Kybartų miesto vasaros šventė rytoj bus neeilinė. Miestelėnų džiaugsmą ir šventinį šurmulį lydi svarbi data – pučiamųjų instrumentų orkestrui „Kybartai“ sukanka 65 metai.

Nuo parodos iki koncerto

Miesto šventėje daug dėmesio bus skiriama ne tik linksmybėms, bet ir prisiminimams, kurie jungia kartas, – pučiamųjų instrumentų orkestrui „Kybartai“.

Nuo vidurdienio Kybartų kultūros centro fojė atgis praeitis – čia bus atidaryta paroda, skirta orkestro istorijai. Senos fotografijos, užfiksuotos repeticijų akimirkos, koncertų fragmentai, orkestro vadovų ir šokėjų veidai – visa tai liudija apie ištikimą tarnystę muzikai ir miestui.

Vakare, 20.30 val., miesto parke šventės kulminacija taps orkestro „Kybartai“ koncertas. Šįkart į sceną žengs ne tik patyrę muzikantai, bet ir jauniausioji – jau 11-oji – muzikantų karta. Jiems pritars orkestro šokių kolektyvai, dovanodami žiūrovams ne tik muziką, bet ir jausmą, kad tradicija gyva – perduodama iš rankų į rankas, iš širdies į širdį.

Pasak dabartinio orkestro vadovo Donato Ziegoraičio, didžiausią džiaugsmą kelia tai, kad kolektyvas per visus 65-erius metus nė karto nesustojo – veikė nepertraukiamai. Anot jo, visame rajone tai vienas seniausių ir ilgiausiai gyvuojančių kolektyvų, kurio atgarsiai puikiai girdimi ne tik Kybartuose, bet ir sostinėje. Prieš keturiolika metų Donato brolis Aidas Vilniuje subūrė Mažąjį Kybartų orkestrą. Jo daugumą sudaro buvę kybartiečiai, susirinkę groti savo malonumui. Šis orkestras aktyviai koncertuoja ir toli nuo gimtųjų namų skleidžia Kybartų dvasią.

Vadovai – griežti ir reiklūs

Prisimenant orkestro pradžią, reikia sugrįžti į 1960-ųjų rugsėjį, kai muzikos mokytojas Stasys Sinkevičius padėjo pirmuosius pamatus šiam kolektyvui. Tais laikais mažame mieste veiklų buvo nedaug, todėl vaikai gausiai traukė į orkestrą – tai tapo vienu pagrindinių laisvalaikio užsiėmimų. Sąlygos anuomet nebuvo itin geros – instrumentų trūko, tad jaunieji muzikantai turėdavo jais dalintis. Viena dūda ar kitas instrumentas tekdavo keliems – kartais net trims vaikams. Ir vis tiek norinčiųjų groti netrūko.

Vėliau – šviesaus atminimo vadovo Antano Ziegoraičio dėka – orkestras augo, brendo, tobulėjo ir pasiekė aukštą meninį lygį, tapdamas reikšminga Kybartų kultūrinio gyvenimo dalimi. Maestro šiam kolektyvui paskyrė per penkiasdešimt savo gyvenimo metų – pradžioje grodamas, o vėliau vadovaudamas.

Iš pradžių A. Ziegoraitis daug laiko skyrė Kybartų kultūros centro estradinei grupei. Donatas prisimena, kaip tėtis vakare sėsdavo ant motociklo ir dumdavo į kultūros centrą įkvėptas kurti. Jis nuolat sukosi muzikinėje veikoje, grodavo šokių vakaruose. Visgi likimas sudėliojo savaip – estradinės grupės veiklą teko nutraukti. Nuo tada A. Ziegoraitis visą dėmesį skyrė orkestrui, kuriam atidavė širdį ir daug metų gyvenimo.

Kaip prisiminė D. Ziegoraitis, buvę kolektyvo vadovai pasižymėjo griežtumu, tačiau tokia buvo to laikmečio dvasia, tokie buvo mokytojo standartai. Be to, norint pasiekti aukštų rezultatų disciplina buvo būtina.

Orkestras grojo be šokėjų

1987 m. orkestrui suteiktas liaudies meno kolektyvo vardas tapo reikšmingu įvertinimu – tada tai buvo aukščiausias pripažinimas meno kolektyvams. Gavusiam šį titulą orkestrui buvo suteikta galimybė pasivadinti kokiu pavadinimu. Iki tol jis veikė su kitų įstaigų vardu – iš pradžių kaip Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos, vėliau – Leono Prūseikos kultūros namų pučiamųjų instrumentų orkestras. Niekas per daug nedvejojo – pavadinimas buvo tarsi savaime suprantamas. Orkestras tapo „Kybartais“.

Įdomu tai, kad daugelį metų pučiamųjų instrumentų orkestre grojo tik vaikinai. Merginoms tuo metu buvo skirta šokėjų vieta – apie tai, kad jos galėtų groti instrumentais, niekas net nesvarstė, tai tiesiog nebuvo įprasta. Pirmąsias orkestro šokėjas ruošė mokytoja Lilija Kinaitienė – jos dėka šokėjų grupė tapo neatsiejama kolektyvo dalimi.

Pedagogė pasakojo, kad metai, praleisti orkestro veikloje, buvo patys gražiausi. Per tą laiką ji išugdė penkias šokėjų kartas. Pradėjusi nuo 24 šokėjų, vėliau mokytoja gerokai išplėtė kolektyvą – šokėjų skaičius perkopė šimtą. Anot L. Kinaitienės, darbo reikėjo įdėti išties daug – šokėjos repetuodavo beveik kasdien, ruošdamosis pasirodymams su atsidavimu ir entuziazmu.

„Puikiai prisimenu, kaip susirinkome kovo pradžioje, o jau gegužę išvykome į orkestrų šventę Šiauliuose. Tąkart pasirodėme tikrai puikiai“, – prisiminimais dalijosi L. Kinaitienė.

Niekada nesakyk niekada

Kai 2011-aisiais D. Ziegoraitis perėmė vadovavimą orkestrui, jam šis darbas vis dar kėlė šiokį tokį vidinį pasipriešinimą – tarsi tai ne jo kelias.

„Visada sakiau: tik jau ne mokytojas – abu mano tėvai dirbo pedagoginį darbą, ir man atrodė, kad tikrai rasiu kitą kelią. Bet šiandien galiu pasakyti drąsiai: sekti tėčio pėdomis buvo teisingiausias pasirinkimas. Man nepaprastai malonu dirbti su jaunąja karta ir matyti, kaip jauni žmonės žingsnis po žingsnio auga tikrais muzikantais“, – teigė D. Ziegoraitis.

Keturiolika metų orkestrui vadovaujantis Donatas sako, kad šis laikas pralėkė lyg akimirka. Vis dėlto sunkiausia jo darbe – išlydėti žmones.

„Kai keičiasi kartos, labai sunku paleisti orkestrantus. Per tuos metus tampame tarsi šeima – matai, kaip jie auga, bręsta, tobulėja, o tada viskas vėl prasideda nuo pradžių“, – mintimis dalijosi D. Ziegoraitis.

Dirba visa komanda

Donatas pasakojo, kad užauginti vieną orkestro kartą paprastai prireikia aštuonerių metų. Pasak vadovo, vos pradėjusiems pažintį su muzika vaikams prireikia dvejų ar trejų metų, kol jie įgyja pakankamai įgūdžių ir pasitikėjimo savimi, kad galėtų pasirodyti scenoje bei visavertiškai įsilieti į orkestro veiklą.

Jis atviras – neretai į orkestrą ateina mažieji kybartiečiai, kurie niekada nėra laikę rankose instrumento ir nė karto nepažvelgę į natų sąsiuvinį. Prieš akis – ilga kelionė, pilna kantrybės, pastangų ir mokymosi. Tačiau būtent šis procesas, anot vadovo, ir kuria tikrąjį orkestro veidą. O jam tame kelyje talkina ištikimi bendražygiai – koncertmeisteriai Karolis Ruočkus, Linas Daubaras, Paulius Kuliešius ir Tadas Tamošiūnas. Tai su jais dirbant ranka rankon auginamos naujos muzikantų kartos. Ne mažiau svarbus ir jo sutuoktinės, choreografės Gretos Ziegoraitienės indėlis – ji atsakinga už kelių šokėjų grupių paruošimą, jos darbas scenoje atskleidžia ryšį tarp muzikos ir judesio.

Pradedantieji orkestrantai, anot Donato, gali išsakyti savo norus dėl instrumento, tačiau galutinį sprendimą priima bendradarbiaudami – vadovas ne tik išklauso, bet ir pataria, atsižvelgdamas į vaiko galimybes ir orkestro poreikius.

„Pirmieji metai repeticijose primena vaikų įmetimą į dilgėles – jie blaškosi, ieško išeities, tačiau galiausiai vis tiek atranda kelią, kaip išbristi.

Labiausiai noriu, kad vaikai jaustųsi laisvi. Nenoriu, kad atėję į repeticijas jie tylėtų. Jei tylės dėl to, kad jiems įdomu, – tai puiku, bet jeigu tylės iš baimės, – tai jau problema.

Be to, mokau vaikus nebijoti kritikos. Paaiškinu jiems, kad kritika nėra blogai – priešingai, tai yra stimulas tobulėti. Stengiuosi įdiegti supratimą, kad būtent per kritiką mes augame ir tobulėjame“, – teigė vadovas.

Kalbėdamas apie ateitį, Donatas užsiminė, kad kiekvieno diriguojančio tėvo svajonė – kada nors perduoti batutą savo vaikams. Pernai vykusioje Lietuvos dainų ir šokių šventėje ypatingo dėmesio sulaukė jo ir sūnaus Domo duetas. Koncerte „Vario audra“ jiedu kartu dirigavo jungtiniam pučiamųjų instrumentų orkestrui, o vėliau Domas, daugiatūkstantinei auditorijai klausantis, saksofonu improvizavo kūrinį „Kad giria žaliuotų“. Tad natūralu, kad ateityje jis galėtų perimti orkestro vairą. Vis dėlto Donatas pabrėžia: nors to ir labai norėtų, sūnaus gyvenimas – jo paties rankose, ir sprendimus priims jis pats, ne kas nors kitas.

Toma BIRŠTONĖ

Nuotr. Visa Kybartų pučiamųjų orkestro šeima – muzikantai, vadovai ir koncertmeisteriai – po pernai vykusios Lietuvos dainų šventės.

Publikuota: „Santaka”, 2025-07-04,

Iš mažo miestelio garsas sklinda plačiai: „Kybartų“ orkestras mini 65 metų jubiliejų