Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema vis ratu ir ratu, kaip žemė aplink saulę, kaip metų mėnesiai. O, kad taip ir žmogaus metai suktųsi ratu. <....> … ir nežinai, kuriame laike tu gyvensi savo gyvenimą. Mes buvome tremties vaikai, pas daugelį atkeliaudavo giltinė, bet buvome vieningi, mylėjome savo šalį. Dabartinis jaunimas, nors ir kremta mokslus užsienyje, bet myli savo gimtinę. Kaip smagu žiūrėti per televizorių, kiek jaunų žmonių vyksta į Sibirą sutvarkyti ten gulinčių lietuvių kapų. Kiek susirenka liepos 6 dienos vakare giedoti Lietuvos himno. Visais laikais buvo prisitaikėlių ir patriotų, – mąsto sau Sigita. – Kiekvienas žmogus, kiekviena gyvastis gyvena savam laike, jis turi pradžią ir pabaigą. Motulė vis prašo Aukščiausiojo, kad leistų keliauti pas savo mylimąjį, kad gana, jau prigyveno šioje žemėje. Skauda kaulus ir supranta, kad jai jau reikia artimųjų pagalbos. Bet Dievulis visiems turi paruošęs gyvenimo knygą ir jos visos skirtingos, kaip ir žmonės.“

Taip savo pirmoje novelių knygoje „Gimiau savo laiku“ rašo Kalvarijos savivaldybės literatų klubo „Rasa“ narė Vilija Vilkelienė.

Ši poetė ir rašytoja viešėjo Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupėje, kur pristatė savo novelių knygą. Kaip joje rašoma, „tai pirmoji Vilijos Vilkelienės prozos knyga, kurioje pasakojama senos giminės istorija. Autorė, kilusi iš Kalvarijos, bando perteikti savo gimtojo krašto autentiką, istoriją, senų žmonių kalbą, nevengia tarmiškų žodžių, todėl jos pasakojimo stilius lengvas, artimas šnekamajai kalbai.“

Renginyje rašytoja įdomiai papasakojo knygos atsiradimo istoriją. Prisiminė, kaip ji rinko medžiagą savo tekstams, kaip klausinėjo bei klausėsi savo artimųjų, giminių, pažįstamų ir visai svetimų žmonių įvairių skaudžių, tragiškų, sunkių, o kartais ir linksmų bei juokingų istorijų apie senos giminės, o kartu ir visos tautos istoriją, sunkų gyvenimą kaime pokario metais, apie tremtį… Labai jausmingai ir įtaigiai skaitė novelių ištraukas, skirtas artimiesiems bei pažįstamiems.

Vilija nuo ankstyvos jaunystės rašo ir eiles. Eilėraščiuose ji išlieja savo jausmus ir išgyvenimus, kuriais pasidalijo su visais susirinkusiais jos pasiklausyti. Galėjome išgirsti ne vieną autorei brangų, jausmingą eilėraštį, skirtą savo šaliai, įvairioms gyvenimo progoms ir šventėms, o taip pat ir patiems artimiausiems bei brangiausiems žmonėms – savo šeimos nariams, giminėms, draugams.

Per visą renginį skambėjo nuotaikingos Jurgitos Arelienės dainos. Ji nuostabiai atliko savo mamos Inetos Česnienės ir kitų autorių kūrinius.

Po knygos pristatymo autorę sveikino renginio organizatoriai, giminaičiai, draugai, visi susirinkusieji, linkėdami rašytojai kūrybinės sėkmės ir dar ne vieno susitikimo, pristatant kitus savo kūrinius. Viešnia liko sujaudinta ir dėkinga už šiltą priėmimą. Dėkodama susirinkusiesiems V. Vilkelienė gražių žodžių išsakė knygos sudarytojai, redaktorei ir korektorei Vilijai Dobrovolskienei, savo šeimai sakė ačiū už visokeriopą pagalbą, palaikymą, už finansinį parėmimą.

Aušra KOKANSKIENĖ
Kybartų miesto bibliotekos vedėja

Autorės nuotr. Rašytoja Vilija Vilkelienė (dešinėje) susirinkusioms kybartietėms papasakojo daugelio savo kūrinių atsiradimo istorijas.

Projektą „Čia – mūsų namai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas