Šimto metų jubiliejus, kurį ateinantį savaitgalį švęs kybartiečiai, nėra Kybartų įkūrimo šimtmetis. Tai data, kada vietovė gavo miesto teises. Pasaulio kybartiečių draugijos narių iniciatyva surinkta daug medžiagos apie jų gimtąjį kraštą. Dalį jos pateikiame „Santakos“ laikraščio skaitytojams.

Kūrėsi dviejų vieškelių sankryžoje

Kybartaičių kaimas atsirado dar XVI a. 4-ajame dešimtmetyje, dviejų besiformuojančių vieškelių sankryžoje. Vienas vedė iš Naujosios Valios (dabar Virbalio) į Prūsiją Stalupėnų link, kitas ėjo iš Vištyčio, pasieniu per naujai besikuriančius Kybeikius, Daugėlaičius (tada Dulebaičius).

1561 m. spalio 12 d. Jurbarko ir Naujosios Valios inventoriuje pirmąkart aprašytos Kybartų kaimo ribos. Už Lieponos upelio, Prūsijos pusėje, 1539 m. jau buvo įsikūręs Eitkūnų kaimas. Todėl Kybartaičių kaimo gyventojai sodybas statėsi abipus Vištyčio ir Jurbarko vieškelių kryžkelės šiaurės link.

Kybartaičiai vienos gatvės kaimu buvo daugiau kaip 250 metų. Įsivaizduokite, kaip visa tai atrodytų dabar: Vištyčio gatvė ties Naujųjų Apaštalų bažnyčia statmenai kerta dabartinę J. Basanavičiaus gatvę, toliau beveik statmenai – geležinkelį, kurio tada, aišku, nebuvo. Tuomet kelias ties užžėlusiu Gulbės salės tvenkiniu įsilieja į ties ta vieta išlinkusią Kudirkos Naumiesčio gatvę. Būtent čia, abipus šio, dabar jau tik įsivaizduojamo vieškelio, dygo senojo Kybartaičių kaimo sodybos, o to kaimo valakai tęsėsi iki pat Jurbarko vieškelio tilto per Širvintos upę, o gal ir dar toliau.

Kybartų kaimo pavadinimas, kaip ir dauguma kaimų vardų kairiosios Nemuno pusės Jurbarko valsčiaus vaitystėse, kilo iš pavardžių tų žmonių, kurie čia pirmieji apsigyveno. Vėliau, matyt, trumpumo sumetimais, nukritus „-aitis“, iš Kybartaičių liko Kybartai.

1561 m. Kybartų kaimas užėmė 597,74 ha plotą. Jei tarsime, kad kiekvienoje sodyboje tais metais vidutiniškai gyveno po 5 žmones, tai visose dvidešimtyje Kybartaičių kaimo sodybų tuomet galėjo gyventi apie 100 žmonių.

Beveik 60 metų nuo įsikūrimo visa to kaimo žemė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio šeimos nuosavybė, o jos naudotojai – kunigaikščio šeimos valdiniai, ėję baudžiavą.

Vėliau, kai dalį žemės Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas užrašė Virbalio katalikų parapijai, šie žemių naudotojai tapo Virbalio parapijos klebono valdiniais.

Išliko nemažai senųjų pastatų

Iki 1795 m., t. y. per 250 m., Kybartų kaime nugyveno beveik 12 kartų – apie pusantro tūkstančio žmonių. Tuomet Kybartų kaimas su visa Sūduva atiteko Prūsijai, o 1815 m. – carinei Rusijai.

XIX a. 5-ajame dešimtmetyje Kybartų kaimo žemės pietvakariniame kampe, kaip savarankiška tarpvalstybinės prekybos erdvė, susikūrė Kybartų pasoda.

Ji radosi nedideliame žemės plote, apribotame iš pietų Daugėlaičių kaimo, iš vakarų – Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės sienos, einančios Lieponos upelio krantu, iš šiaurės – Vilkaviškio–Stalupėnų plento, iš rytų – maždaug tos vietos, kur tarpukaryje ėjo Vydūno (dabar J. Janonio) gatvė.

Šis tarp valakų ir Lieponos upelio plytėjęs žemės lopinėlis kairėje Vilkaviškio–Stalupėnų (dabar Nesterovas) plento pusėje, matyt, tada galėjo būti arba pirmiesiems Kybartų kaimo gyventojams neišdalyta atlikusi nuo valakų žemė, arba bendros Kybartų kaimo ganyklos. Per trumpą laiką šiame plote arti valstybės sienos pridygo nemažai mūrinių namų.

Tie per arti sienos pastatyti namai vėliau tapo pagrindine kliūtimi Kybartų pasodos kelyje į savivaldą. 1857–1861 m. ėmus tiesti Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką, iš Kybartų kaimo žemės valdytojų buvo paimti ir vyriausiosios Rusijos geležinkelio bendrovės žinion atiduoti 246 margai (137,76 ha), o 71 margas (40 ha) į pietus nuo geležinkelio, išilgai Vilkaviškio–Stalupėnų plento, išdalyta nedideliais sklypeliais atvykstantiems naujakuriams ilgalaikės nuomos sąlygomis.

Sklypeliai užstatyti drauge su geležinkelio tiesimo darbais – tarp jų savavališkai nutiesus gatves, naujasis, jau Rytinis, pasodos rajonas įgijo miestelio vaizdą. Tarp Rytinio ir Vakarinio rajonų likusiame 4,59 ha žemės plote carinės Rusijos vyriausioji geležinkelių bendrovė pastatė raudonų plytų triaukštį mūrinį namą (ir dabar šis „raudonbutis“ puikuojasi pačiame Kybartų centre), greta – 6 identiškus rusiško stiliaus vienaaukščius medinius namelius iš apvalių rąstų geležinkelio tarnautojams ir darbininkams apgyvendinti. Žmonės vėliau juos vadino medinukais, du iš jų dar išlikę J. Basanavičiaus gatvėje.

Vienas toks, statytas toliau nuo plento, sklypo gilumoje, tebestovi Č. Darvino gatvėje jau apmūrytas ir dabar tai yra Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos bažnyčios klebonija. Antras identiškas raudonų plytų triaukštis mūrinis namas kiek vėliau išdygo kitoje geležinkelio pusėje prie naujai nutiestos vieškelio atkarpos tarp Caro (dabar J. Basanavičiaus) ir Vladislavo (dabar K. Naumiesčio) gatvių, netoli vėliau pastatyto Gulbės salės namo. Ir šis „raudonbutis“ dar tebestovi.

Statuso keitimas strigo

Taip savitai dėliojosi Kybartų vietovės dėlionė. Tik vėliau vietovė tapo miestu. 1860 m. liepos 25 d. Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija pateikė Augustavo gubernijos administracijai siūlymą parengti Kybartų miesto steigimo planą įteisinant Kybartų pasodą miestu. Administracija tai pavedė Kalvarijos pavieto (jo teritorijoje buvo Kybartų pasoda), viršininkui. Augustavo gubernijos administracija planą triskart atmetė, vis grąžino pataisyti ir papildyti.

Pagaliau projektui buvo pritarta ir Lenkijos karalystės valdymo tarnyba Varšuvoje 1865 m. kovo 23 d. šį projektą aprobavo bei pateikė aukščiausiajai Rusijos imperijos valdžiai prašymą leisti „atidaryti“ Kybartų miestą. Liepos 1 d. Rusijos imperijos valdžia nurodė: plano projektą kartu su Lenkijos karalystės valdymo tarybos nutarimu pateikti Rusijos imperijos Lenkijos karalystės reikalų komitetui.

Nagrinėdamas šį klausimą komitete finansų ministras pareiškė, kad leidimas statyti statinius Kybartų pasodoje 5,18–8,64 m atstumu nuo Rusijos imperijos sienos suteikia galimybę plisti kontrabandai ir prieštarauja Rusijos imperijos muitinės statuso 47 straipsniui bei 1865 m. nurodymui nestatyti naujų statinių pasienyje per pusę varsto nuo Rusijos imperijos sienos. Pagal Finansų ministerijos išvadą, vykdant imperatoriaus įsaką, turėjo būti palikta neužstatyta 0,534 km pločio pasienio juosta. Ir vėl planas grąžintas taisyti!

Tada Augustavo gubernijos Vidaus ir religinių reikalų komisija nusprendė, kad Kybartų pasodos įteisinimo Kybartų miestu planas atidedamas – apsiribota siekiu Kybartų pasodoje plėtoti privačią pramonę ir didinti joje gyventojų skaičių, mažais sklypeliais išparduodant valdišką žemę. Tam pritarė ir Lenkijos karalystės vietininko Varšuvoje administracija. Daugiau Kybartų pasodos statuso pakeitimo klausimas nebuvo keltas.

Tačiau Lenkijos karalystės steigiamojo komiteto 1867 m. sausio 5 d. nutarimu Kybartų pasoda buvo įtraukta į miestų sąrašą ir liko iš jo neišbraukta Rusijos imperijos 1869 m. birželio 1 d. įsake „Apie kai kurių Lenkijos karalystės miestų pavertimą pasodomis“. Todėl 1867–1914 m. Rusijos imperijos finansų žinyba, skirdama mokesčius ir rinkliavas, Kybartų pasodą laikė IV kategorijos miestu. Tačiau Kybartų pasodai nebuvo leista rinkti miesto burmistro ir suolininkų, steigti miesto magistrato. Per I pasaulinį karą, 1916 m. pradžioje, sudarius Lietuvoje okupacinę vokiečių valdžią, šioji Kybartų pasodą pavadino Kybartų vietove (vok. Ort Kybarten).

Taip Kybartų pasoda ir gyvavo be miesto statuso, nes 1860–1865 m. dėtos pastangos buvo bevaisės.

Vietovė tapo miestu

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir 1919 m. spalio 10 d. išleidus pirmąjį savivaldos įstatymą, Lietuvoje mėginta rinkti valsčių, apskričių bei miestų savivaldybes. Nėra tikslių duomenų, kiek Kybartų vietovė 1919 m. gruodžio pradžioje turėjo gyventojų (1918 m. antroje pusėje jų buvo tik apie 1 tūkst.). Miesto statusui gauti reikėjo nuo 3 tūkst. iki 10 tūkst. gyventojų. Ko gero, manyta, kad Kybartų vietovės gyventojų skaičius dėl ypatingos Kybartų geografinės ir ūkinės padėties artimiausiu metu turės sparčiai augti.

Iš tikrųjų taip ir atsitiko – 1923 m. Kybartai jau turėjo 6 tūkst. gyventojų. Taigi Ministrų kabinetas leido Kybartų vietovei rinkti savarankišką nedidelio miesto savivaldybę pagal valsčiaus savivaldybių rinkimo modelį.

1919 m. gruodžio 21–22 d. iš 12 atstovų (1 atstovas nuo 300 asmenų) išrinkta pirmoji Kybartų miesto taryba, kuri iš 3 narių suformuoja pirmąją miesto valdybą bei skiria jos pirmininką, kuris tapo pirmuoju Kybartų miesto burmistru. Štai tokia Kybartų miesto gimtis prieš 100 metų.

Parengė Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka”, 2019-05-31.

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas