Prieš trisdešimt metų Kybartuose įkurtas Kudirkų šeimos verslas atlaikė įvairius išbandymus. Jo pagrindas – tradicija, skonis ir šeimos vertybės.

Pradžia buvo nelengva

Pasak dabartinių verslo vadovų, sesers ir brolio Editos Markauskienės bei Roberto Kudirkos, pradžia pareikalavo daug jėgų ir atkaklumo. Tėvai, Romutė ir Leonas, nuo pat pirmų dienų dirbo iš peties, o verslas prasidėjo nuo mažo cecho, kur plušėjo tik artimiausi šeimos nariai.

Lengva tikrai nebuvo. Kudirkų šeima važinėdavo po kaimus ieškodama gyvulių – žmonės pasitikėdavo, kai kurie net parduodavo „į skolą“. Namuose sutuoktiniai buvo įsirengę cechą ir nedidelę parduotuvėlę, kurioje prekiaudavo šviežia kiauliena. Darbas buvo sunkus, bet niekas neskaičiavo valandų – svarbiausia buvo nestovėti vietoje ir eiti pirmyn. Tuo metu Kybartuose mažai kas užsiėmė mėsos prekyba – Kudirkai buvo vieni pirmųjų.

Iš pradžių sutuoktiniai mėsa prekiavo Kybartų turguje, vėliau jų gaminiai pasiekė ir Vilkaviškį. Atsirado prekybos taškų Kaune – šeimos verslas po truputį plėtėsi. Robertas prisimena laikus, kai mama anksti ryte į didmiestį išvykdavo su produkcija ir grįždavo tik vėlai vakare.

Receptai keliauja iš kartos į kartą

Rūkytos dešros, vyniotiniai, šašlykas ir kiti mėsos gaminiai buvo ruošiami pagal šeimos receptus – jų skonis per kelis dešimtmečius beveik nepasikeitė. Asortimente – per dvidešimt įvairiausių mėsos vyniotinių bei dešrų, tad kiekvienas ras jam skaniausią. Kaip pasakojo Robertas, populiariausias gaminys – karkos vyniotinis. Jis gaminamas pagal tėtukų receptą ir jau trisdešimt metų toks pat. Skonis nesikeičia – būtent todėl šis gaminys itin mėgstamas pirkėjų. Kaip teigia Edita ir Robertas, nepaisant augančio pasirinkimo, kiaulienos gaminiai išlieka populiarūs – pirkėjai juos renkasi dėl pažįstamo skonio.

„Prieš didžiąsias šventes to vyniotinio sukame tiek, kad atrodo, jog mašina į turgų vos rieda, sulinkusi nuo svorio. Bet žmonės išgraibsto greičiau nei spėjame atvežti“, – juokėsi R. Kudirka.

Dabar jau kuris laikas pagrindinis kiaulienos tiekėjas yra įmonė „Samsonas“. Kybartiečiai anksčiau mielai pirkdavo kiaulieną iš vietinių augintojų, bet įvedus griežtesnius kiaulių laikymo reikalavimus žmonės jų beveik neaugina. Lygiai kaip ir galvijų.

Svarbiausia – nestovėti vietoje

E. Markauskienė prisimena, kad jos tėtis Leonas visada svajojo apie verslo plėtrą, nuosavą kavinę Kybartuose. Kai atsirado galimybė įsigyti patalpas Darvino gatvėje, pinigų trūko, bet tai jo nesustabdė. Su buvusia savininke pasirašė paprastą skolos raštelį, susitarė, kad atsiskaitys vėliau.

Kaip pasakoja brolis ir sesuo, jų kavinės patrauklumas slypi paprastume – mėsa į virtuvę atkeliauja tiesiai iš cecho, tad visada šviežia. Jie juokauja, kad viena verslo šaka tiesiog tarnauja kitai – mėsos gamyba maitina kavinę.

Kaip sako verslininkai, sėkmingo verslo paslaptis – nuolatinis judėjimas į priekį. Pernai jie atnaujino mėsos cechą: modernizavo įrangą ir pagerino darbo sąlygas. Dabar atėjo kavinės eilė. Neseniai vidiniame kiemelyje, kuriame dažnai vyksta asmeninės šventės, buvo atnaujinta aplinka – įrengtas modernus fontanas. Jau nupirkti nauji kavinės baldai, tad interjeras taps modernesnis ir jaukesnis.

„Kartais pagalvoju – gal jau metas tiesiog užsidirbti ir gyventi ramiau, bet, matyt, tai iš tėčio paveldėta – mums vis norisi investuoti, tobulinti, atsinaujinti“, – šypsodamasi sakė E. Markauskienė.

Kas dešimtmetį imasi naujos veiklos

Kudirkų šeimos verslas augo palaipsniui – maždaug kas dešimt metų prisidėdavo nauja veiklos kryptis. Nuo mėsos cecho iki kavinės, vėliau – apgyvendinimo paslaugų, o neseniai pradėjo veikti ir svečių namai.

Šeimos verslo kelyje vis atsirasdavo žmonių, pasiruošusių padėti. Prieš daugiau nei dešimtmetį į Kybartus atvykę geologai neturėjo, kur apsistoti. Įmonė, kurioje jie dirbo, pasiūlė finansuoti apgyvendinimo patalpų įrengimą, kad darbuotojai galėtų gyventi vietoje per kelis mėnesius trukusius žiemos darbus.

Ne mažiau svarbus sėkmės faktorius – darnus kolektyvas. Nuo pirmomis dienomis dirbusių vos kelių žmonių šiandien Kudirkų komandoje yra jau daugiau nei dvi dešimtys darbuotojų, o kai kurie iš jų lojalūs ir darbštūs jau daugelį metų.

Šeimos nariai aktyviai įsitraukę į kasdienius reikalus: Robertas užsiėmęs statybos ir atnaujinimo darbais, jo žmona Milda atsakinga už administracinius dalykus, Edita kuruoja organizacinius klausimus, o jos vyras Robertas rūpinasi produkcijos prekyba turguje. Kiekvienas prisideda savo jėgomis, kad verslas sklandžiai veiktų ir klientai liktų patenkinti.

Edita ir Robertas savo šeimos verslo jubiliejų pažymėjo be didelių švenčių ir triukšmo. Vienas ryškesnių pokyčių – įmonės pavadinimo pakeitimas: vietoje „Leono Kudirkos“ dabar visos veiklos vyksta „Robedos“ vardu. Šį originalų pavadinimą, sudarytą iš savo vaikų vardų pirmųjų raidžių, davė ne kas kitas, o tėvai Romutė ir Leonas Kudirkai. Iš pradžių pavadinimas puošė tik kavinę, o dabar apjungia visą ilgametį šeimos verslą.

Toma BIRŠTONĖ

Autorės nuotr. Milda Kudirkienė, Edita Markauskienė ir Robertas Kudirka kartu rūpinasi „Robedos“ verslu.

Publikuota: „Santaka”, 2025-07-18,

Šeimos verslą augina komandos darbas