Kybartuose pristatyta knyga „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Istorinę monografiją atvežė jos sudarytojas Seimo narys istorikas dr. Arvydas Anušauskas.

Pasienio miestas leidinyje minimas ne sykį. 1940 m. birželio 15 d. vakaro įvykiai Kybartuose tapo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos politinės veiklos lūžio momentu. Mūsų krašto žmonėms turbūt labiau nei kitiems įdomu, ką apie tą naktį, kai Prezidentas perėjo valstybės sieną, prisiminė knygos „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ centrinė figūra – vienas iš pirmųjų Lietuvos žvalgybos darbuotojų, tarpukariu – Valstybės saugumo departamento (VSD) Ypatingojo skyriaus viršininkas Albinas Čiuoderis (1898–1965). Lietuvos savanoris tarnavo žvalgyboje bei saugume, vadovavo Prezidento A. Smetonos apsaugai ir ne kartą gelbėjo valstybės vadovą. A. Čiuoderis asmeniškai lydėjo Prezidentą per Lieponos upelį, kai pirmąją sovietų okupacijos dieną valstybės vadovas traukėsi į Vokietiją. Užtikrinti Prezidento pasitraukimą iš Lietuvos – tokia buvo paskutinė jo apsaugos viršininko užduotis.

1962-aisiais A. Čiuoderis užrašė savo prisiminimus apie to meto įvykius, politikus, karininkus, saugumo vadovus. Įdomu, kad charakterizavo juos kaip asmenis. Pasak A. Anušausko, nuo 1990-ųjų tyrinėjančio Lietuvos žvalgybos istoriją, kad žvalgybininkas rašytų prisiminimus – mūsų valstybės istorijoje yra labai retas dalykas. Tam ryžęsis A. Čiuoderis savo rankraštyje įamžino ir istorinį momentą Kybartuose.

Prezidento A. Smetonos asmens apsaugos vadovas rašė: „Smetonai griežtai pareiškus, kad nepasiliks Lietuvoje, buvo asignuota 12.000 dolerių, kuriuos kitą dieną turėjo gauti iš L. [Lietuvos] banko. Karo vadai, kartu ir gen. Raštikis, tame posiedy pareiškė, kad gintis nėra prasmės!!! Už Lietuvos gynimą pasisakė A. Smetona, kr. aps. m. [krašto apsaugos ministras] gen. Musteikis (ne Ignas) ir teisingumo min. [ministras] liaud. [liaudininkas] Tamošaitis. <...> Mūsų vilkstynė apsistojo Kybartuose. <...> Vienas iš pol. tarnautojų pranešė, kad gautas iš Kauno įsakymas sulaikyti, nežiūrint kas mėgintų pereiti sieną. Iš šalies žinojau, kad vietos komunistuojantieji ruošias pastoti kelią. <...> Jau siena buvo uždaryta ir pasienio policija, priešaky su rajono v-ku, įspėjo, kad nesiartinti, ir paruošė ginklus. Liko dvi išeitys: nuginkluoti pasienio sargybą arba eiti slaptai. <...> Užbėgau į nuovadą. Prisistatė policninkas ir savanoriškai pasisiūlė pervesti slaptai. Keletą desėtkų metrų paėjus sutikome advokatą Pijų Miziūrevičių, grįžtantį pervedus pulk. Musteikį, ir jis paėmė mūsų grupės vadovavimą. Gi policninkas grįžo. Gerokai tamsu. Išeidami iš miesto į vieną Širvintos pievutę, pastebėjome žibantį vandenį to siauro upelykščio, kurį reikės perbristi. Brasta negili, bet batus nuimti reikia. Prezidentas susijaudinęs. Vis dairosi, ar kas neseka. Palydovai, saugumo valdininkai, išskyrus Adomavičių, apsisprendė grįžti į Kauną. Palinkėjau geros kelionės ir įdaviau nedegamos spintos raktus. Truputį buvo keista, kad jie grįžta, bet tokiu atveju turėjau susilaikyti nuo patarimų. Čia lieka žmogus, pats savo likimo kalvis. Kitoj pusėj susėdome mautis batus. Smetona, pasijutęs saugus, atsipeikėjo: „Tegul jie dabar į subinę buč..“

Pasak A. Anušausko, ši Prezidento replika buvo skirta sovietams, kurie būtų siekę užgrobtos šalies vadovą priversti pasirašyti svarbius dokumentus.

Tačiau net ir perbridęs Lieponą Prezidentas nesijautė saugus. „Iš Lietuvos išskrido, bet toliau nežinia. Vokiečiai persiėmę neapykanta už Klaipėdą. Už neva persekiotus ten vokiečius. Ką pasakys Hitleris, nežinia. Vienu mostu gali visus grąžinti atgal. Smetona tą aiškiai jautė ir pergyveno“, – prisiminė A. Čiuoderis.

Tai tik vienas iš daugybės rašytinių liudijimų, sudėtų į knygą „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Joje publikuojama dokumentų, liudijančių, kokias grėsmes Lietuvos saugumui dar 1940-ųjų vasario pabaigoje buvo nustačiusi ir politikams įvardijusi tarpukario žvalgyba. Jas žinojo ir A. Čiuoderis, nes vadovavo sekliams, sekusiems antivalstybines organizacijas ir šnipus. Beje, vienas jiems rūpėjęs šnipas, vokiečių nacionalsocialistams dirbęs Richardas Šveiceris, buvo kilęs iš Kybartų.

Istorinėje monografijoje taip pat publikuojamos unikalios fotografijos, kurių nėra Lietuvos archyvuose.

„Prieš dešimt mėnesių aš dar nežinojau, kad tokia knyga bus, nebuvau matęs medžiagos, kuria parėmiau knygos siužetą, – Kybartų bibliotekininkių sukviestiems žmonėms sakė leidinio sudarytojas A. Anušauskas. – Tačiau į mano rankas pateko pačiame Kolumbijos centre, 100 km piečiau Bogotos, surastas žvalgybininko Albino Čiuoderio rankraštis, vėliau jo giminaitės rado dar kitus užrašus, nuotraukų.“

Istorinė monografija „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ yra reikšminga Lietuvos žvalgybos tarnybai, šiais metais mininčiai įkūrimo šimtmetį. VSD Ypatingojo skyriaus viršininko prisiminimus apie A. Sniečkų ir J. Paleckį, Prezidento A. Smetonos likimą, lietuviško saugumo ir kriminalinės policijos skyriaus darbą nacistinės okupacijos metais galima priskirti prie įdomesnių lietuviškos žvalgybos istorijos šaltinių. Sunkiausi pasirinkimai tarpukario Lietuvos žvalgybininkų laukė sovietams ieškant buvusių saugumo darbuotojų, kad jais pasinaudotų arba sunaikintų.

Kybartiečiai Seimo nariui A. Anušauskui aprodė Kybartų požemius, vietą, kur Prezidentas A. Smetona perbrido Lieponą. Svečias miesto bibliotekai padovanojo su Kybartais susijusią minėtą knygą.

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Istorikas dr. Arvydas Anušauskas rajono žmonėms atskleidė knygos detalių, susijusių su pasienio miestu.

Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Publikuota: „Santaka”, 2018-05-22.