Kolekcijų būna įvairių. Vieni žmonės mėgsta rinkti pašto ženklus ar monetas, kiti kaupia statulėles, magnetukus ar atvirukus. Kybartietis Lionius Blauzdžiūnas kolekcionuoja žiebtuvėlius ir turi jų per pustrečio šimto.

Masinės gamybos prietaisai nedomina 

Kolekcionuoti žiebtuvėlius L. Blauzdžiūnas pradėjo prieš ketvirtį amžiaus. Pirmąjį padovanojo darbdavys. Taip po truputį kolekcija ėmė pildytis, o apie pomėgį netruko sužinoti ne tik artimieji, bet ir draugai bei pažįstami. 

„Niekam nereikia sukti galvos, ką man padovanoti. Dvidešimt metų išdirbau Kybartų „Saulės“ progimnazijoje, todėl kai pernai išėjau iš darbo, trys draugai padovanojo žiebtuvėlį su išgraviruotais savo vardais“, – mielą dovaną rodė pašnekovas. 

L. Blauzdžiūno kolekcijoje gausu eksponatų iš įvairių pasaulio kraštų. Kai kurių kilmės šalies pašnekovas sako nežinantis, nes dažnai prietaisų randa Kaune, Aleksoto turguje, pas sendaikčių pardavėjus. Beje, su jais Lioniui tenka ir pasiderėti, mat žiebtuvėlių pasiūla nėra labai didelė, todėl prekeiviai nenori sumažinti kainos. 

Vyriškis neslėpė, jog pradžioje renkant eksponatus trūko patirties, todėl pirkdavo kiekvieną žiebtuvėlį, kuris patraukdavo akį. Vėliau kolekcininkas tapo reiklesnis ir įsigytus masinės gamybos degiklius išmainė ar pats sunaudojo pagal paskirtį. Dabar L. Blauzdžiūno kolekcijoje puikuojasi tik retesni egzemplioriai, kurių turi net 262. 

„Turbūt širdžiai brangiausias tas, kurį padovanojo anūkė gimtadienio proga. Ji paprašė tėvų, kad šie tėtukui nupirktų“, – džiaugėsi pašnekovas, rodydamas metalinį, oda ir blizgiais akmenėliais puoštą prietaisą. 

Pagalvota ir apie saugumą 

Kybartiečio Lioniaus kolekcijoje apstu įvairiausių degtuvų, kuriuose naudojamas skirtingas kuras: benzinas, dujos ar žibalas. Taip pat skiriasi ir išvaizda, todėl dramblio, erelio, katino, automobilio, mobiliojo telefono ir kt. formos žiebtuvėliai labiau panašūs į dekoratyvias statulėles negu į prietaisą, skirtą liepsnai išgauti. Tokį paėmus vis tekdavo klausti kolekcininko, kur reikia paspausti ar palenkti, kad daiktas suveiktų. 

Daugelis degiklių pagaminti iš metalo ar plastiko, taip pat yra medinių, akmeninių ir netgi stiklinių, kurie primena prabangių kvepalų buteliukus. Turbūt žiebtuvėliai, kuriuose įmontuotas žibintuvėlis, jau nieko nenustebins, tačiau netikėtai užgrojantys ar su laikrodžio mechanizmu, lenktiniu peiliuku vis dar labai įdomūs. 

Pats seniausias eksponatas – vokiškas 1936 m. pagamintas žiebtuvėlis. Kad šis beveik šimto metų prietaisas įpliekstų ugnį, naudojamas žibale pamirkytas vatos gabalėlis. 

Akivaizdu, kad lentynėlių kybartiečio kolekcijai jau senokai per mažai. Vyriškis nori atėjus vasarai sumeistrauti daugiau lentynų arba eksponatus perkelti į balkoną. 

„Turiu visokių pamąstymų, tačiau balkone baiminuosi laikyti, nes jį labai įšildo saulė. Žiebtuvėliai veikiantys, tiesa, daugelis jų neužpildyti dėl saugumo“, – akcentavo šeimininkas. 

Kolekcionavo sporto knygas 

Įspūdinga žiebtuvėlių kolekcija – ne vienintelis L. Blauzdžiūno pomėgis. Prieš pradėdamas ją kaupti Lionius rinko knygas apie sportą. 

Vyriškis juokavo, kad Kybartai – specifinis miestas, todėl esi arba futbolininkas, arba muzikantas – kitaip būti negali. Kadangi anuomet kaimynystėje gyveno žymus futbolo treneris Vytautas Kochanauskas, Lioniui, kaip ir kitiems to paties kiemo jaunuoliams, arčiau širdies buvo futbolas. Domėjimasis sportu nesibaigė ir tada, kai kamuolį teko paspirti į šalį. 

1978-aisiais į L. Blauzdžiūno rankas pateko biografinė knyga apie du to meto žymius Brazilijos futbolininkus – Pele ir Garinša (Garrincha). „Juos per televizorių pirmą kartą pamačiau jaunystėje, 1966 metais, kai Anglijoje vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Gavęs šią knygą, kurią parašė žymus žurnalistas Igoris Fesunenka, labai džiaugiausi. Iki šių dienų man ji pati brangiausia iš visų turimų“, – kalbėjo kolekcininkas. 

Susižavėjęs šiomis biografijomis jis panoro įsigyti ir daugiau leidinių. Taip namuose knygų daugėjo, o lentynos pilnėjo. Šiuo metu Lionius turi sukaupęs porą šimtų įvairios literatūros egzempliorių, ir ne tik apie futbolininkus, bet ir apie kitų sporto šakų atstovus, klubus. Kybartietis akcentavo, kad jį labiausiai domino biografinė literatūra, tokią ir kaupė. 

Tais laikais, kai L. Blauzdžiūnas pradėjo rinkti kolekciją, buvo lietuviškų sporto leidinių deficitas, jų gauti buvo įmanoma tik per pažintis. Dėl to didžiąją dalį kolekcijos sudaro knygos rusų kalba. Viena iš brangesnių L. Blauzdžiūno įsigytų knygų kainavo apie septyniolika rublių, o tai anksčiau buvo tikrai nemaži pinigai. 

„Nežinau, ar šių dienų skaitytojui jos dar būtų įdomios. Vykdavau į Nesterovą, ten pardavėjos jau žinojo mano pomėgį, todėl knygų atidėdavo. Kartais siųsdavausi iš Maskvos. Šiaip knygų kolekcionavimas yra gana brangus malonumas“, – kalbėjo pašnekovas. Jis dar ir dabar kartkartėmis įsigyja vieną ar kitą leidinį, tačiau aktyviai knygų neberenka jau senokai. 

Nors kolekciją kybartietis kaupė apie dvidešimt metų, jis prasitarė, kad turimas knygas mielai perleistų kitam sporto leidinių entuziastui.

Simona SIMANAVIČIENĖ

Autorės nuotr. Lioniaus Blauzdžiūno rinkinys, kuriame yra net 262 žiebtuvėliai, jau sunkiai telpa ant paties vyriškio rankomis pagamintų medinių lentynėlių.

Publikuota: „Santaka”, 2023-01-20.