių. Kamanių Šilelio „9“ albumas turbūt buvo tas, kurio klausiausi daugiausia bandydama suprasti, kaip man pačiai kurti lietuviškai. O Frank Ocean „Blonde“ yra tiesiog mano visų laikų mėgstamiausias albumas. Jame tiek daug telpa – iki pat dabar jo klausausi ir vis randu kažką naujo. Ši muzika man padėjo nebijoti nestandartinių, alternatyvių garsų.

– Kaip rašai dainas?

– Dažniausiai parašau dainą per vieną dieną. Pasiimu gitarą ir kartu galvoju žodžius, bet kartais juos turiu užsirašiusi ir bandau pritaikyti melodiją.

Man dainos dažniau gimsta, kai kažkas taip skauda, kad jau nebetveri viduje. Tada ir išsipila daina vienu prisėdimu.

Labai norėčiau parašyti linksmą dainą ir žinau, kad močiutė to labai norėtų (juokiasi). Kol kas man nepavyksta, bet tikiuosi, kad vieną dieną pasiseks parašyti dainą-vaistą (šypsosi).

– Kokį ryšį vis dar turi su gimtuoju kraštu?

– Kelias vasaras pasirodžiau Vištytyje, kuriame vyksta muzikos pakrantės vakarai. Tačiau tuo metu labiau atlikdavau kitų atlikėjų dainas, mano kūrybos ten buvo mažai.

Vištytis – nuostabi vieta, visas dainas kaime parašau lengviausiai. Įkvepia sodybos aplinka, ežeras – ten atsiriboju nuo sostinės triukšmo, pabendrauju su močiute. O į Vilkaviškį grįžtu aplankyti festivalio „Mažinam atstumą“.

– Kaip atsidūrei Vilniuje ir ką šiuo metu veiki?

– Tai buvo mano svajonių miestas. Jame gyvena sesė, aš vis pas ją atvažiuodavau per atostogas ar savaitgaliais. Buvau įsimylėjusi Vilnių.

O dabar įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurioje mokausi džiazo vokalo specialybės. Turiu prirašiusi daug dainų, labai noriu padaryti visą albumą.

– Ar manai, kad studijos muzikantams yra reikalingos?

– Nelabai. Muzikantas turėtų pažinoti natas, valdyti instrumentą, turėti šiokį tokį suvokimą apie muzikos istoriją. Svarbiausia klausytis daug muzikos, čia pagrindinė mokykla (juokiasi). Tačiau konservatorija tikrai naudinga, radau daug bendraminčių ir išmokau ne tik muzikinių, bet ir gyvenimiškų dalykų.

– Kokioje scenoje pasirodyti svajoji labiausiai?

– Labai norėčiau pasirodyti Suvalkijoje. O svajoju apie vis didesnę sceną, kurioje galėčiau augti. Paskutinis koncertas buvo „Estrados“ dainykloje, Vilniuje, nesitikėjau, kad susirinks tiek daug žmonių. O mano svajonių scenos partneris – Donatas Montvydas (juokiasi).

Turiu daug nuostabių draugų, su kuriais labai norėčiau dalintis scena, – su kai kuriais tai jau ir darome, dėl ko labai džiaugiuosi.

Ugnė SIMNIŠKYTĖ

Eglės BRACAITĖS nuotr. Albumo viršelio nuotrauka įamžinta mylimos močiutės kaime – Vištytyje.

Publikuota: „Santaka”, 2026-09-04.