Pasibaigus mokslo metams Kybartų „Saulės“ progimnazijoje įvyko dviguba šventė – paminėta 15 metų mokyklos įkūrimo ir 5 metų progimnazijos vardo suteikimo sukaktis.

Augo ir tobulėjo

Kybartų „Saulės“ progimnazija savo mokiniams duris atvėrė 2002 metais. Tai buvo viena iš pirmųjų mokyklų, pastatytų Nepriklausomoje Lietuvoje. 2012 m. įstaigai suteiktas progimnazijos vardas. Minint šias sukaktis, mokykloje visus metus vyko įvairūs renginiai: organizuoti susitikimai su buvusiais mokiniais, surengti atvirukų, ketureilių kūrimo, „Saulės“ karpinių konkursai, vyko įvairios sporto varžybos, koncertai, geriausių mokinių pagerbimo šventė. Baigiamajame renginyje savo pasirodymus surengė visi progimnazijos kolektyvai, sveikinimo žodžius mokiniams, jų tėvams bei pedagogams sakė ne tik įstaigos direktorius Arvydas Judickas, bet ir rajono meras Algirdas Neiberka, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė. Tradiciškai savo pasirodymu kolegas pagerbė visų Kybartų švietimo įstaigų direktoriai. Susirinkusiuosius linksmino Šakių cirko studija „Šypsena“.

Nors „Saulės“ progimnazijos direktorius A. Judickas nemano, kad 15 metų mokyklai yra daug, tačiau, anot jo, per šiuos metus įstaiga nuolat augo, tobulėjo, keitėsi.

„Nuo pat pradžių siekėme žengti koja kojon su besikeičiančiu pasauliu. Norėjome, kad visose mokytojų darbo vietose stovėtų kompiuteriai, kad kuo daugiau mokinių galėtų jais naudotis, kad mokykloje būtų nuolat diegiamos pačios inovatyviausios technologijos. Manau, jog tai pavyko padaryti. Vien interaktyvių klasių šiandien turime šešias, planuojame įrengti jų dar daugiau. Aišku, viskas atsiremia į finansus. Bet manau, kad šiandien tai, ką turime, galime drąsiai rodyti kitiems. Svečiuose lankėsi ne viena kitų Lietuvos miestų bei užsienio delegacija ir visi gyrė už gausią technologijų bazę“, – džiaugėsi įstaigos vadovas.

Miegojo mokykloje

Atrodo, jog „Saulės“ progimnazijos atsiradimas Kybartuose buvo neišvengiamas. Iki 2002 m. visi kybartiečiai moksleiviai pamokas lankė Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje. Tuo metu šioje įstaigoje mokėsi per pusantro tūkstančio vaikų. Kadangi dėl avarinės būklės įstaigos raudonasis pastatas buvo uždarytas, vaikams teko mokytis dviem pamainomis. Tai kėlė daug nepatogumų tiek mokiniams, tiek pedagogams. Dėl šios priežasties ir buvo nuspręsta statyti dar vieną mokyklą Kybartuose.

„Progimnazijos direktoriumi tapau rugpjūčio 3 d. Visus pedagogus paskyrė dirbti nuo rugsėjo 1 d. Beveik mėnesį įstaigoje dirbome dviese: aš ir sekretorė Rosita Sakalauskienė. Per šį laikotarpį reikėjo įsikurti, nes vežė įrangą, baldus, įvairią techniką. Viską teko savomis rankomis sunešioti. Daug padėjo būsimų mokinių tėvai. Tiesa, sargo dar kurį laiką nebuvo, o naujo pastato su nauja įranga be priežiūros palikti nesinorėjo, tad ne vieną naktį teko miegoti mokyklos patalpose“, – prisipažino A. Judickas.

Turėjo viziją

Pirmais metais naujoje mokykloje mokėsi 753 vaikai. Jau po metų šis skaičius išaugo iki 838. Deja, vėliau kasmet mokinių tik mažėjo. Šiuos mokslo metus užbaigė 440 moksleivių. Tikėtina, kad rugsėjį į progimnaziją jų sugrįš dar bent dešimtimi mažiau.

Iš pradžių įstaigoje mokėsi 1–9 klasių mokiniai, tačiau labai greitai devintokų neliko.

„Buvo planuota, jog mūsų įstaiga bus antra Kybartų vidurinė mokykla. Tiesa, jau tuo metu sklido kalbos apie gimnazijas. Aš pats, kaip buvęs Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos mokinys ir direktoriaus pavaduotojas ugdymui, nenorėjau bereikalingos konkurencijos. Susėdome su taip pat naujai paskirtu tos įstaigos vadovu Sauliumi Spangevičiumi ir sutarėme sukurti sistemą, kad „išgrynintume“ klases. Konsultavomės ir su tuometiniu Švietimo skyriaus vedėju Arūnu Sernecku, važiavome ir į ministeriją. Tuo metu Kristijono Donelaičio gimnazijoje mokėsi 5–12 klasių mokiniai, tačiau labai greitai ten liko tik 9–12, o pas mus – 1–8 klasės. Išsiskyrėme be jokių pykčių, o Kristijono Donelaičio vidurinė mokykla tapo gimnazija“, – prisiminė pašnekovas.

Puikiai išlaikytas

Nors „Saulės“ progimnazijai jau 15 metų, tačiau pastatas ir šiandien yra puikiai išlaikytas tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Įstaigoje viešintys svečiai giria mokyklą už švarą ir tvarką, stebisi, kaip pavyksta pasiekti tokių rezultatų. Pats įstaigos vadovas A. Judickas tvirtina, jog tai – bendras mokinių ir pedagogų nuopelnas. Anot jo, mokykloje yra daug meniškų mokytojų ir mokinių, kurių darbai puošia mokyklos erdves, o bendrą tvarką tiek vieni, tiek kiti prižiūri budėdami pertraukų metu.

Pasak direktoriaus, vandalizmo užuomazgų mokykloje buvo užfiksuota tik antraisiais įstaigos gyvavimo metais.

„Tuomet pagavau vieną septintoką braižantį sienas. Jis pieštuku buvo išrėžęs bangą. Nebaudžiau jo, o pasiūliau nupiešti dar vieną bangą. Berniukas sutriko, pradėjo kone verkdamas atsiprašinėti ir dievagotis, kad daugiau taip nedarys. Vis dėlto aš primygtinai reikalavau nubrėžti dar vieną bangą. Jis taip ir padarė. Tada paklausiau, ar jis galėtų nuspalvinti tai, kas nupiešta. Septintokas mielai sutiko. Taip sienos tapo žaismingesnės“, – šypsojosi direktorius.

Pirmą kartą

Saulės“ progimnazija yra naujausia rajono mokykla, tad dažnai įsivaizduojma, kad jai nieko nereikia, todėl finansinės paramos iš Savivaldybės sulaukti būna labai sunku. Šiais metais pirmą kartą iš rajono biudžeto skirta lėšų įstaigos patalpų remontui. Už gautus pinigus turėtų būti sutvarkyti avarinės būklės išorės laiptai. Tiesa, kosmetinis remontas įstaigoje daromas kone kasmet. Būtinų medžiagų paprastai skiria rėmėjai, o darbus atlieka patys mokyklos darbuotojai, kartais į pagalbą pasitelkdami mokinių tėvus.

„Saulės“ progimnazija neturi ir nuosavo transporto. Seniai Seimo nario Algirdo Butkevičiaus iniciatyva gautas autobusiukas jau visiškai nusidėvėjęs. Pastaruosius kelerius metus mokinius į konkursus ar olimpiadas pedagogai vežioja savo automobiliais. Apie šią problemą Savivaldybės vadovai taip pat buvo ne kartą informuoti. Pats A. Judickas nesiryžta spėlioti, kada įstaiga galės džiaugtis nauju autobusiuku, tačiau viliasi, jog ilgai laukti nereikės.

Staigmena mokiniams

Prie mokyklos gražinimo direktorius prisideda ir pats.

„Pamenu, vaikščiojau koridoriais ir sienos man pasirodė labai nykios. Nusprendžiau padaryti vaikams šiokią tokią staigmeną: nupiešiau skambutį, kuris turėjo tarsi kviesti į pamokas, įvairiaspalvių balionų. Vėliau pieštuku ir liniuote sienose pripiešiau įvairių geometrinių figūrų. Pradėjęs jas spalvinti pamačiau, kad rezultatas – visai žaismingas. Kai po atostogų grįžo įstaigos techninis personalas, panašiai išmarginome kone visas mokyklos sienas“, – šypsojosi pašnekovas.

Nors pagal specialybę A. Judickas – fizikas, tačiau tapyba yra vienas iš didžiausių jo pomėgių. Labiausiai direktorius mėgsta juodu tušu piešti grafikos piešinius. Jis jau buvo surengęs savo darbų parodų, o šiuo metu keletas paveikslų kabo mokyklos patalpose.

A. Judickas tvirtino, kad per visus įstaigos gyvavimo metus susiformavo tvirtas bei patikimas pedagogų ir kitų darbuotojų kolektyvas, kuriame iškyla vis nauji lyderiai, turintys begalę įdomių idėjų. Anot pašnekovo, dirbti tokiame kolektyve yra be galo smagu.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Baigiamajame renginyje savo pasirodymus surenge visi istaigos kolektyvai.

Publikuota: „Santaka”, 2017-06-17.