„Man viskas įdomu, visko norisi“, – taip pokalbį pradėjo visame rajone puikiai žinomas kybartietis menininkas Alfonsas Juškevičius.

Siekia aukščiausių tikslų

Muzikantas, režisierius, medžio meistras, mokytojas – tai tik keletas profesijų, geriausiai apibūdinančių A. Juškevičių. Ne vienam meno kolektyvui per savo gyvenimą priklausęs ir vadovavęs kybartietis vis dar yra aktyvus muzikinėje padangėje. Jis vadovauja dvyliktus metus skaičiuojančiai Virbalio kultūros namų kapelai „Pliumpa“, taip pat ansambliui „Romansai prie pliumpos“, groja Kybartų liaudiškos muzikos kapeloje „Žemyna“.

Kadaise A. Juškevičius Vilkaviškio vaikų muzikos mokykloje baigė akordeono studiją. Šis instrumentas vyrą lydi iki šių dienų. Visgi nuo pat jaunystės daug labiau nei muzika kybartietį traukė teatras. Jis yra baigęs Marijampolės kultūros mokyklą ir įgijęs klubinio darbuotojo bei saviveiklinio dramos kolektyvo vadovo kvalifikacinę kategoriją.

Dirbdamas Varėnos rajono Marcinkonių zoniniuose kultūros namuose, kuriems, beje, trumpai vadovavo, taip pat Matlaukio bei Virbalio kultūros namuose bei Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje A. Juškevičius pastatė daugybę spektaklių, įvairiuose Lietuvoje vykusiuose konkursuose užėmusių pirmąsias vietas. Jis pats rašė scenarijus, kūrė dekoracijas, rūpinosi visais kitais niuansais.

„Nuolat pasirodymuose bandžiau supinti muziką, dainas, šokius ir teatro elementus. Visą savo karjerą stengiausi siekti tik aukščiausių tikslų. Atsimenu, kaip sykį su vienu kolektyvu Šiauliuose vykusiame konkurse iškovojome pirmąją vietą. Jo nariai po to ėmė priekaištauti, kad jiems per sunku vienu metu ir dainuoti, ir šokti, ir vaidinti, prašė ateityje lengvinti programas. Kitais metais nusprendėme tik dainuoti ir užėmėme vos 18 vietą“, – prisiminė A. Juškevičius.

Naudojasi galimybėmis

Kybartietis ir šiandien mielai koncentruotųsi į dramos ar teatro užsiėmimus, tačiau, anot jo, nelabai yra norinčiųjų vaidinti. Ypač tarp suaugusiųjų. Dažniausiai mėgėjai nori tik dainuoti. Patį A. Juškevičių daina taip pat lydi kone visą gyvenimą.

Anksčiau jis reguliariai grodavo vestuvėse, gimtadieniuose, kitose asmeninėse šventėse. Tai daryti pasiūlė bičiulis Algis Gurskis. Kartais Alfonsas tam ryžtasi ir dabar, tačiau daug rečiau.

„Aš mažai kada ko nors atsisakau. Kur pakviečia, ten einu. Anksčiau papildomas darbas buvo kone būtinybė. Valdiška alga tikrai nebuvo didelė, o reikėjo remontuoti namus, rūpintis šeima. Buvo toks laikas, kai vienu metu mokiausi ir aš, ir mano vaikai, tad vos turėjome ką ant duonos užtepti“, – prisiminimais dalijosi A. Juškevičius.

Žavi muzikos įvairovė

Galima sakyti, kad kybartietis negali gyventi be muzikos. Jis net kartais pagalvoja, kad vietoje studijų Šiaulių universitete, kuriame įgijo grafinių, taikomųjų technologijų bakalauro laipsnį, geriau būtų pasirinkęs kokią nors su muzika susijusią specialybę. Visgi net ir be jos A. Juškevičius randa būdų, kaip save realizuoti. Jis ne vienus metus vadovavo merginų muzikos grupei „Era“, o kai ši išsiskirstė, kartu su Jonu Rakausku ir Broniumi Vieraičiu įkūrė kapelą „Pliumpa“. Dabar šis kolektyvas vienija 9 nuolatinius ir 2 nereguliariai prisijungiančius narius.

„Anksčiau per metus turėdavome ir 30 koncertų. Kiekvieną savaitę po keletą sykių renkamės į repeticijas. Daug kas galvoja, kad kapela turi groti vien liaudiškais instrumentais, tačiau aš laikausi kitokios pozicijos. Jei matau, kad atliekant kūrinius gali derėti gitaros ar džiazo muzikos skambesys, stengiuosi tą išnaudoti. Gal ne visiems tai patinka, tačiau daugelį žavi muzikos įvairovė. Manau, kad būtent dėl to konkursuose dažnai sulaukiame žiūrovų simpatijų prizų“, – šyptelėjo pašnekovas.

Sunkiausi laikai „Pliumpos“ vadovui buvo per pandemiją. Tuomet negalėjo vykti gyvi susitikimai, o rezultatų vis tiek buvo reikalaujama. Galima sakyti, kad būtent dėl pandemijos gimė ir naujas kolektyvas – ansamblis „Romansai prie pliumpos“. Tada laikydamiesi saugių atstumų keletas dainuoti norinčių muzikantų susitikinėdavo lauke, prie Virbalio centre esančio artezinio šulinio, vadinamo pliumpa, ir kartu ėmė dainuoti romansus. Pasibaigus pandemijai niekas skirstytis nenorėjo, tad A. Juškevičiui teko suburti dar vieną kolektyvą.

Įvairūs gaminiai

Daugelis A. Juškevičių žino ne tik kaip talentingą muzikantą, bet ir kaip auksinių rankų meistrą. Jis sugeba medį paversti paveikslais, baldais, skulptūromis ir kitais panašiais dirbiniais. Vyras net yra pagaminęs 4 muzikos instrumentus skudučius! Tarp jo gaminių galima rasti knygų namelį, bendruomenių ar kultūros namų užrašus, vabzdžių viešbutį, ugdymo įstaigų simbolius, namų numerius ir kt.

Nemažai A. Juškevičiaus dirbinių puošia įvairius rajono kampelius. Dalis gaminių pagyvina ir paties menininko namų teritoriją. Bene gražiausi iš jų – beveidžio angelo skulptūra bei pačių įvairiausių asmeninių ir šeimos simbolių kupinas stogastulpis.

Medžio darbais kybartietis susidomėjo kiek daugiau nei prieš 40 metų, dar dirbdamas Marcinkonių kultūros namų direktoriumi. Tuomet vienas pažįstamas Alfonsui atnešė ir padovanojo įdomiai išraitytą šaką. Ją vyras ir šiandien saugo.

Vėliau menininkas jau pats eidavo į mišką ir rinkdavo įdomesnes šakas. Jas kartais traukdavo net iš vandens.

A. Juškevičius kaip niekas kitas tokiuose radiniuose sugebėdavo įžvelgti ką nors išskirtinio, ėmė juos po truputį apdirbinėti, pritaikyti buityje.

Pedagogo kelias

Dar labiau medžio darbais vyras susidomėjo maždaug prieš 30 metų Kristijono Donelaičio gimnazijoje įsidarbinęs technologijų mokytoju. Tuo metu jis susidūrė ir su rimtu iššūkiu, kaip sudominti vaikus. Visgi tai A. Juškevičiui sekėsi išties neblogai. Jis greitai suprato, kad būtina jaunimą motyvuoti, tad užduodavo gaminti praktiškus daiktus, kuriuos vėliau galėtų namuose panaudoti pagal paskirtį.

„Su vaikais visada sutarėme tikrai gerai. Tik per pandemiją situacija pasikeitė. Dalis mokinių ėmė piktnaudžiauti tuo, kad pamokos vykdavo per nuotolį. Tarkime, jei prašydavau pagaminti kokią nors lesyklėlę, jie paprasčiausiai susirasdavo nuotraukų internete ir jas atsiųsdavo man. Tai pastebėjęs liepdavau ant gaminių užsirašyti savo pavardes. Pasitaikė net tokių atvejų, kad kai kurie „gudročiai“ pamiršdavo nutrinti greta užrašytą draugo pavardę“, – pasakojo pašnekovas.

Šiuo metu A. Juškevičius vaikų nebemoko, tačiau pedagogo kelio nemetė. Jau kurį laiką jis dirba Marijampolės profesinio rengimo centro kalėjimo skyriuje. Darbas su jaunimu ir su bausmę įkalinimo įstaigoje atliekančiais asmenimis, anot jo, skiriasi kardinaliai.

„Pastaruoju metu motyvuoti jaunimą būdavo vis sunkiau. Be abejo, dalis kalinių taip pat nieko nenori, tačiau yra ir nemažai tokių, kurie visą informaciją tiesiog siurbte siurbia ir atlieka iš pirmo žvilgsnio pačias sudėtingiausias užduotis. Atrodo, kad jiems viskas įdomu. Dalis nuteistųjų yra baigę vos keletą klasių, tad natūralu, kad dabar savotiškai bando užkamšyti paliktas spragas“, – svarstė A. Juškevičius.

Talentingas menininkas bei pedagogas ir toliau žada daryti tuos pačius dalykus, kaip ir iki šiol. Jie vyrui teikia didžiausią malonumą. Galima neabejoti, kad jo dainas dar ne kartą girdėsime įvairiuose rajono renginiuose, kaip ir toliau žavėsimės jo sukurtais medžio darbais.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Išskirtinė kybartiečio muzikanto Alfonso Juškevičiaus namų puošmena – paties šeimininko rankomis sukurta beveidžio angelo skulptūra.

Publikuota: „Santaka”: 2025-07-15,

Įvairiapusio menininko kelias: nuo dainos iki skulptūros