Jau penkiolika metų Kybartų pirminės sveikatos priežiūros centre dirbanti ir trylika iš jų įstaigai vadovavusi medikė vyr. gydytojos kėdę nutarė patikėti jaunesniems. Tačiau veikli, savo profesijai atsidavusi moteris savęs be pacientų negali įsivaizduoti.

Rasti nepavyksta

– Toks jau, matyt, tas mediko darbas, kad pase lyg ir matai susimąstyti verčiančius skaičius, tačiau širdimi negali suvokti, jog nuo rytoj tu būsi nebe gydytoja, o eilinė pensininkė, namų šeimininkė, – svarstė jau penkis dešimtmečius medicinai atidavusi pediatrė Janina Elena Povilaikienė. – Tad nors su vadovavimu įstaigai jau atsisveikinau, kartu džiaugiuosi, kad dar esu reikalinga poliklinikai, kad turiu savo pacientus, kurie mane myli ir manimi pasitiki.

Gydytoja prisipažino, jog išeiti į užtarnautą poilsį buvo susiplanavusi dar pernai, kai Kybartų poliklinika šventė 70 metų jubiliejų. Tačiau tuomet atsirado nebaigtų darbų, kuriuos reikėjo įgyvendinti, o ir poliklinikos vairo niekas perimti neskubėjo.

Šiuo metu Kybartų PSPC, kol įvyks konkursas, laikinai vadovauja poliklinikos odontologas Feliksas Bieliauskas. J. E. Povilaikienė liko gydyti mažųjų pacientų, mat kol kas vaikų gydytojo, norinčio dirbti provincijoje, rasti nepavyksta.

Grįžo į gimtinę

Į Kybartus dirbti gydytoja J. E. Povilaikienė atvyko prieš 15 metų. Tiksliau būtų sakyti – ne atvyko, o grįžo. Mat čia gimė ir augo, o 1960-aisiais, baigusi Kybartų vidurinę mokyklą, įstojo į tuometinį Kauno medicinos institutą. Tačiau taip jau susiklostė likimas, jog kartu su vilkaviškiečiu vyru iš gimtosios Suvalkijos ilgam išvyko į Aukštaitijos sostinę Panevėžį.

Gydytoja prisimena, kad baigusi studijas visai nenorėjo dirbti pediatre. Bet paskyrimus skirsčiusios komisijos pirmininkas nusprendė, jog Panevėžyje trūksta vaikų gydytojo, o Janina tam labai tinkanti.

– Tuomet verkiau kruvinomis ašaromis, kad niekas neatsižvelgė į mano norus, – medikės darbo pradžią prisiminė kybartietė. – Tačiau vėliau pagalvojau, jog paties komisijos pirmininko žmona pediatrė, vadinasi, šitas darbas turi būti tikrai puikus.

Vadovavo skyriui

Vėliau J. E. Povilaikienė niekada nesigailėjo nei pasirinkusi mediciną, nei tapusi pediatre. Iš pradžių dirbo vaikų gydytoja Panevėžio infekcinėje ligoninėje, turėjo daug ne tik profesinės, bet ir visuomeninės veiklos. Po kurio laiko buvo paskirta Vaikų ligų skyriaus vedėja, kur buvo gydomi patys sunkiausi ligoniukai iš visos Panevėžio zonos: Pasvalio, Kupiškio, Biržų, Rokiškio, Anykščių rajonų. Medikė ne tik gydė mažuosius pacientus savame skyriuje, bet ir vykdavo jų konsultuoti į rajonų ligonines, o netrukus užsitarnavo aukščiausią pediatro ir infektologo kategoriją.

J. E. Povilaikienė neslepia, kad sunkiausias akimirkas patyrė dirbdama Panevėžyje. Mat ligonių būta labai sunkių, o diagnostikos ir gydymo priemonės buvo neprilyginamos dabartinėms. Tačiau iš darbo stacionare išlikę ir labai malonių prisiminimų, o gydytojos išgelbėti buvę mažieji pacientai dabar, jau seniai tapę suaugusiais, rašo sveikinimus įvairių švenčių proga, paskambina pasikalbėti.

Į kietą kėdę

Vis dėlto 35-erius metus Panevėžyje išdirbusi medikė pajuto begalinį gimtinės ilgesį. Juolab kad atsirado galimybė įsikurti vyro tėviškėje, kurią jis kruopščiai suremontavo. Tad teko dar kartą viską pasverti, apsispręsti ir palikus Panevėžį grįžti „namo“ į gimtąją Suvalkiją.

O čia laukė nauji išbandymai ir iššūkiai. Padirbus vos porą metų gydytoja, teko perimti Kybartų PSPC vadovo kėdę, kuri tuo metu tikrai nebuvo „minkšta“: įstaiga buvo įsiskolinusi už medikamentus, „Sodrai“, kitoms institucijoms, darbuotojai kuris laikas laukė atlyginimų. Darbo sąlygos irgi nepriminė XXI amžiaus gydymo įstaigos: pagrindinis pastatas buvo kūrenamas krosnimis, grindys sulūžusios, stogai ir langai kiauri.

J. E. Povilaikienė ir dabar prisimena, kai per pasitarimą rajono Savivaldybėje paklausta, kaip sekasi Kybartų medikams, tiesiai šviesiai atsakė: „Grindys lūžta, dūmai rūksta, bet mums nieko netrūksta.“

Tuomet rajono vadovai skyrė lėšų būtiniausioms problemoms spręsti. Vėliau, prasidėjus Europos Sąjungos paramai, gydymo įstaiga laimėjo ne vieną projektą, renovavo patalpas, įsigijo naujos medicininės įrangos, automobilių, išasfaltavo kiemą, įsigijo du butus Matlaukyje ir Gudkaimyje, kur buvo įrengti medicinos punktai.

Vadina „teta“

Anot J. E. Povilaikienės, viso to ji nebūtų įgyvendinusi, jeigu ne nuoširdi viso kolektyvo parama ir pastangos.

Vis dėlto ilgametė poliklinikos vadovė pripažino, kad atsisukusi atgal į tuos sunkius metus pati nesupranta, kaip pavyko išbristi iš tokios gilios duobės ir kaip ji tuomet, prieš trylika metų, sutiko imtis tokios atsakomybės.

Dabar to pakartoti tikrai nesutiktų. Tačiau atmetus visus sunkumus turi pripažinti, jog Kybartuose dirbti jai labai gera ir smagu. Gydytoja šypsosi prisiminusi, kad mažieji pacientai ją vadina ne gydytoja, o tiesiog „teta“. Mat taip sako jų mamos, bijodamos, jog vaiko neišgąsdintų vien mintis, kad reikės eiti pas gydytoją. O pas „tetą“ į kabinetą jie įeina šypsodamiesi.

– Šis darbas – tikras malonumas, – sako medikė ir negali suprasti kolegų, kurie poliklinikos gydytojo darbą vadina sunkiu. – Sunku man buvo dirbti stacionare, kur iš mirties nagų tekdavo traukti merdinčius pacientus, kur kiekvieną savaitgalį bėgdavau į skyrių pažiūrėti, ar viskas gerai. O poliklinikoje tokio emocinio krūvio tikrai nėra, ligonį galima nusiųsti pas aukštesnio lygio specialistą. Visuomet randame bendrą kalbą ir su mažyliais, ir su jų mamytėmis.

Tad kol kas didžiausias J. E. Povilaikienės rūpestis – kad greičiau įvyktų konkursas ir Kybartų poliklinika gautų naują, veiklų bei iniciatyvų vadovą. O ji savo „įpėdiniui“ ketina padėti, kiek išgalėsianti.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Autorės nuotr. Gydytoja Janina Elena Povilaikienė įsitikinusi, kad nebūtų nuveikusi nė pusės darbų, jeigu ne nuoširdus kolektyvo palaikymas.

Publikuota: „Santaka”, 2016-11-19.