Gali būti, kad Kybartų istorijoje šis pavasaris bus įrašytas kaip davęs pradžią Meno dienai. Mat vieną sekmadienį mieste įvyko net dviejų parodų pristatymai, o menui neabejingi kybartiečiai tikisi, kad tokia diena taps tradicija.

Pirmiausia žmones į miesto parką kvietė Kybartų kultūros centro menų studija „Smiltys“. Skvere, paminklo tapytojui I. Levitanui pašonėje, studiją lankančios moterys ramios muzikos fone eksponavo per pusšimtį savo paveikslų.

Su kūrėjomis dirbanti menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė prisiminė, kad parodos po atviru dangumi idėja sklandė seniai, apie ją ne sykį kalbėjosi kultūrai neabejingi kybartiečiai, o „Smiltys“ ją pagavo ir įgyvendino. „Pagaliau tai įvyko! Buvau sugalvojusi, jog ateis žmonės, galbūt susitiks ir tie, kurie jau seniai nesimatę, vieni kitiems į akis pažiūrės, kokį paveikslą aptars. Nemažai mūsų darbų lankytojai nusipirko, – sakė A. Dubauskienė. – Manau, kad ši diena bus tradicijos pradžia ir tai eis metai po metų.“

„Smiltyse“ tapanti Irena Šunokienė vylėsi, jog miesto sode dar šiemet bus surengta ir antroji paroda. „Galbūt rudenį, kai medžių lapai bus spalvoti, vėl kažką panašaus suruošime. Visos keturios studijos narės esame už tai, kad jei kažką darome, tai reikia ir kitiems parodyti“, – tvirtino kybartietė.

Idėją mieste kurti Meno dienos tradiciją palaikė ir Kybartų seniūnas Romas Šunokas.

Ne visi lankytojai iš „Smilčių“ parodos tą sekmadienio popietę skubėjo į namus. Miestiečiai rinkosi Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) galerijoje, kur vyko fotomenininko Algimanto Kezio nuotraukų ir Kybartams jo padovanotų knygų parodos pristatymas. Trisdešimt keturias A. Kezio fotografijas parodai jų autoriaus vaikystės mieste paskolino garsiojo kybartiečio bičiulis fotomenininkas Zinas Kazėnas.

Remdamasis menotyrininkų nuomone Z. Kazėnas teigė, kad Kybartuose eksponuojamos nuotraukos atspindi auksinį A. Kezio kūrybos laikotarpį.

Renginio svečiai džiaugėsi galimybe pamatyti du Z. Kazėno atvežtus filmus apie A. Kezį. „Dalį įvairiapusės jo veiklos archyvo norima parvežti į Lietuvą. Gal PKD ar Vilkaviškio krašto muziejus apsiimtų tai saugoti?“ – klausė Z. Kazėnas.

Išklausęs, kokios konkrečios parodos ateityje galėtų vykti PKD galerijoje, taip pat Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus Antano Žilinsko siūlymą pavadinti ją Algimanto Kezio vardu ir pažadą dėl talkos ruošiant būsimas ekspozicijas, svečias kalbėjo: „Mane stebina jūsų kultūrinė veikla! Jūs mane išjudinote!“

Z. Kazėnas pasiūlė ateityje į Kybartus atvežti dar daugiau parodų ir žadėjo pasibaigus dabartinei po vieną A. Kezio darytą nuotrauką dovanoti Rymantui Vaičaičiui bei R. Šunokui už jų iniciatyvą ir gerą valią palaikant PKD veiklą.

Leonas Narbutis, A. Kezio darbų parodos kuratorius, kalbėjo apie sumanymą į miestą atgabenti dabar Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomus parodos „Niekieno žemė“ eksponatus.

Kalbai pakrypus apie Edvardo Šulaičio, PKD nario, JAV lietuvių žurnalistų sąjungos įkūrėjo ir prezidento, nuotraukų archyvo dalies, kuri yra pargabenta į Lietuvą, tvarkymą, draugijos pirmininkė Violeta Mickevičiūtė sakė: „Trūksta rankų suklijuoti tas fotografijas. Aš labai norėčiau paprašyti, jog iš vietinių kybartiečių rastųsi daugiau noro fiksuoti, kas pro mūsų akis praeina, kad tai nežūtų.“

PKD vadovė dėkojo kybartiečiams už talką, kurios sulaukta organizuojant A. Kezio kūrybos parodą, ir čia pat sutarė, kad gegužės mėnesį, kol paroda veiks, norinčiuosius ją pamatyti į galeriją (J. Basanavičiaus g. 9, II a.) įleis pašto darbuotoja, PKD narė Jolita Ramanauskienė.