Kybartuose užaugusi žinoma dizainerė Vida Leonavičiūtė-Insodienė Vilniuje gyvena jau beveik keturis dešimtmečius. Sostinėje verda visai kitoks nei provincijoje gyvenimas – pilnas veiksmo, renginių ir įvykių. Tačiau menininkės širdis niekada nepamiršta gimtinės ir kiekviena proga bent pastovėti savo vaikystės kieme tampa tikra švente.

Šventės – namiškių būrelyje

Vida nėra dažna viešnia gimtinėje, tačiau iki šiol artimai bendrauja su buvusiais klasės draugais ir nė karto nėra praleidusi kas penkerius metus vykstančių klasės susitikimų. Mat prisiminimai iš vaikystės, anot dizainerės, – patys geriausi. O žmonės, su kuriais teko bendrauti augant Kybartuose, paliečia pačias švelniausias prisiminimų stygas. Gal todėl, vos gavusi progą aplankyti Suvalkijos kraštą su draugais ar darbo reikalais, Vida visada prašo nuvežti ją prie vaikystės namo, kur jau nebeliko jos išmintų takelių, tačiau atmintis vis dar saugo pačius šviesiausius prisiminimus. Kad ir kaip būtų gaila, sugrįžti į tėviškę dažniau jau nebeliko priežasties. Kai kybartiečių Leonavičių vienturtė dukra išvyko mokytis į Vilnių, iš paskos jai atsikraustė ir tėvai. Tad seniai Kybartuose neliko pačių artimiausių žmonių, pas kuriuos būtų galima pasisvečiuoti.

Prie šv. Kūčių stalo Vilniuje Vida susėda tik su savo vaikais – sūnumi ir dukra bei jos draugu. Dizainerės tėvai jau ilsisi netoli jos namų esančiose kapinėse.

– Kartais mintimis pasikalbu su tėvais. Galiu matyti kapinaites pro langą. Neturiu artimesnių žmonių nei mano vaikai, tad jų buvimas šalia man didžiausia šventė, – sakė rūbų dizainerė. – Nesu labai didelė tradicijų gerbėja, bet didžiąsias metų šventes visada švenčiame.

Karjeros link

1978 m. baigusi tuometinę Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, Vida jau žinojo, kad Kybartuose neliks. Mergina įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo grafiką ir pradėjo siekti savo tikslų. Kad bus rūbų dizainere, kybartietė niekada neabejojo. Piešti ji pradėjo, kaip pati sakė, vos pradėjusi nulaikyti pieštuką. Mergina taip pat puikiai siuvinėjo, kūrė įvairius rankdarbius. Šį talentą ji paveldėjo iš mamos Stasės Brazdžionytės-Leonavičienės. Į sostinę atvykusios jaunos merginos akademijoje laukė dideli išbandymai. Kurso draugai vilniečiai buvo daug labiau išprusę žymių menininkų vaikai.

Tačiau jau po dvejų studijų metų atkakliai savo tikslo siekusi Vida pradėjo dirbti Kauno muzikinio teatro užkulisiuose ir kurti kostiumus balerinoms.

Baleto pasaulyje kybartietė atsidūrė neatsitiktinai. Didžiausia jos vaikystės svajonė buvo tapti balerina, ir nors šio troškimo įgyvendinti nepavyko, baletas tapo neatskiriama Vidos gyvenimo dalimi.

Pirmasis V. Insodienės darbdavys buvo tuomet Kaune dirbęs šokėjas ir choreografas Borisas Moisejevas. Vida prisiminė, kaip tada pati nuėjo ir pasisiūlė padirbėti pas charizmatiškąjį šokėją. Jis labai apsidžiaugė ir mielai sutiko priimti į darbą. Mat tais laikais, daugiau nei prieš trisdešimtmetį, beveik visi kūrėjai patys kurpdavo savo sceninius drabužius, todėl B. Moisejevui tokia naujovė pasirodė labai patraukli. Dizainerė su šia neeiline Rusijos estrados asmenybe ryšius palaiko iki šiol. O tada, būdama studentė, mergina net gyveno jo bute, kartu dalyvaudavo įvairiuose vakarėliuose. Ryšiai iki šiol nenutrūkę ir su jo šokėjomis.

– Tai žmogus, kurio iki galo pažinti neįmanoma, net ir praleidus su juo daugybę laiko, – apie B. Moisejevą sakė V. Insodienė.

Baleto pasaulis užbūrė

Ilgainiui dizainerė susipažino su baleto pasaulio žmonėmis, o nuo 1988 metų pradėjo kurti kostiumus teatrui. Jos darbų sąraše – keliasdešimt koncertinių kostiumų dabartinėms Lietuvos baleto žvaigždėms Eglei Špokaitei, Rūtai Jezerskytei, Mindaugui Baužiui bei kitiems garsiems atlikėjams. Dizainerei teko dirbti ir su garsiais šalies baleto šokėjais, choreografais Egidijumi Domeika, Petru Skirmantu bei Jurijumi Smoriginu. Su pastaruoju Vida scenos užkulisiuose praleido net keliolika metų.

Paskutinis V. Insodienės darbas – lapkritį Kauno muzikiniame teatre įvykusi baleto „Kita Pelenės istorija“ premjera. Čia kostiumų dailininkei teko dirbti su italų choreografu Gianni Santuci. Šiame spektaklyje ji siekė rekonstruoti XX a. pradžią, kai moterys ypač aktyviai kovojo už savo teises, stengėsi išsivaduoti iš jas varžiusių, fiziškai kankinusių kietų korsetų. Tuomet atsirado trikotažas, moterys išdrįso dėvėti triko, aptempus drabužius. Dizainerė kiekvienam personažui sukūrė vis kitokį drabužį. Balete – apie penkiolika šokėjų, o kostiumų – daugiau nei šimtas dvidešimt.

Vidos nuomone, kiekvienas kostiumas turi būti išskirtinis, nes kai visi vienodi, žiūrėti tampa nebeįdomu. Šokėjos atlieka daug įvairiausių judesių, todėl suknelės platėjančios, lengvai krentančios, plazdančios. Spektaklio atomazga vyksta demonstruojant kostiumų kolekciją. V. Insodienė pasakojo, jog daliai kostiumų sukurti buvo naudotos kompiuterinės technologijos. Jos pasitelktos perkelti vaizduojamojo laikotarpio žymiausių dailės meistrų kūrinius ant kostiumų medžiagų. Apskritai, Vidos kurti kostiumai – kruopščiai apgalvoti, spalvingi, ryškūs ir netikėti. Dizainerės kruopštumas ir atsidavimas darbui – beribis. Ji pati ieškojo medžiagų, derino aksesuarus, kasdien dalyvavo juos kuriant.

– Darbas baleto užkulisiuose – tarsi jaudinantis Kalėdų laukimas. O dar kai viskas pavyksta, nes nepavykti negali… – apie savo mėgstamą darbą svajingai pasakojo Vida.

Deja, kol kas kūrybinio darbo kuriant spektakliams nebūna tiek, kiek norėtųsi. Tad Vida dirba su individualiomis klientėmis. Yra pristačiusi kelias rūbų kolekcijas. Tačiau baletas visada išlieka prioritetu dizainerės darbų sąraše.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Pasak Vidos Insodienės, balerinos atlieka daug judesių, tad jų suknelės turi būti plazdančios, laisvai krintančios.

Publikuota: „Santaka”, 2017-12-28.