Išrinkti šiemetinio konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojai bei prizininkai Vilkaviškio rajone. Geriausio ūkio savininkais pripažinti Matlaukio kaime gyvenantys Robertas ir Vaida Mickevičiai.

Po ilgos pertraukos

Šiemet komisijos, kurią sudarė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja Lina Grygelaitienė, Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Arvydas Šlivinskas ir šios organizacijos narė Brigita Radvinauskienė bei Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Vilkaviškio skyriaus vadovė Vilija Ševčenkienė, nariai aplankė net 15 ūkių. Juos siūlė seniūnijų atstovai, kiti ūkininkai, kaimo bendruomenių nariai.

Priminsime, kad pernai „Metų ūkio“ konkurso nugalėtojais tapo Mažųjų Šelvių kaime (Klausučių sen.) gyvenantys Janina ir Vincas Mačiuliai.

Kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiemet renkant „Metų ūkį“ nežiūrėta į jo dydį, vertinta pagal bendrą ūkio vaizdą, tvarką, technikos parko priežiūrą, naftos bei augalų apsaugos produktų laikymą, žmonių įdarbinimą ir kitus kriterijus.

Įvertinus visų kandidatų veiklos rezultatus, buvo išrinkti trys geriausi šių metų ūkiai. Pirmoji vieta atiteko augalininkystės ūkį puoselėjantiems Robertui ir Vaidai Mickevičiams iš Matlaukio kaimo (Kybartų sen.). Antroji vieta skirta Ramoniškių kaime (Pilviškių sen.) ūkininkaujantiems Povilui ir Ritai Čižauskams. Nors jų šeimos ūkio pagrindą sudaro augalininkystė, tačiau ganyklose vis dar ganosi ir keletas karvių. Trečioji vieta šiemet atiteko Gudkaimyje (Kybartų sen.) gyvenančiam Vygantui Kušliui, dirbančiam obuolininkystės ūkyje.

Šiemet po ilgos pertraukos buvo išrinktas ir geriausias jaunasis metų ūkininkas. Ši nominacija skirta Piliakalnių kaime (Bartninkų sen.) žemę dirbančiam Kęstučiui Jurkšaičiui.

Visi „Metų ūkio“ nugalėtojai bei prizininkai bus pagerbti lapkričio 8 d. Vilkaviškio kultūros centre vyksiančioje tradicinėje rajono žemdirbių šventėje.

Investavo į žemes

Šių metų konkurso nugalėtojai – Robertas ir Vaida Mickevičiai – neeiliniai ūkininkai. Maždaug 2 tūkst. ha valdantys žemdirbiai išsiskiria ne tik savo ūkiškumu, bet ir paprastumu, nuoširdumu bei propaguojamomis vertybėmis.

Galima sakyti, kad šeima tęsia Roberto prosenelių tradicijas. Būtent jie dar 1918 m. pradėjo kurti šį ūkį, kuris šiandien yra tapęs vienu iš didžiausių ūkių ne tik mūsų rajone, bet ir visoje šalyje.

Pats Robertas kartu su tėčiu Juliumi ūkininkauti pradėjo vos šaliai atkūrus nepriklausomybę – 1991 m. Tuomet šeima pagal Valstiečio ūkio įstatymą atsiėmė 18 hektarų prosenelių žemės.

„Kol kiti ūkininkai pirko techniką, mes pirkome žemes. Supratome, kad būtent ji – ūkininkavimo pagrindas ir ateitis. Galbūt dabar atrodo, kad kažkada žemė buvo pigi, tačiau iš tikrųjų ūkininkams pagal jų pragyvenimo lygį ir iš ūkio išgaunamą pelną ji visuomet daug kainavo“, – kalbėjo R. Mickevičius.

Šiandien matlaukiečio ūkyje įdarbinti 26 nuolatiniai darbuotojai. Dauguma iš jų – senbuviai. Yra ir tokių, kurie čia dirba jau ketvirtį amžiaus. R. Mickevičius gerbia savo darbininkus, moka jiems nemažą atlyginimą. Žemdirbys taip pat pasitiki savo darbuotojais ir neabejoja, kad jeigu jam kas nors atsitiktų, mažiausiai trejus metus ūkyje darbai tikrai nesustotų.

Sūnūs visada galės grįžti

R. Mickevičius daugiausiai verčiasi kviečių, rapsų ir kukurūzų auginimu. Praėjusį sezoną vyras vadino neblogu, nors pripažino, kad būta ir geresnių metų. Dabar matlaukiečio ūkyje vyksta intensyvi sėja. Žieminiais kviečiais apsėti jis planuoja apie 1 100 ha, o iki šiol pasėta maždaug du trečdaliai numatytų plotų.

„Šiemet bandysime eksperimentuoti su rapsais. Bandymų laukuose pasėjome 19 skirtingų jų veislių. Žiūrėsime, kas išeis“, – šyptelėjo pašnekovas.

Su žmona Vaida Robertas augina du sūnus – Justą ir Povilą. Abu vaikai taip pat puikiai išmano ūkio reikalus, kai reikia, padeda tėvams, tačiau pats Robertas nenori jų per prievartą versti dar labiau įsisukti į žemdirbystę.

„Jie gyvena savo gyvenimus, turi savo mėgstamas veiklas. Bet kokiu atveju didelis ūkis jau sukurtas, jie visada galės čia grįžti ir perimti valdymą į savo rankas. Jei patys to nesugebės, visada bus galima pasisamdyti reikiamus specialistus“, – kalbėjo R. Mickevičius.

Meilė istoriniams daiktams

Mickevičių ūkis išsiskiria ne vien dydžiu ar technikos gausa. Akivaizdu, kad čia pilna padargų bet kokiems atvejams. Be jų, ūkyje galima rasti ir du muziejus – senovinės technikos bei etnografijos.

Etnografijos muziejaus eksponatų suskaičiuoti turbūt niekas negalėtų, o štai technikos muziejuje yra apie pusšimtį senų žigulių, moskvičių, volgų, sunkvežimių, motorinių dviračių, motociklų. Jie visi važiuojantys, restauruoti.

R. Mickevičius meilę istorinę vertę turintiems daiktams jaučia nuo mažens. Dar būdamas vaikas jis kolekcionavo pašto ženklus, vėliau juos iškeitė į senovinius pinigus.

Bent penkis „Java“ motociklus galima rasti ne tik R. Mickevičiaus įkurtame senovinės technikos muziejuje, bet ir jo namų garaže. Vyras savęs baikeriu nevadina, tačiau pripažįsta, kad kartais smagu užsėsti ant plieninio žirgo ir pasileisti, kur akys mato, bei taip bent šiek tiek pravėdinti reikalų neretai perkrautą galvą.

Išskirtinė vieta

Sielos ramybę R. Mickevičius randa ir keliolika kilometrų nuo namų esančiame Galkiemio kaime, kuriame pats maždaug 10 ha plote prieš 16 metų pradėjo kurti neretai aplinkinių mažąja Šveicarija pavadinamą teritoriją.

Joje stūkso kalnai, iš kurių garsiausias – Brolių kalnas, vandens telkiniai, pušynai, eglynai, įrengti takai ir poilsio zonos. Prieš keletą metų čia iškilo ir nedideli svečių namai. Aptvertoje teritorijoje taip pat galima pamatyti stovinčią trijų aukštų pilį, prie kurios durų išmūrytas skaičius „1384“. Būtent tais metais Vytautas po slaptų derybų su Jogaila sugriovė Naująjį Marienburgą ir sugrįžo į Lietuvą. O istorija – dar viena Roberto silpnybė.

Mažojoje Šveicarijoje taip pat yra Žalčio tiltas, didžiulis girnų akmuo, angelo skulptūra ir kt.

Šalia teritorijos ganosi 25 elniai ir 38 danieliai, o pačioje valdoje gyvena voverės, įvairūs kiti miško gyvūnėliai bei paukščiai. Pastaruoju metu čia netgi barsukas įsikūrė ir išsirausė olą.

Dauguma ūkininkų tokį nemažą plotą nedvejodami paverstų dirbamais laukais, tačiau tik ne R. Mickevičius. Jis teigia, jog ne viskas turi nešti finansinę naudą. Žemdirbys pripažįsta, kad šioje teritorijoje jam tiesiog gera pabūti vienam, su šeimos nariais, giminaičiais ar draugais. O svečių pas Mickevičius, atrodo, niekada netrūksta. Tiek Robertas, tiek Vaida juos mielai sutinka, priima, pavaišina. Panašu, kad šių namų durys atviros daugeliui poros pažįstamų, o kartais – ir visiškai svetimiems žmonėms.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Roberto ir Vaidos Mickevičių namų durys atviros daugeliui poros pažįstamų, o kartais – ir visiškai svetimiems žmonėms.

Publikuota: „Santaka”, 2024-09-27.