Teatro režisierius Žilvinas Vingelis – jaunosios kartos menininkas. Jam dar tik dvidešimt penkeri, tačiau Žilvino biografija – įspūdinga. Vos pradėjęs savo karjerą, jis jau yra pelnęs svarių apdovanojimų.

Jaunasis režisierius gimė Kaune, tačiau jo vaikystė prabėgo Kybartuose gimusio tėčio Zenono Vingelio tėvų namuose. Pas senelius praleistas vasaras Žilvinas vadina stebuklų laiku.

– Žilvinai, pasidalykite vaikystės, praleistos Kybartuose, prisiminimais.

– Kybartai – artimai susiję su mano vaikyste, kurioje buvo pastatyti pagrindiniai vėjui bei vandeniui atsparūs vaizduotės pamatai, ant kurių iškilusiuose bokštuose gyvenu iki šiol. Mano tėtis yra kybartietis. Mokiausi ir augau Kaune, bet beveik visos vasaros praleistos Kybartuose, Suvalkiečių gatvėje, pas močiutę su tėtuku. Tai buvo paslapčių ir vaizduotės pasaulis, padedantis atsiriboti nuo didmiesčio mokyklos triukšmo ir nuobodžių mokyklinių peripetijų, kurių tuo metu buvo apstu: pykčių, draugysčių, ginčų.

Kybartuose krūmai knibždėte knibždėdavo pokemonų. Ten, būdamas dešimties metų, gavau pačiam sau išsiųstą kvietimą mokytis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje, ten sulaukiau pirmųjų šios mokyklos vadovybės nurodymų dirbti priedangoje ir stebėti savo senelius „žiobarus“, ten, važiuodamas su seneliu šaltinio vandens, iš tiesų jausdavausi lyg plaukčiau Misisipe su Marko Tveno išgalvotu Heklberiu Finu, ten prie prūdo nusiskynęs nendrę gavau pirmąją burtų lazdelę su vienaragio plauku ir specialiai leisdavau valandų valandas sandėliuke po laiptais, ten per suplyšusias tėčio ausines dažnai gaudavau slaptų agentų nurodymus. Kybartuose „susipažinau“ su Harietos Byčer dėde Tomu ir liūdnai nuteikiančiu XIX a. pietinių valstijų vergvaldžių žiaurumu, ten mane pirmą kartą aplankė Diuma vyresniojo trys muškietininkai, kažkodėl vaikščiojantys keturiese, ten sutikau pirmą savo gyvenimo moterį – Diuma sūnaus man atvestą kurtizanę su kamelijomis. O kur dar visas būrys „Drąsiųjų kelių“ serijos knygų didvyrių, besislapstančių už kiekvieno kampo, etiudai apie mokslininkus, „Drakonų kovų“ serialas. Bet labiausiai, žinoma, – Haris Poteris. Tai buvo visos mano vaikystės pagrindinis draugas.

– Ar vien tik knygų buvo turtinga vaikystė?

– Kybartuose turėjau nemažai draugų, važinėdavausi dviračiu, žaisdavau krepšinį, maudydavausi, žiūrėdavau populiarius animacinius filmukus, bet visa tai vyko kažkaip atsietai nuo manęs, iš kolektyvinės inercijos. O stipriausi asmeniniai prisiminimai vis dėlto susiję su knygomis, vaizduote ir visomis to kiemo slaptomis landomis, palėpėmis, malkinės antru aukštu, sodo galu, gatve, į kurią nebuvo galima išeiti be leidimo, ir visu tuo, kas buvo nežinoma bei uždrausta. Visos šios vietos mano pasąmonėje įgavusios archetipines mitologines reikšmes.

Dabar daug domiuosi sapnais, žmogaus pasąmone, mitologine jos sąranga ir suprantu, jog tame kieme buvo mano Hadas, mano Orfėjo muzika palytėtas pragaro prieangis, visi devyni Dantės pragaro ratai ir perlamutriniai rojaus vartai. Tai buvo mano asmeninė mitologinė geografija, kurioje jau po Hario Poterio, ankstyvoje paauglystėje, pirmą kartą perskaičiau Getės „Faustą“, galutinai padėjusį apsispręsti dėl tolimesnio kelio.

Vis dėlto vaikystės vaizduotės monstrais apgyvendinti realaus pasaulio dydžiai – reliatyvus dalykas. Neseniai viešėdamas Kybartuose itin nustebau, koks iš tiesų šis kiemas nedidelis. Sunku patikėti, kad kažkas gali taip susitraukti. Daugiau gyvenime nesu radęs tokios paslaptingos vietos. Kybartai, Suvalkiečių gatvė ir močiutės su tėtuku namas man visada bus vienas stipriausių vaikystės prisiminimų, tikriausiai padariusių esminę įtaką mano tolimesniam profesinio gyvenimo pasirinkimui.

– Gal kurdamas pagalvojate ir apie mažesnių miestų žiūrovus? Ar žmonės Kybartuose kitokie nei didmiesčiuose?

– Šiuo metu dirbu Baltijos kameriniame operos teatre. Vienas iš mūsų prioritetų yra profesionalios kultūros sklaida regionuose, vaikų edukacija, susitikimai, paskaitos bei savo kuriamos produkcijos pristatymas regionų moksleiviams. Su keliais projektais teko aplankyti netoli dvidešimt Lietuvos regionų mokyklų, kuriose vaikams vedžiau seminarus. Mačiau, kokia didelė atskirtis yra tarp Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose sukuriamos kultūros bei regionuose propaguojamo laisvalaikio. Norisi šią prarają mažinti, padėti jauniems žmonėms pažinti įvairius žanrus ir išmokyti atskirti gerus dalykus nuo šlamšto. Šiuo regionų kultūriniu sąstingiu puikiai naudojasi įvairūs poppasaulio paraštėse gyvenantys atlikėjai, rengiantys turus vien tik regionuose. Tai jie daro puikiai suprasdami, kad didmiesčiuose jų niekas net už pinigus neklausytų.

– Kuo Jums Kybartai išskirtiniai? Ar dažnai apsilankote?

– Dabar į Kybartus nuvykstu rečiau. Visgi ši vieta yra stiprios istorijos miestelis su sunkiai gyjančiomis karų žaizdomis, su istoriškai svarbiausia Lietuvoje traukinių stotimi, pritrenkiančia Smetonos pabėgimo istorija, krūva iš čia kilusių žinomų ir gabių žmonių, milžiniška mokykla, neorenesansine bažnyčia, įvairiomis kultūriniu ir sociologiniu požiūriu įdomiomis sovietinio relikto redukcijomis. Pastarosios įžvalgos kilo stebint miestiečių įpročius, gyvenimo būdą. Kybartų cerkvėje buvo pašarvotas I. Turgenevas. Tai – nuostabus miestelis.

Neseniai teko dirbti scenaristu viename milžiniškame Žemaitijos nacionalinius objektus garsinančiame projekte. Teko susipažinti, kaip, pavyzdžiui, Telšiai puikiai susitvarkė turizmo reikalus, panaudodami savo miesto istoriją kuriant naują, šiuolaikišką, bet iki šiol gyvų tradicijų turtingą miesto veidą. Toks miestas kaip Kybartai irgi galėtų būti puikus kultūrinės traukos centras. Manau, tai – akmuo į Vilkviškio rajono savivaldybės kiemą!

– Kaip manote, kokia Kybartų ateitis? Kaip šis miestas atrodė Jūsų vaikystėje ir kuo nuo to įsivaizdavimo skiriasi dabar?

– Mano vaikystėje Kybartai turėjo mažiau parduotuvių, masinės produkcijos „mekų“, todėl vis dar vyko mainai tarp žmonių, aktyvus buvo turgaus gyvenimas, namų ūkio puoselėjimas. Dabar Kybartai panašūs į besiilsintį labai gražų ir ramų miestą. Labai tikiuosi, kad Kybartuose atsiras visus žmones sujungianti ir sutraukianti veikla, įdomus ir dinamiškas vidinis miesto gyvenimas, plataus spektro kultūrinė rotacija, atvežta iš kitų miestų, bei aktyvi pačių Kybartų kultūrinė veikla. Raudondvaryje yra toks Algirdas Svidinskas – puikus pavyzdys, kaip vienas aktyvus ir atsidavęs žmogus gali paversti nedidelį miestelį išskirtiniu kultūros centru visoje Lietuvoje. Linkiu tokio žmogaus Kybartams. Linkiu kūrybos, gyvasties ir meilės savo miestui.

DOSJĖ

• Meno mokykloje „Kurkuria“ mokėsi klasikinės gitaros specialybės.
• 2012–2016 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar yra šios akademijos teatro režisūros magistrantas.
• 2016–2017 m. režisavo spektaklius „Pamišėlio VLOG’as“, „SUB’vakaris“, „Skaičius“, „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“, „Ebinas ir Abė“, „Sonio Bliuzas“. Kai kuriems iš šių spektaklių rašė scenarijus, kūrė scenografiją.
• Pernai Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje už spektaklį „LILA: slaptas demiurgo žaidimas“ pelnė apdovanojimą „Geriausias režisūrinis debiutas“. Apdovanojimas skirtas ir už geriausią spektaklio muziką bei scenografiją.
• Studijuodamas patirties sėmėsi garsių režisierių K. Lupo, A. Shillingo, G. Varno, K. Dehlholmo ir A. Areimos repeticijose.
• Stažavosi Edinburgo „Fringe 2016“ ir Roterdamo „Operadagen 2017“ festivaliuose.Nuo 2017 m. yra VšĮ Baltijos kamerinio operos teatro meno vadovas.

Nuotr. iš asmeninio albumo. Jaunasis režisierius Žilvinas Vingelis jau yra pelnęs svarių apdovanojimų.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka”, 2018-04-20.