Šis šviesios atminties PASAULIO KYBARTIEČIO Vytauto Mickevičiaus laiškas buvo rašytas Pasaulio kybartiečių draugijos nariams, ketinusiems 2008 metais surengti Kybartuose teatralizuotą miesto šventę NADRUVIŲ VIDURAMŽIŲ VASARA.

Šventės nesurengėm, nes, kaip atsitinka dažnam lietuviui, pritrūkom parako ir, aišku, pinigų, o štai neįkainojamos vertės Vytauto pastabas, ačiū Dievui, išsaugojome.  Tikimės, istorinės žinios tikrai bus pravarčios tiems, kurie užsuka į mūsų virtualiuosius KYBARTUS ieškodami mūsų miesto, mūsų apylinkių pradžių pradžios…

Pagarbiai – Violeta Mic.

„Sveiki, mielieji,

aš kaip visada per vėlai, bet – rašau neturėdamas jokių pretenzijų, vien tik manydamas, kad tai dar gali bent kiek pasitarnauti. Na, gal kils kokia papildoma idėja kokiam  scenaristui, ar dar kam…

Kalbėsiu apie galimus istorinės tematikos teatralizuoto renginio veikėjus, kalbą, muziką. Labai stengsiuosi rašyti trumpai, todėl praleisiu istorikams reikalingus argumentus, paliksiu tik išvadas. Garantuoju, nepavyks, nemoku trumpai  )

Pradėsiu nuo seniausių Kybartų laikų, ir eisiu „dar senyn“.

1. Nusistovėjo tradicija rašyti, kad Kybartų kaimą įkūrė karalienė Bona (t.y., tai įvyko apie 1540 metus). Tai netiesa - tikrai žinoma tik tai, kad Bona įkūrė Virbalio MIESTELĮ, gi aplinkiniai kaimai, įskaitant ir patį Virbalį (arba – Virbališkes) buvo įkurti gerokai anksčiau.

2. Legenda apie tai, kad Kybartus įkūrė keturi broliai dailidės irgi nėra tiksli, bet šiam renginiui galėtų būti visai priimtina.

Privilegiją įkurti kaimą prie Lieponos iš LDK didžiojo kunigaikščio ir  ATR karaliaus Aleksandro gavo žemaičių bajoras Kybartas (apie 1500 metus), o minimi keturi broliai galėjo būti jo sūnūs, ar anūkai. Neatmestina ir tai, kad Aleksandro privilegija tik įteisino daug senesnes Kybartų valdas.

3. Kybarto, kaip ir kitų to meto žemaičių tarmė buvo artimesnė dabartinei mūsų tarmei (na, apytikriai - Raseiniai-Ariogala-Veliuona), bet jokiu būdu ne dabartinei Lietuvos žemaičių tarmei !!!

4. Į pietus nuo Kybartų kaimo buvo Daugėlos sūnaus (ar sūnų) vardu pavadintas Daugėlaičių kaimas. Tai irgi buvo „mūsiškiai“, nes abiejų kaimų riba ėjo dabartine Basanavičiaus gatve, ar kiek į pietus nuo jos. Dar labiau į pietus buvo girios sargų Kybeikių kaimas ir dvaras. Dar piečiau – „Mato laukas“, o šalia jo pačiame pasienyje – ir Remeikų kaimas. Į šiaurę – Stanaičių kaimas. Į rytus nuo Kybartų dar prieš Bonai įkuriant miestelį buvo Virbalio (Virbališkės?) kaimas. Vietovardžiai su galūne „-iškė“ dažniausiai sudaromi iš asmenvardžių, todėl scenaristui nebus didelė nuodėmė manyti, kad bajorų Kybartų rytinis kaimynas buvo Virbalis (arba - Virbalius).

Įdomu tai, kad visi minėti kaimai pagal administracinį paskirstymą tada priklausė Žemaitijai (Žemaitijai priklausantis plotas nuo K. Naumiesčio ėjo tik siaurėjančiu pasienio kyliu iki Matlaukio. Vilkaviškis, ar net Alvitas – jau nebepriklausė).

5. Beveik tikra, kad bajorų Kybartų kaimynai (Daugėlaičiai, Kybeikiai, Remeikos, Stanaičiai ir kt.) – taip pat buvo bajorai. Kažkurie to meto Daugėlaitis ir Remeika minimi tarp Švitrigailos bendražygių, galima būtų rasti ir kitų mūsų kaimynų „bajoriškumo“ įrodymų.

6. Žinoma, kad ties Kybartais ir Daugėlaičiais anapus Lieponos apie tą patį laiką (XVI amž. pradžia) buvo Prūsijai priklausantis Eitkūnų kaimas, gavęs pavadinimą nuo Eitkaus pavardės. O greta Lietuvos Matlaukio ir Remeikų kaimų, kitapus Lieponos Prūsijoje irgi buvo tų pačių pavadinimų kaimai. Tokių analogijų buvo daugiau (ir Plimbalis, o kiek toliau – ir Virbalis, ir net kiti Kybartai), todėl galim būti tikri, kad tuo metu dauguma gyventojų (atsikėlėlių?) abipus Lieponos buvo tos pačios tautybės ir kalbos. Bet – abipus Lieponos galėjo būti likę ir senesnių (vietinių) gyventojų – nadruvių.

7. Jei kalbėti apie tuos dar ankstesnius laikus, iki kryžiuočiams nusiaubiant mūsų kraštą, tai dar ne taip seniai siena tarp Sūduvos ir Nadruvos buvo brėžiama sutapdinant ją su dabartine Lietuvos siena (kitaip sakant – Kybartai – Sūduvoj, Eitkūnai – Nadruvoj). Naujesni istorikų tyrinėjimai Nadruvos rytinę ribą kelia tolyn į rytus, ne mažiau kaip iki Širvintos (t.y. įjungiant dabartinius Kybartus, Virbalį, Alvitą, Lankeliškius, Pajevonį), o gal net iki Šešupės. Kitaip sakant – senieji mūsų protėviai, gyvenę tarp Lieponos ir Širvintos, buvo nadruviai, o ne sūduviai/jotvingiai, tuo labiau – ne lietuviai… Daugelis mūsų istorikų nadruvius laiko artimesnius lietuviams, o ne prūsams. Bet kuriuo atveju – tai ne gryni prūsai, o tarpinė tarp lietuvių ir prūsų gentis.

8. Naujasis prūsų k.žodynas yra čia, senasis – čia,  sūduvių-jotvingių žodynas (kalba labai panaši į prūsų, turėtų neblogai atitikti ir nadruvių k.) čia.

Yra nemažai žmonių, išmokusių tas kalbas. Esant reikalui, galima susirišti, ir paprašyti išversti keletą frazių iš dabartinės lietuvių kalbos į to meto kalbą.

9. Nesu muzikos specialistas (labai švelniai pasakyta  ), bet senosios baltų muzikos pavyzdžių turi „Kūlgrinda“ (ne tik jie, ši grupė tiesiog pakliuvo ant liežuvio), jų muzikos yra čia, bet tai tik keli pavyzdžiai, daugiau galima rasti per Google, YouTube, ir t.t.

Nežinau, ar tai yra reikalinga, nežinau kas ir kiek pas juos lietuviška, ir kas atitiktų mūsų Kybartų kraštą (mes tada nebuvom lietuviai, lietuviai tada mums buvo tik kaimynai).

Prūsišką muziką bando rekonstruoti kaliningradiečiai „Romowe Rikoito“ (jų lyderis (?) Niktorius, beje savarankiškai išmokęs lietuvių ir senąją prūsų kalbas, prieš pora metų buvo Pajevonyje per „Gyvosios istorijos“ renginius). Čia du pirmi pasitaikę jų gabaliukai: pirmasis , antrasis. Parsisiųst daugiau galima ir iš čia.

Na, „Google“ duoda daug jų muzikos – ji įdomi jau pati savaime.

Ką visu tuo norėjau pasakyti?

Ogi tai, kad kartu su broliais Kybartais teatralizuotame renginyje gali pasirodyti ir jų kaimynai, ar bent gali brolius pasveikinti ir perduoti linkėjimus…

Broliai Kybartai ir Kybartaičiai, be abejo, eidavo „pas mergų“ į kaimyninius kaimus, be abejo, bandydavo semdami Lieponos vandenėlį pasimatyti su Eitkutėmis –visa, kas žmogiška, ir jiems buvo nesvetima. Kontaktai buvo glaudūs, ryšiai – kaimyniški. Ne taip, kaip dabar…

„Kybartai“ galėjo kalbėti artimesne mums tarme, o „Eitkai“, sakykim, būdami arčiau Nadruvos centro, galėjo dar būti nepamiršę ir senesnių šitų vietų žodžių – sveikintis galėjo ir „Kailas!“…

Dėl muzikos – nežinau, kiek mano pavyzdžiai artimi tų laikų autentiškiems dalykams (greičiausia – nė kiek  ), bet atmosferai sudaryti gali būti tinkami. Jums spręsti…

Nepamirškim paties svarbiausio – jei kas nors iš senosios Nadruvos gyventojų genetinio fondo dar išliko savo vietoje, tai tik pas mus. Anapus upelio – jau nebe… Jei dar gali būti Nadruvos krašto ainių, tai jie – tik pas mus. Tik čia jie gali išlikti ir toliau, išlaikyti tęstinumą. Nėra daugiau kam tai priminti, tai paminėti, tai galim padaryti tik mes…

Sėkmės,

Vytas M.”