Kybartų cerkvė vis atviresnė turistams

Kitais metais Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė švęs 150 metų nuo jos pastatymo dienos.

Bendruomenė mažėja

Šis pastatas – pirmoji stačiatikių šventovė Užnemunėje, turėjusi atlikti ypatingą misiją pargabenant iš Vakarų į Rusiją užsienyje mirusių tikinčiųjų palaikus. Pagal stačiatikių papročius, visos reikalingos apeigos turėdavo būti atliktos pačiuose pirmuosiuose pasienio maldos namuose, todėl Kybartų cerkvė matė daug aukštų carinės Rusijos asmenų. Šventovei buvo keliami dideli reikalavimai, todėl ir cerkvė, ir stačiatikių kapinės Kybartuose buvo ir tebėra ypatingos.

Dar visai neseniai statinys ir teritorija buvo prižiūrimi vietos stačiatikių bendruomenės. Gaila, tačiau mieste gyvenančių šios bendruomenės narių mažėja. Juolab kad jie – labai tvarkingi.

Neseniai į užsienį gyventi išvyko cerkvę prižiūrėjusi Valentinos ir Jevgenijaus Šibajevų šeima. Dauguma rusų, čia atvykusių dirbti sovietiniais laikais, asimiliavosi, o Kybartuose gimę jų palikuonys cerkvėje nesilanko.

Apskritai čia belikę vos keli šios konfesijos atstovai. Tad šįmet teritoriją ėmėsi tvarkyti Kybartų bendruomenė, nes statiniu ir jo istorija labai domisi atvykę turistai. Tiksliau – organizacijos prašymu UAB „Kybartų darna“ čia atsiunčia porą žmonių, įdarbintų per užimtumo programą.

Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ypač džiaugiasi prie aplinkos besidarbuojančiu Albinu Pranckevičiumi, kuris čia triūsia labai kruopščiai. Jo dėka greta cerkvės gražiai išryškėjo takeliai, čia palaidotų žmonių antkapiai.

Skarų ir sijonų nereikalauja

Prižiūrima teritorija pasidžiaugė ir neseniai į Kybartus atvykęs Kauno stačiatikių dekanato klebonas tėvas Igoris. Tik keletą kartų per metus čia užsukantis stačiatikių dvasininkas ypač įdomus ir malonus pašnekovas. Paprastumu spinduliuojantis kunigas jau maldos namų šventoriuje užsivilko juodą abitą ir energingai rakino cerkvės duris, su šypsena kviesdamas į vidų.

Prie durų persižegnojęs trimis pirštais, kaip įprasta ortodoksams, jis nusilenkė juodam ikonostasui – ikonų vartams, kurie atveriami tik per mišias, vigiliją.

Pagal ortodoksų tradiciją, į altoriaus zoną gali įeiti tik vyrai, jiems priskirta laikyti mišias ir patarnauti.

Apskritai, į pamaldas ortodoksų bažnyčiose atėjusios moterys būtinai turi būti apsidengusios galvą ir segėti sijonus. Jei jų neturi, paprasčiausiai gali pačioje cerkvėje pasiskolinti skaras ir sijonus imituojančias užsegamas audinių atraižas. Tai ypač populiaru Sakartvelo cerkvėse, kuriose griežtai laikomasi papročių. Tačiau Kybartuose pasiskolinti skaros ar skiautės, imituojančio sijoną, nepavyks – jų čia nėra.

Stačiatikių dvasininkai vis dar pavadinami popais, šventikais. Vis dėlto teisingiausia juos vadinti kunigais.

Kaip pasakojo tėvas Igoris, maldos namai simboliškai taku padalyti į dvi dalis. Vienoje pusėje meldžiasi moterys, kitoje – vyrai. Taip yra dėl to, kad vyrai ir moterys mažiau dairytųsi vieni į kitus, labiau susikauptų maldai. Kitose cerkvėse tam pastatomos netgi pertvaros. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė labai nedidelė ir suolų joje nėra, tad ir retos pamaldos ar iškilmės čia vyksta ne pagal tokias griežtas taisykles.

Jungiasi prie marijampoliečių

Tėvas Igoris džiaugėsi, kad unikalus statinys prieš porą metų sulaukė rimtesnės pagalbos iš Kauno stačiatikių dekanato, mat mūsų rajono Savivaldybės biudžete lėšų cerkvės remontui nebuvo numatyta. Vietinės valdžios pagalba apsiribojo pinigais cerkvės stogui padažyti. Stačiatikių lėšomis atnaujintas bažnyčios vidus dabar šviečia baltumu, mėlynumu svaigina kupolo skliautas.

Šventovėje gausu ir stebuklingų ikonų, kurių visų reikšmes žino tėvas Igoris. Kiekviena jų – ypatinga. Prie vienos ikonos reikėtų melstis norint išgyti nuo sunkios ligos, prie kitos – norint atsikratyti priklausomybių ar kitokių bėdų. Visus jų aprašymus dvasininkas pažadėjo atsiųsti V. Katkevičiui, kad šis, vedžiodamas ekskursijas, galėtų turistams suteikti daugiau informacijos. Iš tiesų jie dabar šventyklos duris dažniausiai ir varsto. Susitarus dėl ekskursijos, cerkvę atrakina įgaliotas parapijos atstovas. O vietinė stačiatikių bendruomenė čia renkasi per didžiąsias šventes arba prisijungia prie rusų bendruomenės Marijampolėje. Ten ji – gana gausi, priskaičiuojama apie pusšimtis žmonių. Tad ir pamaldos vyksta dažniau. Įprastai renkamasi per didžiąsias metų šventes.

Panašumai ir skirtumai

Tėvas Igoris sakė, jog stačiatikių Kalėdų tradicijos labai panašios į katalikų. Prieš šią šventę būna keturiasdešimties dienų gavėnios laikotarpis. Pasninko pabaiga sutampa su Kalėdų vigilija. Tradicija reikalauja, kad tą dieną nebūtų valgoma iki patekant pirmajai žvaigždei. Kanoniška kalėdinė vakarienė taip pat pasninkiška – leidžiami tik vienas arba du valgiai, kurie primena šventąjį įvykį: tai kutia (kviečių grūdai ar ryžiai su medumi) arba vzvar (patiekalas, pagamintas iš džiovintų vaisių). Po pagalve pasikišama šiaudų gniūžtė, primenanti kūdikėlio Jėzaus guolį.

Kalėdinė vakarienė būna apgaubta iškilmingos tylos, o po naktinių šv. Mišių prasideda džiugi šventė.

Pagal ortodoksų tradiciją kunigai gali turėti šeimą. Tiesa, tuokiama tik vieną kartą. Tėvas Igoris yra vedęs ir turi vaikų.

Spalvinga istorija

Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės istorija – labai spalvinga. Apie tai turistams stengiasi papasakoti ir V. Katkevičius.

Cerkvės pastatų kompleksas buvo pastatytas 1870 metais ir skirtas geležinkelio tarnautojams. 15 tūkstančių rublių ir žemės statiniui tuomet skyrė caro valdžia. Pirmojo pasaulinio karo metais šie stačiatikių maldos namai buvo paversti sandėliu.

1919 m. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija cerkvę, mokyklos pastatą ir du parapijos namus perdavė Seinų vyskupijai. Tuomet Kybartų cerkvėje buvo įrengta katalikų bažnyčia. Apie 420 stačiatikių rinkdavosi melstis nuomojamose patalpose. Mieste gyvenantys stačiatikiai daug kartų kreipėsi į valdžią prašydami grąžinti maldos namus, kol pagaliau 1929 m. Ministrų kabineto nutarimu apgriuvusi cerkvė grąžinta bendruomenei.

1935 m. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė buvo atnaujinta. 1937 m. parapijai priklausė beveik pusantro tūkstančio tikinčiųjų. Prie jos veikė Apvaizdos brolija. Tuomet čia visos Lietuvos cerkvėms buvo gaminamos žvakės.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Dvasininkas nusilenkė ikonostasui, už kurio yra cerkvės altorius, atveriamas tik per mišias.

Autorės nuotr. Kaune gyvenantis tevas Igoris į Kybartus užsuka labai retai.
Autorės nuotr. Prie cerkvės prigludusios kapinės dabar yra labai kruopšciai tvarkomos.

Publikuota: „Santaka”, 2019-08-02.

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba