Su kraštiečiu Mariumi VILEMAIČIU kalbamės apie gyvenimą emigracijoje, pilietybės išsaugojimo svarbą ir ryšius su gimtine.

– Mariau, papasakokite apie save, apie tai, kaip atsidūrėte JAV. Ką ligi tolei veikėte ir ką veikiate dabar?

– Esu gimęs, augęs ir iki kaulų smegenų kybartietis. Iki šiol dažnai prisistatydamas pasakau, kad buvo laikai, kai Lietuvoje buvo 3 geležinkelio stotys: Vilniaus, Kauno ir Kybartų. Žmona yra iš Alytaus, auginame du sūnus – dešimtmetį Tadą ir keturmetį Vytį. Studijavome Kaune, po studijų 10 metų gyvenome ir dirbome Vilniuje, o pastarąjį dešimtmetį – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Save laikau profesiniu emigrantu, nes sprendimą persikelti gyventi kitur lėmė būtent noras plėstis savo profesinėje srityje, o finansai buvo tik veiksnys, paskatinęs apsispręsti. Tiek Lietuvoje, tiek JAV dirbu informacinių technologijų srityje. Tad persikėlus nelabai kas pasikeitė, išskyrus veiklos mastelius. Kaip juokauju, informacinėse technologijose ir kalbos stipriai mokėti nereikia. Juk kompiuterių pasaulyje galimi tik trys žodžiai: veikia, neveikia ir „viskas griūva“. Čia ne teisininko ar rašytojo darbas, kur reikia labai turtingos ir taisyklingos kalbos.

– Ar vietovėje, kurioje gyvenate, yra lietuvių bendruomenė, ar dalyvaujate jos veikloje?

– Gyvename Naujojo Džersio (New Jersey) valstijoje. Pati vieta yra labai patogi, nes už poros valandų kelionės automobiliu yra bent 4 lietuvių bendruomenės, kuriose buriasi tautiečiai. Tad galimybių pabūti lietuviškoje aplinkoje tikrai netrūksta, tiek dalyvaujant renginiuose, tiek su draugais, šeimomis pasėdint ramioje aplinkoje.

Taip pat dažnai dalyvauju įvairiose veiklose Lietuvoje. Pastaruosius porą metų labiausiai koncentravausi į švietimo sritį. Viena iš labiausiai pačiam patinkančių veiklų yra robotikos ir programavimo pamokos lituanistinėje mokykloje JAV. Jas telekonferencijos būdu veda gimnazistai iš Lietuvos.

– Kokia Jūsų nuomonė dėl dvigubos pilietybės? Kodėl išeiviams iš Lietuvos svarbu išsaugoti savo pilietybę?

– Aš pritariu pilietybės išsaugojimui. Ir ne tik dėl to, kad pats esu emigrantas. Turiu begalę argumentų ir faktų. Žinoma, labai daug jų (tiek už, tiek prieš) galima rasti masinės informacijos priemonėse. Tačiau noriu išskirti vieną argumentą, kuriam, mano manymu, yra skirta per mažai dėmesio. Tai emigrantų įtaka Lietuvos gyvenimui nuo pat XIX amžiaus.

Gyvenant JAV tenka domėtis emigracijos istorija, bendrauti tiek su ankstesnių emigracijos bangų atstovais, jų vaikais ar anūkais, tiek su lietuvių emigracijos istorijos žinovais. Nenustoju stebėtis, kodėl mes iki šiol tiek mažai žinome apie emigrantų įtaką Lietuvai nuo pat XIX amžiaus.

Žinoma, dažniausiai prisimenami asmenys yra Prezidentas Valdas Adamkus, buvęs krašto apsaugos ministras Jonas Kronkaitis, ambasadorius ir buvęs kandidatas į prezidentus Statys Lozoraitis ar partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kuris, beje, yra gimęs JAV, emigrantų šeimoje. Netgi krepšinio proveržis XX amžiaus pradžioje, pasirodo, vyko dėka emigrantų, sugrįžusių žaisti už Lietuvą.

Dažnai šia tema diskutuoju įvairiose aplinkose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Natūralu, kad yra skirtingų nuomonių, tačiau mane liūdina vienas dalykas – žinių ir informacijos trūkumas ne tik apie emigracijos istoriją, bet netgi ir apie artėjantį referendumą.

Pavyzdžiui, yra nemažai žmonių, kurie mano, jog šiuo referendumu siekiama suteikti pilietybę užsieniečiams. Ne. Šiuo referendumu sprendžiamas klausimas, ar leisti pilietybę išlaikyti tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie iš tėvynės išvyko po Nepriklausomybes atkūrimo (1990 m.) ir įgijo kitos šalies pilietybę. Išvykusiesiems iki Nepriklausomybės atkūrimo ir taip yra suteikta teisė išlaikyti Lietuvos pilietybę.

– Kokią pilietybę turite Jūs, Jūsų šeimos nariai?

– Mūsų šeima vis dar turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Jaunesnysis sūnus, kuris yra gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, automatiškai turi ir JAV, ir Lietuvos pilietybę.

– Ar visi išeiviai, su kuriais bendraujate, pasisako už dvigubos pilietybės įteisinimą?

– Absoliuti dauguma. Kaip pagrindinę priežastį daugelis įvardija galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę mūsų vaikams. Mums, pirmos kartos emigrantams, jos netekimas nesumažins noro prisidėti prie savo šalies gyvenimo, nes mes esame gimę Lietuvoje ir tas prisirišimas išliks. Tačiau emigrantų vaikai, kurie auga užsienyje, neturėdami Lietuvos Respublikos piliečio paso, kur kas lengviau pamirš savo tėvų kraštą.

– Ar dvigubos pilietybės įteisinimas paskatintų po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius kažkada sugrįžti į tėvynę?

– Nemanau, kad pilietybės išsaugojimas sukels masinę emigrantų sugrįžimo bangą. Moksliškai yra paskaičiuota, kad tai gali padidinti emigrantų sugrįžimą 3–4 proc. Bet argi mes iš tiesų vertiname žmogaus naudą tik jo fiziniu buvimu Lietuvos teritorijoje?

Pradėkim nuo pačių „žemiškiausių“, lengviausiai paskaičiuojamų dalykų – piniginių pervedimų iš užsienio į Lietuvą. Jie yra milžiniški. Tačiau tai tik maža dalis to, ką mums reikėtų įvertinti. Vertėtų pagalvoti, kokią naudą turėtume su emigrantais užmezgę verslo pažintis, sudarę sandorius, gaudami pagalbą mokslo, kultūros ir meno srityse ar net diplomatinėje veikloje.

Įsivaizduokite, viena emigrantų šeima užaugina du vaikus, kurie susituokia, tai jau 6 piliečiai – žmonės, kurie gali potencialiai padėti Lietuvai minėtose srityse. O kur dar vaikų vaikai? O kur galimybės, kad jie vasaromis sugrįš į vasaros stovyklas ar atvirkščiai – pasikvies draugų iš Lietuvos vasaroti, praktikai ar stažuotėms JAV?

– Oponentai teigia, jog sprendimas dėl dvigubos pilietybės paremtas daugiau emocijomis, o ne argumentais, ir siūlo kaip ryšio su valstybe įprasminimo formą priimti „lietuvio pasą“, nors ir neturintį jokios teisinės galios, bet suteikiantį teisę supaprastinta tvarka susigrąžinti arba įgyti Lietuvos pilietybę. Ką Jūs manote apie tai?

– Mano nuomone, suteikus kažkokį tarpinį statusą, žmonėms būtų iškomunikuota, kad jie jau yra nebe tokie patys, kaip Lietuvoje gyvenantys. Emociškai žmogus pasijustų atskirtas.

Pateiksiu labai supaprastintą pavyzdį. Krepšinio komandos pagrindinės sudėties žaidėjams būtent tą dieną prasčiau sekasi kovoti, treneris nori į aikštelę išleisti atsarginį žaidėją. Kaip, Jūsų nuomone, jis sužaistų, jeigu išleidžiant būtų pasakytos dvi skirtingos frazės? Pirmoji: „Mums šiandien reikia tavo pagalbos, sužaisk, kaip moki.“ Antroji: „Eik sužaisti, vis tiek jau mūsų pagrindiniams nesiseka – blogiau nebus.“

– Jau daugiau kaip dešimtmetį gyvuoja Pasaulio kybartiečių draugija. Ar palaikote ryšius su ja?

– Žinoma, kad palaikau. Juk pats dalyvavau Pasaulio kybartiečių draugijos steigime, buvau pirmosios valdybos narys. Esu bendruomenių šalininkas ir iki šiol tikiu jų nauda, ypač mažesniuose miesteliuose, nes aktyvi bendruomenė gali daryti labai didelę įtaką visuomeniniam gyvenimui.

Kybartuose gyvuoja bent dvi didesnės bendruomenės ir dažnai manęs klausiama, kaip sekasi konkuruoti. Mano atsakymas paprastas: jos nė kiek nekonkuruoja, jos tiesiog viena kitą papildo. Niekada neteko pastebėti jokių veiklos trinties elementų tarp šių bendruomenių, o kalbantis su jų nariais vieni apie kitus atsiliepia tik teigiamai.

Pirmuosius kelerius metus gana aktyviai dalyvavau draugijos veikloje, tačiau pastaruoju metu prisidedu tik epizodiškai ir gerokai mažiau, nei norėtųsi. Pagrindinė to priežastis, kad nemažai laisvo laiko skiriu lietuviškai veiklai JAV.

– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Namo grįžtame bent kartą per metus. Juk čia gyvena ne tik mūsų su žmona tėvai, bet nenutrūkęs ir artimas bendravimas su draugais, yra gan didelis ratas artimų pažįstamų.

Jau kelinti metai mūsų vyresnysis sūnus, kuriam tuoj bus 11 metų, išvyksta į Lietuvą keliomis savaitėmis anksčiau ir dalyvauja stovyklose arba gyvena kaime pas senelį. Maloniai nustebina tai, jog ten vaikas ne tik linksmai leidžia laiką su savo bendraamžiais, bet grįžęs į namus kiekvieną savaitgalį susiskambina su draugais iš Lietuvos ir kartu žaidžia žaidimus. Gal mums būtų sunku vertinti, kiek pagerėja sūnaus lietuvių kalbos žinios, nes mes ir taip šeimoje nuolatos bendraujame lietuviškai, tačiau išduoda vienas momentas: po atostogų Lietuvoje vaiko kalboje atsiranda draugų vartojamas žargonas ir to regiono akcentas ar netgi nauji frazeologizmai.

Dangyra APANAVIČIENĖ

Nuotr. iš asmeninio albumo. Simbolinis 100 metų jubiliejų švenčiančio Kybartų „Sveikatos“ futbolo klubo kamuolys pasiekė ne tik JAV gyvenantį Marių Vilemaitį, bet ir daugelį po pasaulį išsibarsčiusių kraštiečių.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka”, 2019-05-10.