Trumpai apie Kybartus

Dabartiniai Kybartai įkurti buvusios prūsų Nadruvos žemės, kuri ištuštėjo per viduramžiais vykusius karus, rytiniame pakraštyje. Po 1422 m. pasirašytos Melno taikos sutarties tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino į miškais apaugusį kraštą ėmė grįžti baltų kilmės žmonės. Tačiau dar daugiau kaip šimtą metų siena tarp vokiečių valdomos Prūsijos ir Lietuvos nebuvo aiški. Štai 1536 m. Lietuvos – Lenkijos karalienė Bona skundžiasi Prūsijos kunigaikščiui Albertui, kad jos vietininkas, esąs Jurbarke, apgyvendinęs vieną žmogų prie Lieponos upelio ir kad Prūsijos valdininkai, perėję tą upelį, tą žmogų apiplėšę, paėmę jo gyvulius, o namus sudeginę. Kitame laiške 1547 m. karalius Žygimantas skundžiasi, kad Įsruties prefektas suėmęs du Jurbarko srities žmones – Motiejų Matlaukį ir Joną Kibeikį – už tai, kad juodu pirkę Prūsuose medaus ir stengęsi parsinešti namo.

Kybartai, kaip ir kiti karalienės Bonos įsteigti kaimai, pirmą kartą minimi 1561 m. inventoriuose.

Rašoma, kad tuo metu kaime buvo 20 ūkių. Iš jų penki ūkininkai buvo Kybartaičiai, o vienas Kybartavičius, t. y. Kybarto vaikai. Šis asmenvardis buvo sutinkamas ir Raseinių krašte, pvz. 1528 m. LDK kariuomenės sąraše paminėti du bajorai Kybartavičiai, turėję karo prievolę. Tarp tuometinių Kybartų kaimo gyventojų buvo girios sargų ir šaulių.
Karalius Žygimantas III 1598 m. keturis Kybartų kaimo ūkininkus priskyrė Virbalio bažnyčiai. Virbalis, įkurtas apie 1536 m., tada jau buvo svarbiausias Prūsijos pasienio miestas. Baigiantis XVII amžiui Virbalio klebonas Kybartuose pastatė koplyčią. Apie ją Virbalio dekanas ir Zapyškio klebonas kun. Jonas Kazimieras Judzentavičius 1696 m. vizitacijos akte rašė: „Dabartinis klebonas, kad žmonėms būtų patogiau šv. Mišių klausyti, kapinėse prie Kybartų kaimo savo lėšomis pastatė koplyčią ir jose šv. Jurgio Kentėtojo altorių. Ta koplyčia nuo Virbalio miesto yra pusės mylios atstumu. Belankant klebonas pristatė ir vyskupo leidimą tai koplyčiai”.
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795-1807 m. Kybartai su visa Sūduva priklausė Prūsijai, vėliau Rusijai. Kybartų kaimas ėmė plėstis, kai 1856-1861 m. iš Vilniaus per Kauną iki Prūsijos sienos buvo nutiestas geležinkelis. 1857 m. Kybartuose pastatyti didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje geležinkelio stoties rūmai su specialiais butais carui ir kitiems aukštiems svečiams. Tiesa, stotis tebevadinta Virbalio stotimi. Nors 1870 m. minima buvus tik 10 namų su 42 gyventojais, prekyba ėmė augti, atsirado ir muitinė bei didžiuliai prekių sandėliai. Per Kybartus į Vokietiją, kitas Vakarų šalis buvo eksportuojamos Rusijos prekės ir atvirkščiai. Taip Virbalis prarado savo svarbą, o Kybartai tapo augančiu miestu.
Apie 1880-uosius Kybartuose jau buvo evangelikų liuteronų bendruomenė, kurią sudarė vokiečiai – jų pagausėjo tiesiant geležinkelį. J. Totoraitis rašo, kad turtingiausi tuometinių Kybartų gyventojai buvę rusai valdininkai, kurių gyveno apie 100. Daugiau kaip tūkstantis lietuvių buvo neturtingi ir dirbo žemesniaisiais geležinkelio valdininkais, tarnais, amatininkais. Iš viso 1897 m. Kybartuose gyveno 2707, o 1914 m. – 10 000 žmonių. 1906-1914 m. Kybartuose paspartėjo lietuvių visuomeninis gyvenimas – kūrėsi lietuviškos draugijos, netgi pastatyta operetė, kurios pelnas paskirtas Peterburgo lietuviams studentams remti.
Kadangi vokiečiai ir rusai XIX a. jau turėjo savo maldos namus, atsirado poreikis statyti ir katalikų bažnyčią. Teigiama, kad Virbalio klebonas su Kybartų parapijos steigimu nesutikęs, jis labiau norėjo padidinti per ankštą savo parapijos bažnyčią. Vis dėlto prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 m., leidimas buvo gautas. Karas smarkiai sunaikino Kybartų centrą, mieste liko tik apie 1000 gyventojų. Tačiau miestas atsigavo, nes, Lietuvai dar neturint Klaipėdos uosto, per Kybartus gabentas beveik visas prekių importas ir eksportas. Dirbo šimtai tarnautojų ir darbininkų. Miestas tapo valsčiaus centru. Prie Lietuvos prijungus Klaipėdą, prekių srautai per Kybartus sumažėjo, bet ėmė kurtis pramonė. Plečiantis Kybartų miestui, buvo išperkama aplinkinių ūkininkų žemė, tačiau nauji miesto kvartalai ir toliau vadinti ūkininkų vardais: Torklerynė, Vabalynė, Čemerkynė, Šneiderynė, Prapuolenynė, Šaternšteinynė, Kybarčiukai.
Po karo nutrūkę parapijos steigimo darbai vėl atnaujinti, ir pirmasis klebonas kun. Stanislovas Čepulis laikinai pamaldas ėmė laikyti buvusioje stačiatikių cerkvėje, nes rusų tautybės gyventojai per karą pasitraukė į Rusiją. Kybartų dabartinę bažnyčią 1928 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio Žemkalnio projektą parapijos lėšomis pastatė kunigas St. Čepulis. Tai labai originali, vienintelė tokio tipo bažnyčia Lietuvoje. Tuo metu parapijoje buvo apie 3000 gyventojų katalikų. Virbalio parapijoje jų liko beveik 4000.
Iš viso 1939 m. Kybartai turėjo 7337 gyventojų. Dar po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m., Kybartuose buvo įkurta ir lietuvių „Žiburio“ gimnazija, kurią vėliau perėmė valstybė. Dar vėliau gimnazija tapo aukštesniąja komercijos mokykla. Be jos, prieš Antrąjį pasaulinį karą Kybartuose veikė vokiečių progimnazija, lietuvių, žydų, vokiečių pradžios mokyklos, J. Basanavičiaus ir Vydūno vardo liaudies universitetai, daugybė draugijų, organizacijų, partijų skyrių, įsteigtas pirmasis Lietuvoje futbolo klubas “Sveikata”. Buvo 3 kino teatrai, 4 kultūros renginių salės, 3 pučiamųjų ir 1 styginis orkestrai, keli chorai.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Kybartuose veikė šios finansų, ekonomikos ir žemės ūkio įstaigos, įmonės:
Lietuvos banko, Komercijos banko, Žemės ūkio banko, Žydų liaudies banko, Tarptautinio banko kooperacijai remti skyriai, skerdykla, lentpjūvė, 2 malūnai, 3 plytinės, geležinkelio remonto dirbtuvės, linų pluošto apdirbimo įmonė, keramikos dirbtuvė, veidrodžių gamykla, skardos ir tepalų gamykla, metalinių baldų gamykla, ketaus liejykla, audimo gamykla, 2 mezgyklos, spirito ir likerio gamykla, 3 baldų dirbtuvės, 4 siuvyklos, dvi pieninės, elektros jėgainė, spaustuvė, prekybos įmonių.
Kybartai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1945 m. mieste buvo likę apie 100 gyventojų. Į Vakarus pasitraukė liuteronai ir vokiečiai, beveik visus žydų tautybės gyventojus išžudė naciai.1944 Pokario metais Kybartai buvo sovietų valdžios atstatyti, 1950 netgi tapo rajono centru, bet vėliau priskirti Vilkaviškio rajonui. 1965 m. mieste buvo 6000 gyventojų. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje Kybartuose dirbo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narys, pogrindžio spaudos platintojas, kun. Sigitas Tamkevičius (dabartinis Kauno arkivyskupas metropolitas, Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas). Kybartuose savo darbams prieglobstį rado Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos rengėjai bei platintojai.

Šaltiniai
Jonas Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija. „Spindulio“ bendrovės spaustuvė, Kaunas 1938. Pakartotinis leidimas – „Piko valanda“, Marijampolė, 2003.
Algimantas Miškinis, Užnemunės miestai ir miesteliai. ”Savastis”, Vilnius, 1999.
Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, III t. Lietuvių enciklopedijos leidykla, South Boston, U.S.A., 1966. Pakartotinis leidimas –„Mintis“, Vilnius, 1991 m. į Vokietiją pergabenta Kybartų aukštesniosios komercijos mokyklos biblioteka, kuria dar ilgai naudojosi tremtinių gimnazijos Vokietijoje.