Mažas 1,5–3 metrų pločio Lieponos upelis žymėjo Lietuvos ir Vokietijos sieną ties Kybartais. Kontrabandininkams jį pereiti nebuvo sudėtinga, tik, žinoma, reikėjo saugotis pasieniečių. Viena sargybos „būdelė“ stovėjo prie pasienio pereinamojo punkto, kita – už 300–400 metrų, ant geležinkelio tilto. Užmiestyje pasienio sargyba būdavo išdėstyta rečiau.

Pasieniečiai šiuose nameliuose tik pailsėdavo, o sargybos metu vaikščiodavo upelio pakrantėmis ir visoje kitoje stulpeliais pažymėtoje pasienio zonoje.

Carinės Rusijos laikų sunkūs ketiniai stulpai su išspaustu Rusijos herbu jau buvo iškasti ir išvežti, dalis jų – į žvyro karjerą prie Kybeikių kaimo. Vėliau žmonės juos išsivežiojo kaip tinkamus tvoroms. Du ketinius carinių laikų pasienio stulpus, pastatytus įvažiavimo į kiemą vartams pritvirtinti, ne taip seniai teko matyti, atrodo, buvusioje Plytinės gatvėje, Kybartuose. Kažkas tokius stulpus sakė matęs Kurpikų ar Kaupiškių apylinkėse.

Lieponos upelio gyvenimą ypač išjudindavo dažnos rudens liūtys. Tada patvindavo ne tik upelis, bet ir gausios senvagės. Vanduo išsiliedavo į pievas bei dirvas. Potvynių dažnai pasitaikydavo ir javapjūtės metu. Pasienio dvarams bei ūkiams jie pridarydavo nemažai nuostolių, nes vanduo išardydavo nukirstų javų gubas ir nunešdavo pėdus pasroviui. Taip kasmet nukentėdavo netoliese buvę gydytojo Šneiderio ir kitų turtingųjų dvarai. Šeimininkai kartais siųsdavo vežimus, kad surinktų už keleto kilometrų nuneštus pėdus ir parvežtų juos išdžiovinti. Nesurinktus ryšulius pasiimdavo aplinkiniai gyventojai ir sunaudodavo savo ūkiuose gyvulių pašarui.

Kad vanduo būtų nusinešęs vokiečių ūkininkų javus – neteko pastebėti. Anapus tikriausiai iš anksto ruošdavosi potvyniui ir kažkaip išspręsdavo šią problemą. Vokiečių jaunimas upelio potvynius panaudodavo malonumams: plaukiodavo baidarėmis ir suręstais mediniais plaustais.

Upelis buvo gana žuvingas, tad dažnai jį apguldavo meškeriotojai. Teko įsidėmėti azartišką žvejį kybartietį Šmitą, kuris prie Lieponos praleisdavo daug laiko. Kai kurie jį laikė kontrabandininkų pagalbininku. Upelis tiko ir vaikiškai žvejybai. Vaikai po pereinamojo, o kai kada ir po geležinkelio tiltais rankomis ar šakutėmis gaudydavo gružlius.

Ramiu metu Lieponos vanduo būdavo pakankamai skaidrus ir švarus, todėl moterys jame skalbdavo. Kybartuose buvo įrengta daug šulinių, vadinamų pompomis, nes vanduo atitekėdavo pumpuojant rankena. Tačiau vartoti vandenį šalia pompos buvo nehigieniška, todėl reikėdavo jį parsinešti rankomis. Taigi skalavimas upelyje buvo įprastas reiškinys.

Kybartų ir Eitkūnų berniukai nelabai sugyvendavo. Jie mėgdavo per upelį svaidytis akmenimis. Vokietukai bandydavo net šaudyti iš pusiau automatinių šautuvėlių. Skraidydavo ir timpomis paleisti akmenėliai, kartais jie pasiekdavo ir artimesnių pastatų langus. Nenuostabu, jog tada nuskambėdavo pikti keiksmažodžiai… Prisimenu, kai vaikystėje drožinėdamas ir ruošdamas lanką strėlėms svaidyti išgirdau prie upelio garsiai šaukiantį tėtį. Mosikuodamas kažkokiu įrankiu jis rėkė ir barė vokietukus, bėgančius tolyn nuo upelio. Pasirodo, akmenimis jie apmėtė mano mamą, upelyje skalavusią guminį lauko durų kilimėlį ir botus.

Artėjant ketvirtojo dešimtmečio pabaigai, vokiečių „Hitlerjungen“ jaunimo organizacijos nariai, pasipuošę įspūdinga šviesiai ruda uniforma, dažnai būreliais ateidavo prie Lieponos ir atsisukę į Lietuvos pusę blizgančiais trimitais pūsdavo įvairias melodijas. Suprantama, kad tai buvo žygio į Rytus išraiška (Drang nach Osten).

Taip Lieponos upelis plukdė ne tik gamtos stichijas, bet ir Paprūsės nuotaikas.

Vytautas JAKELAITIS, buvęs kybartietis