Kybartų kultūros centras įgyvendino projektą „Pleneras „Žmogaus ir gamtos vienovė“. Įstaigos menų studijos „Smiltys“ narėms buvo suteikta galimybė semtis žinių iš profesionalių dailininkių ir iš karto visa tai pritaikyti kūryboje.

Profesionalės – mėgėjoms

Dar visai jaunutėje, nė pirmųjų metų sukakties neatšventusioje menų studijoje „Smiltys“ susibūrusios mėgėjos tapytojos Irena Šunokienė, Ilona Mikalainienė, Irena Abraitienė ir jų vadovė, Kybartų kultūros centro dailininkė Aušrinė Dubauskienė praėjusią savaitę praleido regioniniame plenere. Į jį atvyko ir Gusevo miesto (Kaliningrado sritis) vaikų menų mokyklos dailės mokytojos Margarita Batiasova bei Irina Lorer. Menotyrininkė A. Dubauskienė ir abi viešnios iš Rusijos plenere savo profesinėmis žiniomis dalijosi su dailei neabejingomis kybartietėmis, jau perpratusiomis tapybos akriliniais ir aliejiniais dažais pradžiamokslį.

Savo asmeninę ir studiją „Smiltys“ lankančių bendraminčių tapymo patirtį I. Šunokienė apibūdino sakydama, jog „esam dailininkai iš virtuvės“. Choreografė I. Šunokienė dailei laiko skiria jau ne pirmus metus, o socialinė pedagogė I. Mikalainienė prisipažino iki „Smilčių“ tapyti niekur nesimokiusi, pradėjusi tik prieš kelis mėnesius, nors to norėjusi seniai, tik drąsos pristigdavusi. Svajonę tapyti realizuojanti I. Mikalainienė buvo atvira: ne visuomet hobis jai teikia tik džiaugsmą. „Klaidų matau“, – kalbėjo kybartietė. Savaitę skyrusi plenerui, moteris džiaugėsi gavusi vertingų profesionalių dailininkių patarimų ir džiaugėsi galimybe dirbti užtikrintai, tobulėti.

Apžiūrėjome du I. Mikalainienės darbus, kuriuose moteris piešė medinės tvoros fragmentą, tik vienąsyk jos įrankis buvo teptukas, o kitąsyk – tapymo mentelė, vadinamasis mastichinas. Pastarasis įrankis ir nauja technika reikalavo kur kas daugiau kantrybės, kitų įgūdžių, tačiau rezultatas nudžiugino.

„Studijos“ plotas – keturi hektarai

Pleneras vyko privačioje Aušrinės ir Virginijaus Dubauskų valdoje – šimtametėje sodyboje Tarprubežių kaime, Kalvarijos seniūnijoje. Ir mėgėjos, ir profesionalės laisvai pasirinkusios tapė tai, ką matė aplinkui. Kaip juokavo sodybos šeimininkai, moterys turėjo maždaug 4 ha dydžio dailės studiją su daugybe teptuko vertų gamtos bei architektūros objektų ir kūrybos laisvę.

Įdomu buvo lyginti, kaip tas pačias tvenkinį puošiančias lelijas matė bei realistine maniera nutapė I. Šunokienė, ir kaip jas pavaizdavo modernią raišką pasirinkusi M. Batiasova. „Mūsų stiprybė – mūsų skirtybėse“, – apibendrino I. Lorer.
Dalyvės džiaugėsi meistriškumo pamokomis, kurias joms vedė dailės pedagogė M. Batiasova. Nors pleneras – tapytojų, tačiau teptuko profesionalės taip pat turėjo progos pasimokyti: I. Šunokienė moterims surengė šokio pamoką.

Kūrėjos nekantriai laukė ir į svečius turėjusio atvykti Vaclovo Vekeroto, iš Vilkaviškio kilusio dailininko ir pedagogo, bei galimybės stebėti jo darbą ir pasimokyti.

A. Dubauskienė džiaugėsi, kad menų studijos „Smiltys“ narės projekto „Pleneras „Žmogaus ir gamtos vienovė“ metu turėjo puikią galimybę tobulėti, semtis patirties iš meistrų, pagaliau – išeiti į tikrą žalumą, į gaivų orą, nors savaitę pabūti ne „ant asfalto“. Girdėdami tokius žodžius dažnai apie jų prasmę tiesiog nesusimąstome. Ko gero, taip būtų nutikę ir šį kartą, jeigu ne kelio į nuošalią sodybą paieškos.

Pasakodamas, kaip surasti vienkiemį nepažįstamoje vietovėje, V. Dubauskas nurodė priešpaskutinį ženklą: „Bus kaimynas, o pas jį – trys gandrai.“ Tarprubežių kaime tikėjomės išvysti gandralizdyje įkeltus tris dekoratyvinius gandrus. Argi galėtų būti kitaip, jeigu paukščiai nurodomi kaip orientyras?! Atvažiavusius į nurodytą vietą mus pasitiko… trys ratus ore sukantys gandrai.
Panašiai Dubauskų vienkiemyje buvo nustebinta I. Lorer. Dailininkės akį patraukė lelijos, tačiau moteris iš karto nutarė, kad šios tvenkinio puošmenos – dirbtinės. Susizgribusios, jog aplinką vis dėlto vertiname inertiškai, I. Šunokienės žodžiuose „pamatėm, koks didelis dangus, kokios žvaigždės…“ jau išgirdome realius išgyvenimus.

Kultūros centro projektas

Rasti būdų, kaip sudaryti galimybę studijos „Smiltys“ narėms savaitę tobulintis ir kurti, ieškojo Kybartų kultūros centro direktorius Saulius Juozapas Černevičius. Inicijavęs bei subrandinęs idėją įstaigos vadovas parengė projektą. Deja, Kultūros ministerija jį atmetė ir finansavimo neskyrė. Tačiau idėjos nebuvo atsisakyta. Sumanymą kybartiečiai supaprastino (sumažino plenero dalyvių skaičių, pasitenkino labai kuklia nakvyne) ir įgyvendino Kybartų kultūros centro lėšomis. S. J. Černevičius sakė, kad įstaiga projektui „Pleneras „Žmogaus ir gamtos vienovė“ skyrė 2600 Lt. Už 1400 Lt buvo nupirkta įvairių dailės reikmenų: drobių, akrilinių ir aliejinių dažų, grunto, tirpiklių, skiediklių, teptukų ir kt. Dar 1200 Lt skirta dalyvių maitinimui ir nakvynei.

Plenero metu nutapyti darbai priklauso Kybartų kultūros centrui. Pasak S. J. Černevičiaus, jie bus dovanojami kaip suvenyrai svečiams, puoš įstaigos erdves. Drobėse įamžintus šimtametės lietuviškos Dubauskų sodybos vaizdus pamatys ir Gusevo kultūros namų lankytojai. Direktorius kalbėjo apie kilnojamąją parodą, aprėpsiančią visus šiųmetinius studijos „Smiltys“ veiklos etapus.

Vadovas norėtų ekspoziciją parodyti ne tik Kybartų kultūros centre ir jo filialuose, bet ir rajono centro kultūros bei neformaliojo ugdymo įstaigose. Įsitikinęs, kad šiemet tikslą pasiekti pavyko ir dailės mėgėjos išnaudojo suteiktą galimybę tobulėti, direktorius planuoja kitais metais plenero idėją „auginti“ iki tarptautinio projekto, vienijančio trijų šalių kūrėjus, lygio.