Po pirmos pažinties su Bernarda Petravičiūte, iš Kybartų kilusia Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) primadona, ilgai nesiliauji galvoti, kokį kraitį į gyvenimą ši moteris išsinešė iš gimtojo miesto.

Paieškų priežastis – gana egoistiška: išskirtinė asmenybė, ori laikysena, platus ir nesmulkmeniškas žvilgsnis į gyvenimą ilgam įstringa atmintyje, tad kai esi to paties krašto vaikas, tarsi „matuojiesi“ šitą požiūrį ir viliesi jo nors truputį atrasti savyje. Jei randi pernelyg mažai, pozityvumo gali pasisemti iš B. Petravičiūtės eilėraščių ir prozos knygos „Neatplėšti laiškai“, kurią autorė pirmadienio popietę pristatys Kybartų „Saulės“ progimnazijos salėje, puslapių.

„Aš – kybartietė, pasienietė“

Pasakodama apie savo gyvenimą nuo gimimo iki 1952-ųjų, iki studijų Kaune pradžios, B. Petravičiūtė vis tikslina: „Gimiau Kybartuose, aš – kybartietė, pasienietė, tai mano pasididžiavimas. Aš – ne suvalkietė, pasieniečiai kitokie buvę.“ Būsimos artistės šeimoje net trys žmonės dėvėjo muitinės uniformą. Visgi Suvalkija „įrašė“ į ponios Bernardos charakterį šio krašto žmonėms nuo seno būdingus bruožus: orumą, solidumą ir ironiją, kartais tampančią autoironija.

Šypsotis verčia „Neatplėštuose laiškuose“ aprašyta itin dramatiška būsimos primadonos gyvenimo pradžia: „Tėvui pasakė: „Gimdyvės padėtis beviltiška, o „šitą“ galit išmest…“ Šitas daiktas buvau aš. <…> Kad „nepakavotų“ manęs bedievės, pakeliui karo kapelionas apšlakstė mane (tą ryšulį), matyt, švęstu vandeniu ir nelabai domėjosi, kokios lyties kūdikis ten viduj. <…> Per rytinį speigą tėvas „pakrovė“ mus į ekspresą Berlynas–Ryga. Du garvežiai lėkė net kaukdami, vežė mane laidot. <…> Tą dieną už jūrių marių gimė Elvis Preslis. <…> O tuo metu Valstybės teatre buvo rodomos puikios operos, karaliavo Antanas Kučingis, Juozas Mažeika, Kipras Petrauskas…“

Teatre – per pusšimtį metų

Be Kūno kultūros instituto gyvenimo neįsivaizdavusios merginos planus visai kita linkme pasuko kybartietis Algimantas Apanavičius, vėliau tapęs garsiu kompozitoriumi. Tai jis sugundė „begalinių spartakiadų“ dalyvę rinktis dainavimą Juozo Gruodžio muzikos mokykloje.

B. Petravičiūtės ir jos tėvų šeimos pozicija, kurios oriai laikytasi pokario Kybartuose, minėtos mokyklos reikalautoje charakteristikoje užfiksuota tokiu sakiniu: „Į komjaunimą stoti buvo griežtai atsisakiusi.“ Šiam dokumentui nugulus į tamsų stalčių, Kybartų muitininkų atžala tapo maestro Algimanto Barniškio, kuris, anot B. Petravičiūtės, „dėjo man į burną po vieną gaidą“, mokine.
Šis sezonas KVMT mecosoprano reikalaujančius vaidmenis kuriančiai dainininkei – jau 52-as. Jos pavardė yra aktorių, vaidinančių miuzikle „Muzikos garsai“, sąraše. B. Petravičiūtė dainuoja ekonomės partiją. Debiutavusi kaip Karmen Žoržo Bizė operoje „Karmen“, KVMT dainininkė sukūrė 26 vaidmenis operose ir 63 operetėse, miuzikluose bei kituose žanruose.

Romantika išpurena sielą

B. Petravičiūtei teko persikūnyti ne tik į moteriškus personažus: „Šikšnosparnyje“ ji vaidino grafą Orlovskį, o po spektaklio prisimena gavusi „artistui, kuris vaidina jaunąjį kunigaikštį“ skirtą mokinukių surašytą meilės laišką.

Pamačiusios B. Petravičiūtę komedijoje „Gintaro kranto vaikai“, žiūrovės klausė bilietininko: „Tai tą artistę teatras turbūt laiko tik dėl šito vaidmens?“ O viena taip ir nepatikėjo, dar įsižeidė kvailinama, kad ilganosė, riebiomis karpomis ir bedante šypsena „apdovanota“ boba – tik personažas, kad nusivaliusi baisiosios Kerstos grimą pro teatro duris į Laisvės alėją išeina elegantiška moteris.

Elegancija, vidine ir išorine, B. Petravičiūtė spinduliuoja ir dabar. Dovanodama „Neatplėštus laiškus“, įrašo autografą – nuostatą, kuri tikriausiai ir yra jos gyvybingumo bei net solidžiame amžiuje neapleidžiančio entuziazmo receptas: „Romantika ne tik išpurena sielą, bet ir atgaivina kūną!“ Energingoji ponia Bernarda daug keliauja, lanko kultūrinius renginius, mėgaujasi profesionalia muzika. Tačiau kad ir kaip plačiai į gyvenimą bežiūrėtų, mintys, vos tik pajutusios „sieloje tylą, <…> lekia ir grūdasi mano Kybartuos / ir miega pintinėj kieme apverstoj…“

„Neatplėštuose laiškuose“ – Kybartų kraštas

Išeivės iš Kybartų eilėraščiuose – lengvu, bet taikliu žodžiu užrašyti Kybartų krašto istorijos epizodai: „ir muitinės namas, ir tiltas Lieponos“, kaip „vermachto vyrai gulėjo Kybartuos / be kojų, be rankų… Lyg rąstai šalti…“, „į Vokietiją brido senas tiltas, / galuos margais skersiniais surakintas“, menami prie Ėglupio tebežydinti ieva, į sutemas paniręs Šiaudiniškių dvaras, „Virbalio rūkstantys stogai“. Posmuose „tupi šlapias Alvitas“, senasis Vištytis „prieš dangų ant kalno / nepaliauja staipytis“.

Būtų galima pajuokauti, kad B. Petravičiūtė apdovanota aiškiaregės įžvalga: „O Alvite gandrai jau tupi, / nors čia Velykos su šerkšnu.“ Šitą šiemet pasikartojusį peizažą pavadinus sutapimu, negali nepastebėti „Neatplėštų laiškų“ autorės aštraus, nesuvaržyto ir kritiško žvilgsnio į pasaulį. Su knygos skaitytojais ji dalijasi savo įžvalgomis ir turintiesiems sveiką humoro jausmą netgi pateikia tam tikrų ironiškų išvadų: „Jeigu jaučiate žinių trūkumą, kompensuokite jį pasipūtimu.“

Pirmadienį į Kybartus su knyga „Neatplėšti laiškai“ grįšiančią B. Petravičiūtę norėtųsi pavadinti charizmatiška moterimi. Bet nedrąsu. Mat ji jau pastebėjusi, kad šį apibūdinimą „dabar vartoja visi, kurie žino bent vieną tarptautinį žodį ir pritaiko kiekvienam, kurį gamta išleido po saule jau be uodegos“.

Turbūt apie B. Petravičiūtę niekas taikliau nepasakys nei ji pati, savo gyvenimą surašiusi į ketureilę epitafiją: „Artistė buvo. Po perkūnais! / Šiek tiek raitydavo eiles. / Čia sūdos krepšininkės kūnas, / o siela – žaidžia rungtynes…“