Nuo pat pasodos kūrimosi laikų XIX a. viduryje Kybartuose gyveno įvairių tautybių žmonės. Rusai, žydai, lietuviai, vokiečiai ar lenkai į vietos gyvenimą įnešė dalelę savo kultūros ir papročių. Visi jie turėjo ir savo kulinarines tradicijas.

Dar ir dabar vyresni kybartiečiai prisimena vaikystėje ragautas žydiškas latkes ir macą, rusiškus syrnykus ar pyragėlius su kopūstais ir, žinoma, lietuvišką cibulynę, juką, duonzupę, vėdarus ir daugybę kitų patiekalų. 

Siekdami išsaugoti senąsias kulinarines tradicijas kartu su partneriais – Kybartų bendruomene ir kavine „Rūta“ – Pasaulio kybartiečių draugija (PKD) nuo pavasario vykdė projektą „Kybartų krašto kulinarijos paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas“. Kvietėme žmones užrašyti Kybartuose ar jų apylinkėse gyvenusių savo tėvų, senelių ar kaimynų gamintų patiekalų receptus, patiems juos išbandyti ir apie tai informuoti projekto organizatorius. 

Į šį kvietimą atsiliepė ne tik pavieniai dalyviai, bet ir dvi šaunios komandos – Vaikų dienos centro ir socialinių dirbtuvių „Kybartų skanėstai“ kolektyvai. Kai kurie dalyviai pateikė po keliasdešimt patiekalų receptų – ne vien lietuviškų, bet ir nuo seno mūsų krašte gamintų rusiškų ir ukrainietiškų valgių. 

Ypač pradžiugino į projektą įsitraukę moksleiviai. Vieni patys bandė pasigaminti močiučių ar prosenelių gamintus valgius, o kiti nufilmavo maistą ruošiančias savo seneles. Surinkome kelis šimtus mūsų krašto tradicinių patiekalų receptų, kurie bus ne tik išsaugoti, bet ir netrukus taps prieinami visiems besidomintiesiems. 

Aktyviausius projekto dalyvius sukvietėme į kavinę „Rūta“, kurioje žmonės susipažino vieni su kitais, bendravo, pasidalijo patirtimis ir ateities planais. Komisijos narės aptarė projekto rezultatus, o kavinės šeimininkė Irena Abraitienė visus pavaišino nematytais neragautais cukruotais vaisiais. 

Projekto dalyvė Eleonora Lisauskienė – PKD narė ir būsimųjų virėjų mokytoja Marijampolės profesinio rengimo centre – susirinkusiųjų prašymu pasidalijo tradicinio produktų konservavimo būdo receptais ir paslaptimis, pasiūlė pabandyti namuose užsiraugti obuolių, burokėlių, cukinijų, moliūgų ir kitų daržovių bei vaisių. 

Visi drauge prisiminėme dar likusius neaprašytus savo šeimos tradicinius patiekalus ir stebėjomės, kad kitoje šeimoje jie bent šiek tiek buvo kitokie. 

Susitikimo pabaigoje buvo įteiktos padėkos bei dovanos, pasidalyta pažadais ir toliau rinkti bei kaupti senuosius Kybartų krašto receptus, jais dalytis su visais kybartiečiais bei gimtinę palikusiais kraštiečiais ar jų vaikais. To reikia tam, kad ir prabėgus 100 metų jie dar mokėtų išsivirti tikrą duonzupę ar užsiraugti burokėlių giros. 

Diana LEKEVIČIENĖ 
Pasaulio kybartiečių draugijos narė 

Publikuota: „Santaka”, 2022-09-23.