Su Kėdainių rajono literatų klubo „Varsna“ grupele vieną gegužės dieną keliavome tik po Vilkaviškio rajoną. Aplankėme ne tiek daug: patį Vilkaviškį, Salomėjos Nėries gimtinę, Paežerių dvarą, Vištytį ir pušyną netoli „Viktorijos“ poilsiavietės.

Na, žinoma, ir Kybartus. Norėjau sudominti buvusiu Rusijos imperijos pasienio miestu, o svarbiausia – jo XIX amžiaus geležinkelio stoties didžiulio komplekso reliktais, kurių niekur kitur, manau, nepamatysi. Kažkada čia buvo Rusijos imperijos, dabar – Europos Sąjungos veidas. Kadaise čia buvo didžiausia ir gražiausia Rusijos geležinkelio stotis (po Sankt Peterburgo). Pro čia keliavo daugybė to meto įžymybių, tokių kaip L. Tolstojus, F. Dostojevskis, Kybartų cerkvėje buvo pašarvotas I. Turgenevas, Kybartuose gimė Isaakas Levitanas… Dabar, aišku, įžymybės iš Vakarų Europos ir į ją keliauja ne geležinkeliu, o lėktuvais. Ir Kybartų (kaip tada Veržbolovo) daug kas nė nežino. Tuo labiau kad už sienos ne Vokietija, o Rusija. Vis dėlto…

Iš karto autobusu nuvykome prie sienos. Daugelis mūsų buvo niekad nebuvę nei Kybartuose, nei Karaliaučiaus srityje, bent jau ne iš tos pusės. Nuėjome į „Paryžiaus“ – namo, esančio arčiausiai sienos, kiemą. Sutikome čia gyvenantį kybartietį, kuris šį tą papasakojo. Visi norėjo prieiti kuo arčiau metalinės sienos tvoros, o žmogus buvo suglumęs: „Neikit, ten didelė smarvė.“ Ne iš Rusijos pusės. Tiesiog tai buvo tualetas, kuris nežinia kiek laiko nevalytas, kad net durys neužsidaro. Vis dėlto smalsumas įveikė: norėjosi akies krašteliu žvilgtelėti į buvusius Eitkūnus. Pats „Paryžiaus“ namas irgi neblizga (o jį dar galima pamatyti senose vokiečių nuotraukose), išvydome netgi išdaužytą langą. Sužinojome, jog tai daugiausia socialiniai butai, kur atkeliami gyventi čigonai. Niekas neginčija, jiems reikia kažkur gyventi.

Miesto sode, kaip mes jį vadinome nuo vaikystės, pastatyti suolai, ant kurių prisėsti visai nesinori, nes tenka sėdėti ant gryno cemento. Pagrindinė gatvė, kuri vadinosi ir Caro, ir Senapilės, ir A. Smetonos, ir V. Kapsuko, o dabar – J. Basanavičiaus, taip pat nėra išblizginta. Keista, kad visa Lietuva niekaip negalėjo rasti lėšų suremontuoti vienintelį namą su gražiu fasadu (J. Basanavičiaus g. 38), kuriuo jau keletą metų rūpinasi, kaip suprantu, tik Pasaulio kybartiečių draugija. Apšepę ir kultūros namai. Kuo čia didžiuotis? „Maxima“ vietoj sinagogos ar „Iki“ vietoj buvusios žibalinės (na, gal žibalinė buvo ir kiek toliau)?

Kai maniškiai pamatė Kybartų autobusų stotį, susiėmė už galvų. Jiems sakiau, jog Vilkaviškyje stovi, ko gero, pati baisiausia Lietuvoje autobusų stotis, bet buvau pamiršusi Kybartų. Tiesa, prie jos šiuo metu matėme kažką tvarkančius darbininkus.

Lietuvai turbūt tas pats, kokie vartai yra į Europos Sąjungą iš Rusijos pusės. Kažkada labai stebėjausi, kad pasienio miestui nepaliekama lėšų, gaunamų iš muitinės, vizų ir pan. Buvo išspręstas tik terminalo klausimas, nes dabar jau nebematau kilometrinių vilkikų eilių per visą miestą, o būdavo nusitęsia net ir per Virbalį. Ką tada gavo kybartiečiai už tas dusinančias eiles? Kiek lėšų jiems buvo skirta tvarkyti miestui? Kiek pinigų skiriama dabar? Kiek žinau, yra veiklių Vilkaviškio krašte išrinktų Seimo narių. Ar jie apie tai nors kiek pamąsto?

Zita ZOKAITYTĖ

Buvusi kybartietė, Kėdainiai