Muzikos pedagogas, ilgametis „Kybartų“ pučiamųjų orkestro vadovas Antanas Ziegoraitis, 2004 m. už savo veiklą apdovanotas LDK Gedimino ordinu, savęs nevadindavo nei menininku, nei sportininku, nei kultūros architektu. Dažniausiai prisistatydavo savo vardu – kaip eilinis kybartietis. Liepos 26-ąją jam sukaktų 70 metų.

Kaskart įstabius garsus iš muzikos instrumentų išgaudavęs vyras nepataikaudavo jokiems muzikinės mados vėjams, darė tai, kas jam pačiam imponavo, ir, kaip sakydavęs, tam, kad gyventi būtų įdomiau.

Balandžiai – vaikystės draugai

Niekada nestokojęs humoro jausmo, pirmuosius savo „viešus pasirodymus“ Kybartų publikai vaikystėje Antanas vadino „sėdėjimu ant medžio šakų“. Įsikoręs į aukščiausią medį jis stebėdavo paukščius, laužydavo šakas ir plonu vaikišku balsu stengdavosi imituoti sparnuočių skleidžiamus garsus. Džiaugsmo pilna krūtinė tankiai alsuodavo, balandžiai nutūpdavo ant galvos ir pečių. „Tas Ziegoriukas visai pakvaišo!“ – kaimynai guosdavosi, o kartais užkurdavo pragarą tėvams.

„Šiandien vaikams karstytis po medžius niekas neleidžia, nes tai – pavojinga. Tačiau anksčiau, kai žaislų buvo nedaug, įvairiausių „zbitkų“ tekdavo iškrėsti. Turėti balandžių buvo tikras įvykis, Dievo dovana“, – kukliai draugams užsimindavo Antanas, pirmasis Lietuvoje įkūręs sportinių balandžių klubą „Sparnai“.

Pastebėję sūnaus kūrybingumą jau nuo šeštos klasės tėvai leido Antaną į muzikos ir sporto būrelius. O ir pats būsimasis garsus pedagogas gana anksti suprato, ko širdis geidžia, kad savo ateitį norėtų susieti tik su sportu ir muzika.

Jaunuolis svajojo apie tada prestižinį Vilniaus dailės institutą. „Tuo metu įstoti į Dailės institutą, o ypač – į muzikos specialybę, buvo labai sunku. Priimdavo labai mažai žmonių. Tai buvo išskirtinė mokykla, kurioje dirbo geriausi to meto kompozitoriai, bet Kaunas nuo Kybartų buvo žymiai arčiau ir čia buvo daugiau laisvės. Visa tai labai traukė“, – yra pasakojęs Antanas. Kad turėtų daugiau šansų įstoti, A. Ziegoraitis pasirinko Juozo Gruodžio muzikos mokyklą Kaune. „Tada svarbiausia buvo studijuoti muziką, nesvarbu, kokiame mieste“, – kartą prisiminė maestro.

Nepanoro priklausyti nuo kitų

„Tokių trenerių, koks buvo legendinis kybartietis Vytautas Kochanauskas, yra mažai. O atrasti muzikinį talentą, išugdyti geriausias vaiko savybes, motyvuoti muzikai yra mano tikslas“, – į klausimą, kodėl pasirinko ne trenerio specialybę, kartą mums besišnekučiuojant atsakė Antanas.

A. Ziegoraitis buvo tikras sportininkas, atstovavęs Kybartams visose įmanomose sporto šakose. Tačiau įgimti gabumai muzikai, tvirtas charakteris ir didžiulė meilė gimtajam miestui lėmė tai, kad devyniolikmetis jaunuolis 1967 m. tapo Kybartų pučiamųjų orkestro vadovu. Netrukus jo vadovaujamas kolektyvas pasiekė stebėtinų aukštumų – orkestras tapo vienu žymiausių Lietuvoje.

Daug profesinių dalykų jis išmoko iš to meto vieno geriausių muzikos mokytojų Lietuvoje – iš Vytauto Sinkevičiaus, kuris buvo žinomas kaip griežtas, reiklus ir disciplinuotas pedagogas. „Buvo garbės reikalas, jei V. Sinkevičius pasikviesdavo padėti“, – apie draugišką bendradarbiavimą su garsiu mokytoju, dirbusiu toje pačioje Kybartų Kristijono Donelaičio mokykloje, pasakojo Antanas.

Dar nebaigusį Juozo Gruodžio muzikos mokyklos A. Ziegoraitį trejiems metams pašaukė į sovietinę kariuomenę. Tačiau paskutinis medicinos komisijos verdiktas buvo griežtas: pripažino jį sergant rimta širdies liga. „Tuomet ir atėjo tikrasis suvokimas, ką norėčiau daryti. Mano dienotvarkė paprastai būdavo tokia: futbolas, krepšinis ar ledo ritulys, o vakare – neakivaizdinės studijos muzikos mokykloje, repeticijos, koncertai, šeima – žmona ir vaikai. Kartą gavau prašymą Marijampolėje surengti viešą koncertą. Nuoširdžiai stengiausi, man tai buvo svarbu, tačiau rezultatas išėjo visai ne toks, kokio tikėjausi. Tai labai nuvylė. Supratau, kad norėčiau vienas būti atsakingas už savo darbus, mažiau priklausyti nuo sporto ir kitų žmonių, pats prisiimti visą atsakomybę“, – apie psichologinio lūžio tašką yra kalbėjęs menininkas.

Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ kolektyvas netrukus pajuto Antano gyvenimo permainas, kai per eilines Lietuvos futbolo čempionato rungtynes aikštėje neišvydo savo lyderio. Antanas jau tvirtai žinojo, kad muzika – jo pagrindinis gyvenimo kelias, nors vėliau niekada nepamiršo savo mylimos „Sveikatos“ komandos.

Pripažino užsienio valstybės

Monumentaliais ir kažkuo ypatingais savo muzikinės veiklos darbų A. Ziegoraitis stengėsi nevadinti. Pačiam patiko jo muzika, skambanti atvirose erdvėse ar salėse. „Savo mokinius vadinu savo draugais. Tai geri, jautrūs žmonės, visa širdimi atsidavę muzikai ir Kybartams“, – buvo įsitikinęs orkestro vadovas.

A. Ziegoraitis visada daug dirbdavo su savo mokiniais, kad orkestras gebėtų žiūrovams kiekvieną kūrinį įteikti kaip dovaną. „Tikiu, kad orkestro muzika turi tam tikrą energiją, todėl ją pajusti turi visi, kas klausosi mūsų stadionuose ar miesto gatvėse“, – kalbėjo orkestro vadovas ir dirigentas.

Apie tai, kad orkestro kūriniai – nepakartojami, 2014-aisiais rašė ir „Santaka“: „Jis puoselėjo Kybartų orkestrą, kuriame per 50 metų išugdė daugiau kaip 1200 muzikantų. A. Ziegoraičio vadovaujamas orkestras nuolat reprezentavo Lietuvą aukščiausio lygio festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje. Orkestro vadovas yra dirigavęs jungtiniams Čekijos, Baltijos šalių ir Lietuvos orkestrams. Nuo 1985 m. jo vadovaujamas orkestras „Kybartai“, dalyvaudamas įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, įgijo daug patirties ir buvo pripažintas užsienio ekspertų. 1987 m. Debrecene (Vengrijoje) laimėtas Grand Prix. 2001 m. orkestras tapo Latvijoje vykusio tarptautinio pučiamųjų orkestrų Brize laureatu“.

Į klausimą, kaip jam tai pasisekė padaryti, Antanas atsakė: „Visada stengdavausi vaizdams, kuriuos matydavau gyvenime, suteikti muzikinę formą.“ Ir dar pridūrė, kaip jam buvo įprasta, su humoru: „Nepamirškite, kad geriausi mano kūriniai yra mano vaikai – Donatas (dabartinis „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas) ir Aidas (statybos inžinierius).

Futbolo ir ledo aikštelėse

Šalia muzikos A. Ziegoraičiui buvo ir futbolas.

„Žaidžiau už Kybartus 10 metų. Išbandžiau visas pozicijas – nuo gynėjo iki puolėjo, tik vartuose nestovėjau“, – yra pats sakęs. Tuometis „Sveikatos“ treneris V. Kochanauskas labai mėgo techniškus futbolininkus. Antanas būtent toks ir buvo. Treneris aikštėje jam patikėdavo pačias svarbiausias vidurio saugo pozicijas. Drąsus, tikras kovotojas, numatantis 3–4 ėjimus į priekį, pasižymintis tiksliais kamuolio perdavimais, puikiu aikštės matymu ir stipriu smūgiu žaidėjas nuolat grasino varžovų vartams. „Ziegoriaus pats Belzabubas bijo“, – kartą kažkam išsprūdo tribūnose.

A. Ziegoraičiui nebuvo lygių ir ledo ritulio aikštelėje. Ypač visus žavėjo jo drąsa ir draugiškumas. Galingi varžovų smūgiai jo neišgąsdindavo. Priešingai, rizikuodamas gauti traumą, jis krisdavo ant ledo, kad apsaugotų vartininką ir kitus žaidėjus. 1973 m. A. Ziegoraitis, kaip Lietuvos „Nemuno“ rinktinės narys, žaidė prieš Rusijos veteranų rinktinę, sudarytą iš pasaulinio lygio ledo ritulio žvaigždžių.
• • •
Praeitą rudenį lankantis gražiai prižiūrimose Kybartų kapinėse prie manęs priėjo grupė jaunų žmonių. Vadovė, rankose laikiusi puokštę gėlių, prisistatė: „Mes iš Kybartų vaikų globos namų. Gal žinote, kur yra Antano Ziegoraičio kapas?“ Paaiškinau ir palydėjau.

Maestro tebegyvena mūsų atmintyje…

Sigitas KURAS

Romo ČEPLOS nuotr. Maestro Antanas Ziegoraitis tebegyvena kybartiečių širdyse ir atmintyje.