Eina šešiolikti metai, kai J. Basanavičiaus g. 38-ame name kilo gaisras. Paliktas likimo valiai kompensacijas pasiėmusių būstų savininkų, šis išskirtinis, kažkada miestą puošęs statinys tik nyko ir byrėjo.

Pastatą globoti apsiėmusi Pasaulio kybartiečių draugija (PKD) dabar susilaukia kaltinimų. Esą nereikėjo stengtis įtraukti pastato į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, nes tuomet namo remontas nebūtų taip pabrangęs. Kiti kybartiečiai garsiai svarsto, kad galbūt PKD išvis pamiršo, kuo rūpinasi, ir ar rūpinasi išvis?..

Pranoko dvarus

Padarytus darbus, kelią, nuklampotą link įvairių institucijų, padėjo prisiminti dabartinis PKD pirmininkas Leonas Narbutis.

Pasak jo, šiam pastatui „nesisekė“ jau seniai. Senųjų Kybartų prabangios architektūros likučiai pokariu buvo ardomi plytoms, perstatyti, paversti ankštais daugiabučiais ar net sandėliais. Šiam namui teko daugiabučio dalia. Tačiau savo architektūrine verte prabangią praeitį primenantis pastatas, iškilęs 1900 m., visiems kybartiečiams visada buvo neatskiriama miesto dalis. Dėl savo vientisumo, išlikusios puošybos, Karaliaučiuje pagamintų metalinių žaliuzių krautuvių langams jis buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Pasak Pasaulio kybartiečių draugijos, šis namas savo verte pranoko net daugelį dvarų ir rūmų.

Iš skęstančio laivo

Kaip jau ne kartą rašėme, 2000 m. dėl gaisro privačiame Svetlanos Kantautienės bute nudegė pastato stogas. Tuo metu namą valdė 11 privačių asmenų, o apie 7 proc. ploto priklausė Vilkaviškio rajono savivaldybei. Pasiėmę Savivaldybės nukentėjusiems nuo gaisro skiriamą paramą, beveik visi privatūs savininkai apleido pastatą, ir be stogo likusi namo dalis pradėjo irti. Tik du savininkai, Leonas Kuzmenskas ir Vytautas Ričkauskas, savo pastangomis sutaisė dalį stogo. Jų dėka namas tebestovi iki šiol.

Praėjus beveik metams po gaisro šiam pastatui suteikta teisinė apsauga, o 2005 m. jis vėl įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Pastatas toliau stovėjo apleistas: nei Savivaldybė, nei savininkai juo nesirūpino, niekur nesikreipė paramos. Dar po trejų metų trenkė it perkūnas iš giedro dangaus: kultūros ministras pasirašė dokumentą, kuriuo pastatas išbrauktas iš valstybės saugomų vertybių sąrašo ir įtrauktas kitas, esantis Vilkaviškyje. Pasak L. Narbučio, vėliau susitikime su PKD atstovais ministras teigė, jog taip pasielgė Vilkaviškio rajono savivaldybės iniciatyva. Kybartuose jau anksčiau sklandė gandai, kad „sudegėliu“ ruošiamasi ramiai atsikratyti, o išvalytame sklype statyti prekybos centrą. Kybartiečiai kuždėjosi, esą kažkokie verslininkai buvo surinkę namo bendraturčių duomenis ir kai kuriems savininkams nesutikus perleisti savo dalies bandę daryti spaudimą.

Kilo į žygį

– 2008 m. vasario 27 d. vykome pas kultūros ministrą ir įteikėme kybartiečių laišką, kuriame buvo išreikštas nepritarimas istorinio namo J. Basanavičiaus g. 38 išbraukimui iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašo. Laiške taip pat protestavome prieš aplaidų atsakingų valstybės ir savivaldos institucijų darbą, dėl kurio šis pastatas, sudegus tik daliai jo stogo, gerokai sunyko. Šį laišką pasirašė 1051 kybartietis, – apie PKD darytus žygius pasakojo L. Narbutis. – Tais pačiais metais dar susitikta su Kultūros paveldo departamento direktoriais A. Kuncevičiumi, D. Varnaite, tuometiniais Vilkaviškio rajono savivaldybės meru Algirdu Bagušinsku bei susisiekimo ministru Algirdu Butkevičiumi – pastarasis žadėjo padėti gauti lėšų. Buvo siekta sugrąžinti pastatą į saugomų vertybių sąrašą arba gauti paramą avarinei statinio būklei šalinti. PKD siūlė įvairius bendradarbiavimo būdus išsaugant ir atstatant pastatą, tačiau nė viena iš atsakingų institucijų jokios konkrečios pagalbos dėl pastato išsaugojimo nesuteikė.

Svarbu ne visiems

2008 m. vasarą ir rudenį PKD perėmė kelių bendraturčių dalį. Savo būstus draugijai perleido Aldona Kerevičienė, Asta Pasaulytė, Deivydas Markevičius ir Laimutė Lukoševičienė. Taip draugija tapo 25,68 proc. patalpų savininke. Tačiau valdomas ketvirtadalis pastato nesuteikė teisės organizacijai dalyvauti europiniuose projektuose. Pasirodė, kad toli gražu ne visiems pastato išlikimas svarbesnis už nuosavybę, nors ši, sugriuvus statiniui, tiesiog nustos egzistuoti. O šis neabejotinai sugrius, jei nebus padėta jį atstatyti tiek savininkams asmeniškai prisidedant, tiek dovanojant draugijai savo dalį.

Kaip matyti iš PKD turimų savininkų sąrašų, dvi turto valdytojos gyvena Kybartuose, viena yra vilnietė. Šios trys moterys valdo ketvirtadalį visos pastato nuosavybės. Dar ketvirtadalis priklauso trims verslininkams. Du iš jų aktyviai prisideda tvarkant unikalų statinį. Trečiosios dalies pastato nuosavybės teisinis statusas neišspręstas. Jame prieš gaisrą veikė Kaune registruota UAB „Perkūnas“.

Likusio ketvirtadalio padėtis išvis neaiški: daugiau nei 11 proc. patalpų čia nepriklauso niekam. Dar vienas butas, mirus jo savininkei, taip pat „kabo“ nežinomybėje. Likusi dalis, sudaranti daugiau nei 6 proc. pastato ploto, iki 2009 metų priklausė Vilkaviškio rajono savivaldybei. Pasak PKD pirmininko, tais metais rajono valdžia Savivaldybės dalį pardavė, apie tai neinformuodama draugijos nei kaip bendraturtės, nei kaip organizacijos, besirūpinančios pastato išsaugojimu ir suinteresuotos konsolidacija. Sudegusią ir sugriuvusią nuosavybę įsigijo privatūs asmenys.

Rankų nenuleido

Pasak draugijos narių, prieš tai kultūros ministro 2009 m. vasario 23 d. įsakymu pastatas buvo sugrąžintas į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašą. Po poros mėnesių Kultūros paveldo departamente įvyko jo direktorės D. Varnaitės, Vilkaviškio rajono savivaldybės ir PKD atstovų pasitarimas dėl neatidėliotinų veiksmų. Departamento atstovai tuomet pabrėžė, kad Savivaldybė, kaip turimo turto bendraturtė, turi su dviguba atsakomybe imtis iniciatyvos šalindama avarinę būklę, taip pat atsakydama už name esančias neregistruotas patalpas ir taip pat privalėdama garantuoti aplinkinių pastatų, įstaigų bei gyventojų saugumą. Tačiau realiai po šio susirinkimo Savivaldybė jokių veiksmų nesiėmė. Tiksliau – ėmėsi. Pardavė savo nuosavybės dalį…

Tačiau PKD rankų nenuleido. 2009 m. pabaigoje ir 2010 m. draugijos pastangomis surinkta apie 30 tūkst. litų, už kuriuos parengtas avarinės būklės darbų šalinimo projektas, atlikti kai kurie darbai. Dalį reikalingų lėšų skyrė Vilkaviškio rajono savivaldybė bei Kultūros paveldo departamentas.

Ėmėsi teisinių priemonių

2010 m. PKD iškėlė ieškinį dėl bendraturčių prievolės prisidėti prie namo avarinės būklės likvidavimo. 2011 m. Vilkaviškio apylinkės teismas šį ieškinį patenkino ir PKD iš bendraturčių atgavo dalį išlaidų už įvykdytus darbus.

Vėliau, tarpininkaujant Kybartų seniūnui Romui Šunokui, draugija rengė susitikimus, bandė įtikinti kitus savininkus dirbti kartu, stengtis namą išsaugoti ir atstatyti. Pasak L. Narbučio, daugeliui savininkų įnešti reikiamą savo indėlį būtų sunku, nes šis gana nemažas, tačiau be pinigų išsaugoti namo neįmanoma.

Prieš porą metų PKD užsakymu ir lėšomis už 7 tūkst. litų UAB „Senamiesčio projektai“ parengė namo restauravimo projektą ir gavo visus leidimus. Dar pernai vasaros pabaigoje PKD pateikė paraišką Kultūros paveldo departamentui dėl namo avarinės būklės pašalinimo darbų kofinansavimo. Sąmata – 145 tūkstančiai eurų.

PKD už dalį darbų įsipareigojo sumokėti savo lėšomis. Daliai darbų suteikti paramą pažadėjo ir Vilkaviškio rajono savivaldybė. Deja, dar iki šios dienos atsakymas iš departamento negautas.

– Jeigu negausime valstybės paramos, PKD ir kiti namo savininkai atlikti darbus turės savo lėšomis, o vėliau galės pretenduoti į valstybės kompensaciją, kuri siekia iki 50 proc., – sakė L. Narbutis. – Tačiau, kaip jau minėjau, dėl nuo mūsų nepriklausančių priežasčių surinkti pinigus iš visų neįmanoma, tad parama iš valstybės – mūsų paskutinė viltis. Pasikliauti savininkų sąmoningumu, kaip rodo patirtis, negalima. Tuomet beliks stebėti, kaip ilgų metų pastangos eina perniek.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Nuotr. Kažkada, pasak kybartiečių, šis namas savo verte pranoko net daugelį dvarų ir rūmų.

Publikuota: „Santaka”, 2016-05-07.