Lietuvos kariuomenės ir visuomenės suartėjimo diena. Šventadienis. Kybartuose žmonių skruzdėlynas. Geležinkelio stoties perone – kelios dešimtys nekantriai mindžikuojančiųjų pirmyn ir atgal, besikalbančiųjų ir besidalijančiųjų dienos įspūdžiais.

1936 metais kybartietis apsilankė kitoje Lieponos upelio pusėje – Trečiojo reicho teritorijoje. Kybartų broliu dvyniu vadintame miestelyje vyravo Adolfo Hitlerio tvarka. 

Pereinamajame Kybartų-Eitkūnų pasienio punkte plevėsavo vėliava – stilizuotas erelis ir svastika. Vokiškas pedantiškumas atsispindėjo riestų ūsų pasienio valdininko akyse. Griežtu žvilgsniu permetęs sieną panorusį peržengti kybartietį suteikė leidimą svečiuotis. Šalimais virtinė vokiečių pirko lietuviškus kiaušinius, sviestą, mėsą. Tiesa, iš lietuviškų žydelių. Ignoruodami savuosius, maistą pirko iš Kybartuose gyvenusiųjų. 

Eitkūnų miesto gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios. Tik rudmarškiniai marširavo būriais. Sekmadienį Eitkūnai priminė miestą vaiduoklį. Kybartietis nenutuokė, kad tyloje tvenkiasi būsimo karo debesys. 

Tyla buvo labai neįprasta. Tuščios Eitkūnų gatvės buvo menkai apšviestos. Vitrinos užgesintos. Langinės uždarytos. Naujai atstatyti vokiško stiliaus namai atrodė labai paslaptingai. 

Populiariame miesto restorane rymojo pora svečių. Apytamsėje užeigoje pasitiko šeimininkas. Malonus, tipiško veido vokietis. Nusivedė iš matymo pažįstamą lietuvį į salės vidurį ir užsakė konjako. 

Padriki vokiečio sakiniai skraidžiojo nuo vieno klausimo prie kito. Kalbėjo apie Ispanijos įvykius. Apie atgijusius santykius tarp Lietuvos ir Vokietijos. Apie Musolinio vizitą Berlyne. Vėliau atsargiai rinkdamas žodžius įdėmiai klausė, ką porina lietuvis. 

Kalbantis apie galimą karą restorano šeimininkas spontaniškai pareiškė: „Kitas karas, kurį Vokietija pradės, bus su Lenkija.“ Supratęs, kad per daug prišnekėjo, nutilo. 

Kybartiečiui tai buvo tarsi sprogusios bombos įspūdis. Tačiau nuovokesnieji 1936 m. Lenkijos-Vokietijos bičiulystę jau senokai laikė apsimestine, tik garsiai apie tai niekas dar nekalbėjo. 

Kybartiškis, užrašęs šios ekskursijos prisiminimus, vokiečiui išdrįso priminti, kad tarp lenkų ir vokiečių sudaryta nepuolimo sutartis, bičiulystė įteisinta dokumentais, kurie įpareigoja palaikyti draugiškus santykius. Tačiau vokietis nesiklausė ir kaip užsuktas kartojo tą patį: „Kitas karas bus su Lenkija.“ 

Apie Vokietijos didybę, jos planus ir sumanymus Prūsijoje žinojo visi. Vokiečiams tai nebuvo jokia naujiena ar paslaptis. Įdomu, ką apie tai manė senieji rytprūsių lietuvninkai. O jų vaikai? Jaunoji karta, kuri dar kalbėjo lietuviškai, bet mąstė jau vokiškai. 

Daugelis lietuvių kilmės eitkūniečių tvirtino, kad Vokietija artėja susinaikinimo link: „Visi jie žus, karas nebus amžinas, o Vokietijos neliks.“ Tačiau patys arijai buvo apsvaigę būsimomis pergalėmis. Niekas jau nebenorėjo stabdyti arklių. 

Kitoje Eitkūnų užeigoje visų įprastu papročiu reikėjo išgerti alaus, surūkyti cigarą. Su prijuoste lakstanti šviesiaplaukė atnešė kybartiškiui užsakytus patiekalus ir mandagiai ištarė: „Bitte schön.“ 

Ji su stipriu akcentu prakalbo lietuviškai ir pasiūlė nuo karščio gaivinančių saldainių. Vokiški saldumynai buvo svastikos formos. „Bet per sieną neneškite, – patarė kybartiečiui Trūdė, – lietuvninkai su jais nepraleis.“ 

Kelyje atgal į Kybartus sutikto Prano švarko atlape buvo žetonas su užrašu: „Heil dem Fuhrer“. Pranas pasiskundė, kad dabar visiems privaloma tai nešioti. Pasakojo, kaip vieną lietuvį vokiečių moterys laukuose su kauptuku vaikėsi ir šaukė: „Laikykit lenką.“ Būti lenku Eitkūnuose tuo metu buvo jau pavojinga. 

Šventadienio vakare šalia Trepėnų kaimo, pamiškėje, vyko vokiečių šaulių šventė. Po aikštę lakstė raudonskruosčiai vokiečiai – 17–20 metų jaunuoliai ir šviesiaplaukės merginos. Svastika buvo visur: prie dviračių, švarkų atlapuose, kepurėse, vėliavose. Vėliau tarsi iš niekur pasirodė rudmarškinių būrys. Pasigirdo šūkiai „Heil“ ir „Hoch“. Visų rankos fanatiškai kilo į viršų. 

Lietuvos pasienyje buvo galima pasijusti nejaukiai. Ore tvyrojo brutalus išdidumas, aklas ir fanatiškas jėgos garbinimas. Plakatuose vyravo „Ordnung, Kraft, Autoritat“ šūkiai. Iš rudmarškinių liejosi neapykanta. 

Nepaisydami tuo metu Eitkūnuose vyravusios euforijos vokiečiai dažnai traukdavo į Kybartų stotį ir lietuvišką ugniagesių klubą. Čia jie jautėsi labai ramūs, skaniai valgė ir apie jokią politiką nekalbėjo. 

Štai taip prieškaryje atrodė Kybartų dvynys – vokiškas Eitkūnų miestelis. Hitlerininkai jautėsi to laikmečio viešpačiais. O paprastus vokiečius svaigino svajonės apie būsimus užkariavimus ir pergales. 

Tomas SUŠINSKAS 
Muziejininkas

Nuotr. Kybartų broliu dvyniu vadintas Eitkūnų miestelis apie 1930 metus.

Publikuota: „Santaka”, 2020-08-28.