Yra žmonių, kurių darbai neviešinami, neaptarinėjami, bet jie tyliai, atkakliai ir su meile keičia kitų gyvenimus. Kartais būtent tyliausi keliai veda į pačius prasmingiausius darbus, kurie gali pakeisti vieno žmogaus gyvenimą visam laikui. Vienas tokių žmonių – kybartietė Žaneta Burdulienė.

Pašaukimas būti saugiu uostu

Šiemet, minint Motinos dieną, Ž. Burdulienė prezidentūroje buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Žaneta sako vis dar negalinti patikėti šiuo įvertinimu: „Pirmoji mintis, šovusi į galvą, buvo tokia: kodėl aš? Juk tiek daug nuostabių globėjų tyliai ir ištikimai dirba tą patį darbą.“ Ji pripažįsta, kad tik vėliau atėjo džiaugsmas, atsakomybės jausmas ir mintis, jog kažkas ja tiki – jos nesavanaudišku, nuoširdžiu noru gyventi prasmingai, padedant kitiems.

„Tyliai pasidžiaugiau, kad kažkam svarbu tai, ką darau, ir pasižadėjau sau šį etapą išgyventi ramiai, be triukšmo. Gyvenimas taip greitai skrieja, todėl noriu jį gyventi prasmingai – čia ir dabar, keisdama gyvenimus tų, kuriems labiausiai reikia namų, meilės, šilumos ir šeimos“, – kalbėjo Žaneta. Priimdama šį apdovanojimą, moteris pasiryžo dar labiau stiprinti savo pašaukimą ir būti saugiu uostu tiems, kurių gyvenimo keliai buvo audringi.

Sprendimas sukėlė daug diskusijų

Ž. Burdulienės kelias į globą prasidėjo netikėtai, nuo paprastos pagalbos kaimynystėje be tėvų globos likusiam vaikui. Neturėdama jokių ketinimų tapti globėja moteris tiesiog reagavo į tai, kas vyko šalia. „Tuo metu net neįsivaizdavau savęs kaip globėjos. Tiesiog padėjau vaikui, kiek galėjau“, – pirmuosius žingsnius prisiminė Žaneta.

Sprendimas globoti sukėlė daug diskusijų tarp artimiausių šeimos narių. Tai nebuvo impulsyvus žingsnis. „Apie globą kalbėjomės labai rimtai. Vaikas, likęs be šeimos ir namų, tapo pagrindiniu, neginčijamu sprendimo motyvu. Tiesiog nebūčiau galėjusi ramiai gyventi, jei nebūčiau jo priėmusi į savo namus“, – sakė Ž. Burdulienė ir pripažino, jog sunkiausia dalis buvo pasidalyti savo sprendimu su kitais jos gyvenime svarbiais žmonėmis ir pažįstamais.

„Labai bijojau garsiai kalbėti apie savo apsisprendimą. Teko susidurti su nepritarimu, atkalbinėjimais, net bauginimais, kad tai neva našta, kad per sunku, kad gėda. Bet širdis kalbėjo garsiau ir po truputį atsidarė durys į kitokį motinystės pasaulį. Didžiausias džiaugsmas buvo suvokimas, kad skeptiškai nusiteikusių žmonių – tik keletas. Dauguma palaikė, paskatino, pasakė gerą žodį. O tai tik dar labiau sustiprino mano ryžtą skintis kelią, kovoti už teisę būti šeima – kitokia, bet šeima“, – mintimis dalijosi Žaneta. Netrukus ji suprato, kad negali likti tik stebėtoja, kad tai – ne tik pagalbos poreikis vaikui, bet ir kvietimas priimti, būti, auginti. Taip jos namuose atsirado pirmasis globotinis, o šeima pradėjo augti.

Svarbi specialistų pagalba

Sunkiausi momentai globos kelyje buvo tuomet, kai reikėjo ginti save ir savo šeimą nuo išankstinio nusistatymo, nepasitikėjimo ar tiesiog aplinkos spaudimo.

„Buvo akimirkų, kai jaučiausi puolama iš visų pusių, kai negalėjau suprasti, ką padariau blogai, kodėl tapau atstumta, kritikuojama, kodėl reikėjo teisintis dėl to, kad noriu suteikti vaikui namus“, – prisiminė moteris. Tokiose situacijose ji tiesiog stengėsi išlikti rami ir tvirta. „Tai buvo, ir, matyt, dar bus – kova už teisę gyventi po saule, už teisę būti šeima. Ir ši kova, jaučiu, lydės mane visą gyvenimą“, – kalbėjo Ž. Burdulienė.

Jos teigimu, ypatingą vietą šioje istorijoje užima Globos centre dirbantys specialistai, kurių pagalba niekada neapsiribojo vien formalumais.

„Tai buvo tikra, žmogiška atrama, kurios reikšmė ypač išryškėjo sunkiausiais momentais. Teko ne kartą įsitikinti, kiek daug reiškia jų palaikymas. Ne tik dėl praktinių dalykų – mokymų ar informacijos, bet dėl to, kad jie iš tikrųjų mato ir girdi žmogų. Kai būna sunku, kai abejoji savimi ar jauti spaudimą iš aplinkos, kai viskas, atrodo, tarsi slysta iš rankų, jų žodis, jų dėmesys tampa neįkainojami“, – sakė Žaneta.

Globėja pabrėžė, kad būtent šie specialistai buvo tie, kurie palaikė tada, kai aplink esantys žmonės ne visai suprato, ką ji išgyvena. „Kai jaučiausi puolama, kai negalėjau suvokti, kuo esu bloga, kodėl turiu aiškintis ar gintis – jie buvo tie, kurie primindavo, kad esu verta, kad tai, ką darau, yra prasminga“, – prisiminė moteris, sakydama, kad net trumpas pokalbis ar nuoširdi žinutė sunkią dieną galėdavo pakeisti visą nuotaiką. – Jie netylėjo, kai reikėjo išklausyti. Kalbėjo, kai kiti tik stebėjo. Jie mokė, stiprino, padrąsino ir ne kartą padėjo išbūti ten, kur, rodėsi, nebėra jėgų.“

Žaneta teigia, kad toks Globos centro specialistų buvimas šalia padėjo ne tik išgyventi krizes, bet ir augti kaip žmogui, kaip mamai, kaip globėjai.

Kilus norui globoti reikia veikti

Paklausta, ką pasakytų žmonėms, kuriems galvoje kirba mintis apie globą, Ž. Burdulienė nedvejojo: „Vien tai, kad tokia mintis apskritai kilo, jau yra pradžia. Labai svarbu jos neužgniaužti. Kai ilgai svarstai, visada atsiranda abejonių, baimių, kurios užgožia gerus ketinimus. Kilus norui globoti reikia veikti, nors ir nedrąsiai. Kam nors suteikti sparnus – tai viena didžiausių dovanų, kokią žmogus gali padovanoti kitam.“

Kai kalba pasisuka apie namus, Žanetos žodžiai tampa dar šiltesni. „Namai – tai mano tvirtovė. Tai vieta, kur galiu pabėgti nuo viso pasaulio triukšmo, jaučiuosi saugi, mylima ir reikalinga. Čia galiu kurti tokį pasaulį, apie kokį pati svajoju. Namai – tai vieta, kurioje mano vaikai gali tapti savimi“, – jausmingai kalbėjo moteris.

Septyni vaikai – tiek šiuo metu telpa Žanetos namuose ir širdyje. Trys – jos biologiniai vaikai, iš kurių vienas jau pilnametis, bei keturi globotiniai: vienas jau taip pat suaugęs, kiti trys – dar tik mokosi, kas yra pasitikėjimas, rūpestis, šeimos šiluma. Kiekvienas jų yra savitas, su savo praeitimi, patirtimis, kurios ne visuomet buvo lengvos. Bet kiekvienas iš jų nori to paties – būti mylimas ir priimtas. Ir tai, pasak globėjos, yra svarbiausia.

Ši istorija – ne apie pasiaukojimą. Ne apie heroizmą ar didelius žygius. Ši istorija – apie kasdienį, tylų, bet labai tvirtą pasirinkimą būti ten, kur labiausiai reikia. Apie moterį, kuri tyliai kuria šeimą tiems, kurie neteko galimybės ją turėti. Apie kitokią motinystę – tokią, kuri nepriklauso nuo kraujo ryšio, bet gimsta širdyje. Ir apie tikėjimą, kad net mažiausia šviesa gali apšviesti visą pasaulį, jei ja pasidalini.

Simona PILIUKAITIENĖ

Vilkaviškio socialinės pagalbos centro Globos centro VVTAĮT atestuotas asmuo

Skirma JABLONSKIENĖ

Globos koordinatorė

Roberto DAČKAUS (Prezidentūros kanceliarija) nuotr. Motinos dienos proga prezidentas Gitanas Nausėda kybartietę Žanetą Burdulienę apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Publikluota: „Santaka”, 2025-07-15,

Kybartietės globėjos istorija: apie šeimą, pasiaukojimą ir tikėjimą