Kybartietės pedagogės Janinos Abraitienės kryželiu išsiuvinėta Leonardo Da Vinčio paveikslo „Paskutinė vakarienė“ reprodukcija pretenduoja į Lietuvos rekordą.

„Rankdarbiai – antrasis mano gyvenimas, kuris prasideda po darbo“, – sakė J. Abraitienė, kai svečiavomės jos namuose Aušros gatvėje. Pretendentas į rekordą puošia svetainės sieną. Išmatavome: paveikslas yra 194,5x 68,5 cm dydžio, užima 13 323,25 cm² plotą, išsiuvinėtas 25 spalvų 3×3 mm pilnais kryželiais, o tų kryželių yra 153 819. Tai vienas iš paskutiniųjų J. Abraitienės rankdarbių, kuriam ji skyrė pusantrų metų.

Šeimininkė suskaičiavo, kad namuose yra vienuolika kryželiu siuvinėtų paveikslų. Dar keletas – pas mamą, dukrą, brolį. Atrodytų, negausu tų darbų, ir nė vieno – parduoto. Rankdarbių mėgėja juokiasi, kad niekas nesutiktų mokėti tiek, kiek kruopštumo, juodo darbo ir laiko kainuoja šis laisvalaikio pomėgis. Tad daugiausia paveikslais ir džiaugiasi tik savieji. Dar mokyklos bendruomenė, jei kokiame nors renginyje greta kitų kolegų rankdarbių J. Abraitienė iškabina ir savuosius. Ji – Kybartų „Saulės“ progimnazijos chemijos ir biologijos mokytoja.

„Labai mėgstu atsikelti anksti, 6 valandą, ir iki kol visi sukyla, aš mezgu, siuvinėju, geriu kavą… Tai lyg relaksacija. Tada einu į darbą. O paskui siuvinėju vakare, visus darbus pasidariusi“, – pasakojo J. Abraitienė.

Rankdarbiai ją lydi visą gyvenimą. Prosenelė labai gražiai nėrė vąšeliu, močiutė siuvinėjo, mama mezgė… Tad ir ji pati išmėgino viską. Mena, kad pirmąją apykaklę mokyklinei uniformai nusinėrė jau ketvirtoje klasėje, penktoje – nusimezgė liemenę. Vėliau savo mezginiais rengė šeimą, puošė namus. Siuvinėti kryželiu pradėjo radusi jai patinkančių paveikslų siuvinėjimo schemų.

Svetainės staliuką dengianti staltiesė – irgi pačios šeimininkės darbas. „Ją pradėjau kelionėje į Kroatiją“, – sakė J. Abraitienė. Kiekvienais metais su būreliu bendraminčių pasižvalgyti po svečias šalis vykstanti kybartietė į kelionę visuomet pasiima ir kokį rankdarbį. Išvykos jai yra ir savotiškas įkvėpimo šaltinis. Pasirenkamus siuvinėti paveikslus dažnai padiktuoja patirti įspūdžiai, vaizdai, išgyvenimai. Pavyzdžiui, išsiuvinėta P. Sezano paveikslo reprodukcija jai mena Italiją, Paryžiaus katedra pagal Š. Briuno akvarelę – Prancūziją…

Šiuo metu J. Abraitienės rankose atgyja O. Renuaro paveikslas „Piešiant“. Siuvinėja jį su 71 adata, nes tiek šiame paveiksle spalvų. Kiekvienai spalvai – atskiras siūlas ir adata. Moteris sako, kad kuo spalvų daugiau, tuo įdomiau, nes nėra monotonijos, o didelius vienspalvius plotus, kokių buvo ir „Paskutinėje vakarienėje“, ji vadina tiesiog „prosinimu“. Kruopštus, atidumo reikalaujantis darbas užtrunka. Jei per dieną sudygsniuoji 500 kryželių, tai jau yra labai daug. Mažesnį paveikslą kybartietė išsiuvinėja per 3–5 mėnesius.

Užbaigusi O. Renuaro paveikslą J. Abraitienė imsis „Monos Lizos“. Ji sakė seniai norėjusi išsiuvinėti šį Leonardo da Vinčio paveikslą, tad džiaugiasi pagaliau įsigijusi jo siuvinėjimo schemą. Vadinasi, adatoms ilsėtis neteks.