Pastarosios dienos Kybartų parapijos kunigui altaristui Vaclovui Stakėnui – ypatingos. Vakar jis paminėjo 54-ąsias įšventinimo į kunigus metines, o šiandien švenčia garbingą 90-ies metų jubiliejų. Sekmadienį dvasininkas minės dar vieną progą – sueis 35 metai, kai jis pradėjo tarnystę Kybartuose.

Kartu su broliu

„Jau nedaug likę mano amžininkų, ypač tarp kunigų. Dėkoju Dievui, kad mane globoja, kad vis dar turiu jėgų kasdien eiti į bažnyčią ir šalia klebono Jono Cikanos laikyti šv. Mišias“, – sako šiandien 90-metį švenčiantis kybartiečių ir jį pažįstančių žmonių tiesiog Tėveliu vadinamas kun. V. Stakėnas.

Dvasininkas gimė 1934 m. gegužės 24 d. Panevėžio rajone. Jis augo religingoje šeimoje, su tėvais, trimis broliais ir seserimi nuolat lankydavo pamaldas, dažnai melsdavosi namuose.

Dar daugiau: 1941 m. pavasarį, siekdamas padrąsinti metais vyresnį brolį, būsimas kunigas nuolat jį lydėdavo į maldos namus ruoštis Pirmajai Komunijai. Tądien, kai brolis priėmė Komuniją, ją priėmė ir dabartinis Kybartų altaristas. Jis prisipažino tuomet dar nesijautęs tvirtai, tačiau kunigas tąkart paaiškino, kad atlydėdamas brolį ir klausydamasis mokymų Vaclovas visiškai pasiruošė šiam žingsniui. Be abejo, procesą kažkiek paspartino ir artėjančio karo nuojauta, nes niekas nežinojo, kas gali nutikti.

Pavyko ne iš karto

Dar būdamas mažas berniukas Vaclovas po truputį pradėjo svajoti apie kunigystės kelią. Visgi šią svajonę įgyvendinti pavyko ne iš karto. Po mokyklos jis įstojo į Vilniaus miškininkystės technikumą, kurį pabaigęs gavo paskyrimą Alytuje dirbti miškininku, o vėliau ir ryšininku.

Alytuje jaunas specialistas artimai susibičiuliavo su ką tik ten atkeltu kun. Sigitu Tamkevičiumi. Būtent jis iš pradžių pakvietė būsimą dvasininką patarnauti šv. Mišiose, o vėliau pats nuvežė į Kauno kunigų seminariją priduoti dokumentų.

„Tuo laiku kasmet stojančiųjų į kunigus būdavo apie dvi dešimtys, o priimdavo tik penkis. Tie, kurių nepriimdavo, paprastai tarsi pogrindyje slapta būdavo mokomi mažose parapijose, o vėliau vis tiek įšventinami į kunigus. Atsimenu, kad į mano pasiryžimą valdžios atstovai labai keistai žiūrėjo. Jiems buvo nesuprantama, kaip aš, darbą turintis žmogus, noriu keisti profesiją ir tapti kunigu“, – prisiminė šiandien jubiliejų švenčiantis dvasininkas.

Pirmoji stotelė – Kybartai

Į seminariją kun. V. Stakėnas įstojo 1965 m., o ją baigė 1970 m.

„Atsimenu, kaip visi tą akimirką šypsojosi, džiaugėsi, o aš negalėjau sulaikyti ašarų. Man tai buvo labai jautru“, – prisipažino altaristas.

Iš karto jis buvo paskirtas Kybartų parapijos vikaru, tačiau tarnystė mūsų rajone truko neilgai. Vos po trijų mėnesių dvasininkas penkeriems metams išvyko į Lazdijus, o vėliau – į Garliavą, kur buvo šių parapijų vikaru. 1980-aisiais kun. V. Stakėnas paskirtas Alytaus rajono Krokialaukio parapijos klebonu, kuriuo išbuvo iki 1989-ųjų. Tuomet jis vėl sugrąžintas į Kybartus ir ėjo klebono pareigas iki 2003 m. gegužės 27 d. Tądien kunigas išėjo į altariją.

„Kybartai buvo mano pirmoji ir greičiausiai paskutinė stotelė. Jaučiu, kad kybartiečiai išties mane myli, kaip ir aš juos. Neslėpsiu, kartais tenka kai kuriuos žmones pabarti, bet tai darau tik iš meilės, norėdamas gero“, – teigė pašnekovas.

Organizuotas pagrobimas

Nors didžiąją dvasininko gyvenimo dalį altaristas praleido Kybartuose, tačiau bene įsimintiniausi metai jam buvo Krokialaukyje. Jis ten sutiko daug gerų, dėmesingų bei supratingų žmonių. Visgi ne visi prisiminimai malonūs.

Ir dabar kun. V. Stakėnas kone iki smulkmenų prisimena vieną 1982-ųjų rugpjūčio naktį. Tąkart prieš pat vidurnaktį į jo duris pasibeldė vyras ir dvi moterys, prašydami kuo skubiau važiuoti pas neva mirštančią ligonę. Iš pradžių dvasininkas ketino vykti savo automobiliu, tačiau atvykėliai įtikino sėsti į jų transporto priemonę. Kartu norėjo vykti ir svečiuose lankiusis kun. V. Stakėno sesuo, tačiau jai buvo atkirsta, kad mašinoje nėra vietos.

„Nuvažiavome gal du kilometrus, kai automobilis sustojo, viduje buvusios moterys greitai iššoko, o vietoje jų staiga įlipo du vyrai. Jie iškart užlaužė man rankas, surišo kojas, užklijavo burną. Užpuolikai užspaudė miego arteriją, tad kuriam laikui praradau sąmonę. Kai ją vėl atgavau, pamačiau, kad mus seka kažkoks motociklas. Pastebėjau, kad nusikaltėliai trumpam buvo sutrikę, nes tas motociklas ilgai nesitraukė“, – pasakojo dvasininkas.

Jis teigė, jog tuo metu galvoje sukosi įvairios mintys, tačiau tikėjimas niekada nebuvo apleidęs. Kunigas mintyse ėmė melstis ir prašyti Dievo pagalbos. Akivaizdu, kad maldos buvo išgirstos. Šiek tiek pavežioję užpuolikai galiausiai jį išmetė ir paliko miške.

„Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, bet aš apsimečiau mirštantis. Tikriausiai tai juos išgąsdino ir dėl to banditai mane paliko gulėti. Nežinau kaip, bet iš paskutinių jėgų pavyko nusiirti iki kelio. Kažkaip nuo burnos nusismaukęs raištį ėmiau šauktis pagalbos. Netrukus sustojo pro šalį važiavęs automobilis, kurio vairuotojas nuvežė iki Alytaus policijos komisariato. Deja, nusikaltėlių taip niekas ir nerado“, – apgailestavo dvasininkas.

Nuoširdesni katalikai

Kun. V. Stakėnas iki šiol dėkoja Dievui, kad jo neapleido ne tik tą baugią akimirką, bet ir globoja iki dabar. Jis džiaugiasi vis dar galėdamas eiti į bažnyčią, kasdien skaityti Šventąjį Raštą, bendrauti su tikinčiaisiais.

„Anksčiau, kai dar turėjau daugiau jėgų, pats ir žolę prie namų nusipjaudavau, ir nudirbdavau kitus darbus. Dabar jau daug ko negaliu daryti, tačiau vis dar mėgstu pasivaikščioti po sodą. Esu palaimintas, kad mane supa labai geri žmonės. Puikiai manimi rūpinasi šeimininkė bei Kybartų klebonas Jonas Cikana. Jis – didžiulė atrama. Klebonas labai padeda visose gyvenimo srityse“, – gražių žodžių negailėjo kun. V. Stakėnas.

Per ilgus kunigystės metus jam teko patirti visko, tačiau savo pasirinkimu dvasininkas niekada nebuvo suabejojęs.

„Sunkiausia buvo, kai vienu metu teko dirbti trijose parapijose. Pastebėjau, kad nors anksčiau religija buvo engiama, draudžiama ir netgi persekiojama, tačiau tikinčiųjų buvo daugiau ir jie buvo nuoširdesni katalikai. Dabar nemažai žmonių nori, kad jų vaikai būtų pakrikštyti ar priimtų Pirmąją Komuniją, tačiau patys į bažnyčią nevaikšto. Jie nerodo deramo pavyzdžio savo atžaloms. Tikiuosi, jog tai pasikeis“, – vylėsi pašnekovas.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Kunigas Vaclovas Stakėnas dalyvavo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje, bendradarbiavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje.

Publikuota: „Santaka”, 2024-05-24.