100 metų jubiliejų vos prieš savaitę su iš visų kraštų suvažiavusiais giminaičiais atšventusi kybartietė Marijona Pečiukonienė ilgaamžiškumo recepto nežino. „Tiesiog reikia mažiau pykti, mylėti žmones ir gyvenimą“, – sako ilgaamžė, kuriai šviesaus proto ir geros atminties galima tik pavydėti.

Sulaukti nesitikėjo

Maryte artimųjų vadinama kybartietė sakė niekada nesitikėjusi, jog sulauks tokio jubiliejaus. Jaunystėje gera sveikata pasigirti negalėjusi moteris girdėdavo aimanuojant vyresnę seserį, kad Marytė savo vaikų pilnametystės nesulauksianti. Tačiau ilgaamžė du sūnus ne tik užaugino, bet ir sulaukė jų pensinio amžiaus, atšventė ne vieną gražų jubiliejų, deja, vyresnįjį jau ir palaidojo, o dabar džiaugiasi pulku anūkų ir proanūkių.

Nors dabar atrodytų, kad 100 metų bėgte prabėgo, perkračiusi savo gyvenimą Marijona sako, kad būta ne tik džiaugsmų, bet ir skausmo, ašarų, labai sunkių etapų, apie kuriuos kalbant ir dabar gumulas gerklėje stringa.

Marytės tėvų šeima gyveno netoli Kybartų esančiame Varpučių kaime. Tėtis buvo pastatęs gražų namą, tačiau ūkio darbų nelabai mėgo. Jis turėjo tarnybą – dirbo pasienio policijoje. Ant mamos pečių laikėsi visas namų ūkis – gausi šeimyna, gyvuliai, paukščiai, 8 hektarai dirbamos žemės, kurią Bakanavičių šeima gavo išparceliavus Šikšnių dvarą.

Tiesa, neblogą atlyginimą gavęs tėtis žemės darbams samdydavo darbininkų. Marijona prisimena, kad per rugiapjūtę jiems mokėdavo po 5 litus už dieną.

Vaikų tais laikais šeimose gimdavo daug – kone kas metai, tad prakutę jie iškart tapdavo ūkio talkininkais. Marytė prisimena, kaip dar visai mažutė ganydavo žąsiukus: vandens įpildavo, žirnius sukramtydavo ir šiuo susmulkintu lesalu maitino savo mažuosius globotinius.

Liko našlaičiais

Jauki vaikystė Marytei baigėsi sulaukus devynerių, kai vos savaitę pasirgusi mirė mama, o kartu su ja – ir įsčiose užsimezgusi nauja gyvybė. Jaunai moteriai, auginusiai penkis mažylius, koją grandine sužalojo pasibaidžiusi karvė. Nors žaizda neatrodė grėsmingai, koja netrukus ėmė mėlti, gangrenavo, ir užkratas užnuodijo visą organizmą.

„Artimiausias daktaras buvo Virbalyje. Davė mamai juodosios mosties kojai gydyti, bet ta neišgelbėjo“, – liūdnais prisiminimais dalinosi Marijona.

Jauniausiam broliukui tebuvo vieni, jauniausiai sesei – ketveri metukai. Kiek iš viso mama pagimdė vaikų, Marijona net nežino. Užaugo penkiese, prisimena du už save jaunesnius mirusius kūdikėlius.

„Žinot, tais laikais vaikų niekas taip nepopindavo, tiek dėmesio neskirdavo, o ir galimybių nebuvo. Daug mažų mirdavo, ir tai buvo natūralu. Prisimenu, kai kūdikis neišgyvendavo, žmonės sakydavo: bus Dievuliui į kruopas“, – skaudžiu praėjusio šimtmečio humoru dalinosi M. Pečiukonienė.

Kai po mamos mirties tėtis vedė jos seserį, našlaičiai sužinojo, ką reiškia gyventi su pamote. „Nors ji – tikra mūsų teta, buvo pikta, vaikų nemylėjo, savų nesusilaukė. Tik mažiausią mūsų broliuką pripažino. Jį vėliau, pasitraukusi gyventi į JAV, dokumentuose savo vaiku įrašė“, – prisiminimus sklaidė Marijona, vėliau aplankiusi užjūryje gyvenusį brolį.

Sutiko ant bėgių

Kybartietė iki šiol mintinai beria maldas, kuriomis smetoninėje Lietuvoje gimnazistams prasidėdavo ir baigdavosi pamokos. Ryte vaikai melsdavo Šventosios Dvasios dovanų protui apšviesti ir sielos jėgoms sustiprinti, tvirtumo mokslams gerai išeiti, o po pamokų dėkodavo Dievui už visas suteiktas gėrybes.

M. Pečiukonienė gerai prisimena, kaip 1940 m. „užėjo rusai“ ir prasidėjo tremtys. Nors vežimai jau buvo sukrauti, šeimą nuo tokios dalios išgelbėjo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

Marytės tėvų kieme buvo rusų apkasai. Tad šeima matė, kaip spruko rusų kareiviai, jos tėčiui pamelavę, jog dar ne karas, o tik manevrai. Tačiau netrukus į kiemą įriedėjo ratuota vokiečių armija, ir viskas išaiškėjo.

Nors vokiečių kariai su vietiniais gyventojais bendravo draugiškai, Marijona iki šiol negali pamiršti tragiško žydų tautos likimo.

„Mes drauge žaisdavome su žydų vaikais, puikiai sutarėme. Todėl iki šiol man akyse stovi vaizdai, kaip mano pažįstamus suvarė į vietinio ūkininko kluoną, o iš pamaldų einantiems kybartiečiams davė kastuvus ir Smėlyne privertė kasti duobes. Naktį prie tų duobių žydai buvo sušaudyti. Nesuvokiu tokio žmonių žiaurumo“, – kalbėjo M. Pečiukonienė.

Traukiantis frontui vokiečiai apkasams kasti išsivarė Marytės tėvą, pamotę ir jaunėlę seserį su broliu. Pati devyniolikmetė Marijona jau buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai.

Savo vyrą, kaip juokauja, sutiko ant bėgių. Marytė tuo metu dirbo geležinkelio stotyje telegrafiste, o dešimtmečiu vyresnis Jonas buvo geležinkelietis – šios profesijos vyrų į frontą neimdavo. M. Pečiukonienė juokavo, kad karo metu, ir dar Kybartuose, didelio vyrų pasirinkimo nebuvo, tad jauna pora greitai susituokė, netrukus vienas po kito gimė sūnūs. Pokaris nebuvo lengvas laikas vaikams auginti, tačiau jaunystės vargus užgožė džiaugsmai.

Džiaugiasi anūkais

Marijona prisimena, kaip abu su vyru eidavo pasišokti į miesto sode rengtus šokių vakarus. Kartu vesdavosi ir vaikus. Šie sėdėdavo ir kantriai laukdavo, kol tėvai pasilinksmins. Su Jonu Marytei buvo lemta nugyventi 49 metus, daugiau nei prieš tris dešimtmečius kybartietė liko našlė.

Su jaunėlio sūnaus Algimanto šeima gyvenanti ilgaamžė jaučiasi viskuo aprūpinta, prižiūrima, džiaugiasi atvažiuojančiais anūkais ir proanūkiais, šimtametei surengusiais gražią jubiliejaus šventę su jaunystės vietų prisiminimais, smuikininkės koncertu, šv. Mišiomis ir iškilminga vakariene kavinėje.

Visą gyvenimą iki pensijos M. Pečiukonienė dirbo pardavėja, gražiai sutarė su klientais, tad kybartiečiai Marytę mena kaip paslaugią, draugišką, mandagią moterį.

„Su visais žmonėmis gražiai sutariau, su kaimynais visada artimai bendravome. Matot, pas mus jie gali užeiti kada panorėję, – į kiaurai per jų kiemą vedančius vartelius rodė Marijona ir svarstė, jog meilė artimiesiems, taikus būdas ir gražus bendravimas su žmonėmis, ko gero, ir yra jos ilgaamžiškumo paslaptis.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kęstučio INKRATOS nuotr. Pasveikinti kybartietę Mariją Pečiukonienę (centre) su gražiu jubiliejumi suvažiavo giminės, draugai, atvyko rajono valdžios atstovai.

Publikuota: „Santaka”, 2025-07-25,

Šimtametė kybartietė įminė ilgaamžiškumo paslaptį