Šiemet Lietuvos radijui sukanka 100 metų, o šią progą į minimų sukakčių sąrašą yra įtraukusi ir specializuotoji Jungtinių Tautų institucija – UNESCO. Prie Lietuvos radijo istorijos taip pat yra prisidėjęs mums gerai pažįstamas Leonas Narbutis – buvęs Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas, o dabar aktyvus šios organizacijos valdybos narys.

Sąsajos su LRT

L. Narbutis gimė ir pirmuosius savo metus gyveno Kaune. 1939-aisiais jis persikėlė į Kybartus. Šį miestą dėl sovietų antplūdžio Leonas buvo priverstas palikti 1944 m. Iš pradžių šeima patraukė į Vokietiją, o 1950-aisiais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Būtent čia ir prasidėjo kraštiečio radijo diktoriaus kelias – nuo 1959 m. iki 1996 m. vyras dirbo Amerikos lietuvių radijuje „Margutis“. Devintojo dešimtmečio antroje pusėje L. Narbutis ėmė rengti reportažus ir kitoms radijo stotims – „Amerikos balsui“, „Laisvosios Europos radijui“ bei „Lietuvos radijui“.

„Lietuvos radijuje dirbau, kai LRT vadovavo Laimonas Tapinas. Rengiau įvairius reportažus iš Čikagos. Pavyzdžiui, apie tai, kaip Prezidentas Algirdas Brazauskas buvo atvykęs į JAV parvežti į Lietuvą Prezidento Kazio Griniaus palaikų. Taip pat apie lietuvių menininkų pasirodymus už Atlanto, čia gyvenančių tautiečių veiklas. Net ir šiandien dar priklausau LRT senjorų grupei, su kurios nariais reguliariai susitinkame. Šiam savotiškam klubui daugiausiai priklauso televizijoje dirbusių žmonių, yra ir vienas kitas radijo atstovas“, – pasakojo L. Narbutis.

Įsimintinas pirmas kartas

L. Narbučio karjera radijuje prasidėjo po to, kai jis ir savo įžvalgomis pasidalijo rašytojo Algimanto Mackaus poezijos knygos „Jo yra žemė“ pristatyme, po kurio praėjus šiek tiek laiko sulaukė Balio Sruogos dukters Dalios Sruogaitės kvietimo prisijungti prie „Margučio“ radijo. Leonui buvo pasiūlyta imtis literatūrinės valandėlės „Pelkių žiburėlis“ redaktoriaus pareigų. Iki tol jas ėjęs poetas A. Mackus dėl padidėjusio krūvio kasdienėse radijo laidose nebegalėjo vykdyti savo įsipareigojimų.

Laidą „Pelkių žiburėlis“ dar 1953 m. įsteigė sambūrio „Šviesa“ nariai D. Sruogaitė ir Petras Jurkštas. Supratę, kad A. Mackus daugiau nepajėgia vesti sekmadieninės laidos, jie prisiminė tą knygos pristatymą ir jame dalyvavusį L. Narbutį.

„Laidelės pradžioje reikėdavo paskaityti įvadinį žodį apie autorių, kurio darbai būdavo skaitomi jos metu. Rašytojų tekstus dažniausiai įgarsindavo JAV gyvenantys aktoriai“, – pasakojo pašnekovas.

Jis iki šiol puikiai prisimena pirmąjį kartą prie radijo mikrofono. Tąkart gerai apgalvojęs, ką sakyti, L. Narbutis laukė už stiklo esančio operatoriaus ženklo pradėti. Kai pastarasis parodė, jog galima šnekėti, pirmasis žodis debiutuojančiam diktoriui iš streso tiesiog užstrigo gerklėje.

Transliacijų klausė visa lietuviška Čikaga

„Margučio“ radiją 1932 m. įkūrė iš kaimyninio Šakių rajono kilęs aktorius, kompozitorius ir visuomenininkas Antanas Vanagaitis.

Po jo mirties „Margučio“ veiklą į savo rankas perėmė žmona Lilija, o šiai tragiškai žuvus automobilio avarijoje nemažą dalį įsipareigojimų, tarp jų ir finansinių, apsiėmė vykdyti vėliau Lietuvos Prezidentu tapęs Valdas Adamkus, prieš tai kurį laiką radijo eteryje vedęs sporto žinias.

1967 m. vadovavimą perėmus Petrui Petručiui, „Margutis“ pradėjo naują erą. Būtent P. Petrutis pakvietė L. Narbutį vesti kasdienines laidas.

Tais laikais „Margutį“ klausydavo beveik visa lietuviška Čikaga. Kaip pasakojo L. Narbutis, „Margutis“ neapsiribojo vien radijo eteriu, o taip pat rengdavo klasikinės ir populiariosios muzikos koncertus, naujų talentų pristatymus, įvairius renginius, baleto spektaklius ir vaidinimus. Per ilgus darbo radijuje metus Pasaulio kybartiečių draugijos narys užmezgė daugybę artimų bičiulysčių su legendiniais Lietuvos muzikantais, aktoriais ir menininkais. Pavyzdžiui, su Nele ir Arvydu Paltinais Narbučiai bendravo šeimomis.

„Margučio“ durys visuomet buvo atviros ir tiems, kurie ieškojo kokios nors informacijos. Jei Amerikos lietuviai kažko nežinodavo, jie drąsiai skambindavo į „Margučio“ redakciją.

Lietuvai laisvėjant, kai Čikagoje vis dažniau pasirodydavo naujų veidų iš Lietuvos, „Margutis“ buvo ta institucija, kuri pristatydavo juos Čikagos lietuviškajai visuomenei.

Skirtinga misija

Kaip pasakojo L. Narbutis, anuomet radijo laidos šiek tiek skyrėsi nuo dabartinių. Šiais laikais radijas labiau orientuotas į pramoginį turinį. Jo būdavo ir seniau, tačiau pagrindinė XX a. antros pusės radijo laidų misija visgi būdavo informacijos klausytojams suteikimas. Būtent dėl to radijo eteryje būdavo pranešamos ne tik kasdieninės visiems aktualios naujienos, bet ir skelbiami pranešimai apie žmonių mirtis.

„Tik taip žmonės dažniausiai ir sužinodavo, kad jų pažįstami paliko šį pasaulį bei galėdavo nuvykti ir atsisveikinti su jais. Iš tikrųjų radijas už šios informacijos skelbimą net gaudavo šiokį tokį atlygį. Mirusiųjų artimieji mokėdavo už tai, prašydavo eteryje ne tik paskelbti svarbiausią informaciją, bet ir skirti kokią nors giesmę išėjusiajam. Tokia buvo tų dienų kasdienybė“, – pasakojo L. Narbutis.

Pasakodamas apie darbo radijuje niuansus jis prisiminė, kad visos „Margučio“ laidos prasidėdavo „Prezidento Smetonos maršu“. O jis – gana netrumpas. Visgi šis kūrinys buvo leidžiamas neatsitiktinai. Jo metu klausytojai turėdavo pakankamai laiko susireguliuoti radijo imtuvus ir vėliau jau be trikdžių klausyti po maršo sekdavusią transliaciją.

Prasminga veikla

Pasak L. Narbučio, bėgant metams keitėsi ne tik laidų formatas, bet ir auditorija. Daugiausia „Margutį“ klausydavo tie žmonės, kurie į JAV atvyko dar iki Pirmojo pasaulinio karo arba po Antrojo. Tiems, kurie Ameriką pasiekė po 1990-ųjų, šis radijas jau buvo nelabai aktualus. Jie žinias iš Lietuvos gaudavo įvairiais kitais kanalais.

Dirbdamas „Margutyje“ L. Narbutis turėjo visišką kūrybinę laisvę. Už darbą eteryje Pasaulio kybartiečių draugijos narys negaudavo jokio atlygio. Dienomis jis dirbdavo tai, už ką galėdavo pragyventi, o vakarais skubėdavo į studiją. Ten dar prieš eterį jis sklaidydavo tuometinę JAV spaudą ir pats atsirinkdavo, kurias naujienas reikėtų skelbti per radiją.

„Stengdavomės pranešti kuo daugiau naujienų apie tuo metu okupuotą Lietuvą. Jas gaudavome iš Niujorko, kuriame gyvenę asmenys turėdavo tiesioginių kontaktų su gimtine. Puikiai atsimenu 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, kai gavome žinių, jog tankai pajudėjo iš Šiaurės miestelio. Apie tai operatyviai paskelbėme radijo eteryje. Tuo metu JAV gyvenantiems lietuviams „Margutis“ buvo pagrindinis informacijos apie šiuos kruvinus įvykius šaltinis “, – pasakojo pašnekovas.

2004 m. visam laikui į Lietuvą gyventi grįžęs L. Narbutis iki šiol su malonumu prisimena darbą radijuje. Vyras neslėpė, kad dėl šios veiklos visada jautė didžiulį pasitenkinimą ir prasmę. Būtent dėl to Pasaulio kybartiečių draugijos nario ir jo kolegų darbas už Atlanto mums tarsi primena, kad Lietuvos nepriklausomybė nebuvo atkurta vien tik šalies viduje – prie Kovo 11-osios akto gimimo savotiškai prisidėjo ir po visą pasaulį išsibarstę lietuviai. Dešimtmečius išeivija nenuilstamai puoselėjo lietuvybės židinius, rėmė kultūrinius projektus ir, svarbiausia, neleido pasauliui pamiršti okupuotos tėvynės vardo. Tokios radijo stotys kaip „Margutis“ tapo ne tik informacijos tiltais, bet ir moraliniu užnugariu, saugojusiu laisvės viltį tada, kai Lietuvoje buvo priverstinė tyla. Tad šiandien minėdami radijo šimtmetį kartu švenčiame ir tų žmonių ištikimybę Lietuvai – jų pastangos įrodė, kad tėvynė yra ten, kur gyva jos kalba ir laisva dvasia.

Andrius GRYGELAITIS

Nuotr. Leonas Narbutis ir šiandien priklauso LRT senjorų grupei. / Asmeninio albumo nuotr.

Publikuota: „Santaka”, 2026-04-28,

Laisvės viltį nešęs lietuviškas balsas už Atlanto: nuo Kybartų iki Čikagos eterio