Jau kuris laikas tvarkomas J. Basanavičiaus g. 22-o namo fasadas. Ne vienus metus byrantis pastatas remontuojamas namą administruojančios UAB „Kybartų darna“ iniciatyva iš bendro naudojimo objektams tvarkyti surinktų lėšų.

Nors šio namo gyventojai, anot bendrovės direktoriaus Egidijaus Ausiejaus, nėra labai pareigingi, kai reikia mokėti mokesčius, pastatą nuspręsta tvarkyti vien dėl to, kad jis stovi greta pagrindinės miesto arterijos ir labai gadina bendrą vaizdą.

Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, įdomu tai, kad vos „pajudinti“ senieji objektai pateikia įvairių netikėtumų.

– Kai tvarkant minėtą namą buvo nuskaldytas byrantis tinkas, ant vienos sienos atradome užrašą „Cukrainė“. Darbininkams liepiau jį uždengti, kad lietus ir vėjas nesuniokotų, – pasakojo seniūnijos vadovas.

Meniškos prigimties seniūnas nutarė šį užrašą išsaugoti. Jis bus užkonservuotas toks, koks yra. Kol kas laukiama sausesnių orų.

Kaip sakė R. Šunokas, Kybartai vis dar pilni netikėtumų. Štai pernai, ieškant trūkusio vamzdžio, miesto centre aptikta senovinė kanalizacija. Jos planai seniai kažkur dingę, tad vamzdynų išsišakojimų kelią galima tik nuspėti arba atrasti netikėtai. Įdomu tai, kad senųjų nuotekų tinklas dar yra veikiantis.

Prieš kurį laiką netikėtai atkastas ir įdomus arkinis rūsys Kybartų kultūros centro kieme. Šis radinys dabar irgi uždengtas nedideliu žemių sluoksniu, kad nebūtų niokojamas, ir reikalui esant gali būti nesunkiai atkastas. O kiek dar radinių esama privačiose valdose, tik ne visi savininkai noriai jais dalijasi.

Taigi, šis miestas gali pasigirti ne tik matomomis vertybėmis, bet ir dar neatrastais lobiais, kurie gali būti tikru masalu istorijos mėgėjams. Kol kas kybartiečiai svečiams giriasi ilgiausiu Lietuvoje pėsčiųjų tiltu virš geležinkelio bėgių. Nuo jo matyti ne tik Kybartų miestas, bet ir dalis Kaliningrado srities. Pasinaudojus gerais žiūronais, nuo tilto galima apžvelgti nemažai užsienio įdomybių. Tai nenuostabu, nes 1870 metais statyta geležinkelio stotis – aukščiausios klasės imperinis statinys, tuomet savo dydžiu Vakarų Rusijoje nusileidęs tik Sankt Peterburgo geležinkelio stočiai.

Ne mažiau svarbūs miesto istorijoje ir tiek pat metų skaičiuojantys požemiai, esantys po Kybartų kelio pasienio veterinarijos postu. Daugiau nei 100 metrų ilgio įspūdingi rūsiai ilgą laiką buvo apsemti vandens ir tik jį išsiurbus tapo prieinami lankytojams. Kybartų svečiams visada parodomos ir kitos istorinės vietos: „Berlynu“ bei „Paryžiumi“ vadinami pastatai, bažnyčia, kurioje klebonu dirbo Sigitas Tamkevičius, muitinė, kitos bažnyčios (Kybartai jų turi net keturias), Isaako Levitano paminklinis biustas, taip pat vieta, kur per upelį į Vokietiją pabėgo prezidentas Antanas Smetona. Tačiau ši vieta – apaugusi žolėmis ir brūzgynais, tad parodyti ją galima tik iš tolo. Požemiai irgi sunkiai prieinami turistams. Visų pirma, dėl to reikia susitarti su pasienio veterinarijos postu. Patekti į požemius galima tik per siaurą landą, o viduje ant plytų grindinio telkšo slidaus dumblo balos.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Tvarkant pastatą, ant sienos aptiktas senoviškas užrašas „Cukrainė“. Dabar jis pridengtas nuo lietaus, o ateityje ruošiamasi šį užrašą užkonservuoti.

Publikuota: „Santaka”, 2016-11-19.