Liepos 19–22 dienomis prie Vištyčio ežero liejosi „Akvareliniai viražai“ – Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ nariai būrėsi į tapybos plenerą. Jo pagrindinis tikslas, kaip ir kasmet, – tobulėjimas tapybos srityje, profesionalumo siekis bei eksperimentavimas.

Šiais metais pasikvietus profesionalią akvarelistę Eglę Lipinskaitę pasirinkta pažinti pačią seniausią tapybos techniką – akvarelę. „Kaip gera jaustis vaiku“, – mintyse šmėsteli prisiminimai iš mokyklos suolo. Juk visi džiaugėmės piešimo pamokomis ir tapėme akvareliniais dažais. Buvome drąsūs ir nebijojome nei spalvos, nei tono. O dabar… suvokėme, kad akvarelė laikoma sudėtingiausia tapybos rūšimi. Čia svarbu dažo sluoksniai, matomos atskirų spalvų pigmentų savybės, užliejos, dažų nutekėjimai, taškymai, pakraščių švelninimai. Paletėje nesant baltai spalvai neįtikėtina, kad pagrindinis reikalavimas akvarelei yra skaidrumas ir lapo baltumas. Jos siekis atrodyti lengvai ir paprastai reikalauja didelio preciziškumo, nes tapant šia technika negalima kūrinio taisyti.

„Pasikinkius debesis“ (E. Lipinskaitė) lektorės vedama akvarelinė kelionė pradėta pamokomis ir eksperimentais. Teptuko „Linksmybės“ (I. Abraitienė) gena vaizduotės „Bures“ (I. Mikalainienė) taškytis vandeniu – (lot. aqua – vanduo), o stebuklinės „Šermukšnio“ (I. Mikalainienė) galios jį visuomet palaiko švarų.

Plenero dalyvių geros emocijos – „Vitaminų šokis“ (R. Zaikauskienė). „Genys budina dieną“ (E. Lipinskaitė), o meno mėgėjai teptukais liečia rankų darbo popierių, „Kartu ir atskirai“ (R. Zaikauskienė) pluša „Prie ežero“ (I. Šunokienė).

„Ištraukit teptuką iš vandens, – vis primena Eglė, – sugadinsit šukuoseną!“ Grąžinantis vaikystės pojūtį mums toks posakis, šmaikštus ir naujas. Lektorė visa „Mato“ (A. Dubauskienė), ir tas globos jausmas suteikia ramybę „Būti“ (A. Dubauskienė).

Būti trapia „Pieva“ (I. Šunokienė) ir subtiliai jausti, kaip „Vėjas smilgų viršūnėse“ (E. Lipinskaitė) byloja dieną. Teptuko prisilietimai prie popieriaus paviršiaus kuria rytietiškos tapybos įspūdžius akvarelėje „Švendrai“ (A. Dirsė), metų laikų kaitą koloritu byloja „Ruduo“ (I. Abraitienė).

Tai dvyliktoji Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ plenerais skaičiuojama vasara. Skaičius dvylika nuo seno laikomas simboliu, atspindinčiu visatos tvarką, ciklo užbaigimą.

Projektą finansavo Vilkaviškio rajono savivaldybė, įgytos patirtys praturtino dalyvių žinias bei gebėjimus.

Kasdienos rutinoje atsirandanti „Properša“ (A. Dirsė) visuomenę kvies aplankyti „Akvarelės viražų“ ekspozicijas Vištytyje, Kybartuose, Vilkaviškyje ir… Iki susitikimo!

Aušrinė DUBAUSKIENĖ

Menų studijos „Smiltys“ vadovė, menotyrininkė

Viktoro JAŠINSKO nuotr. Pasikvietę profesionalią akvarelistę Eglę Lipinskaitę (ketvirta iš dešinės) Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ žmonės stengėsi pažinti pačią seniausią tapybos techniką – akvarelę.

Publikuota: „Santaka”, 2024-08-02.