Daugėlaičių kaime, visai šalia Kybartų, gyvenančius Mildą ir Andrių Vaičaičius neabejotinai galima vadinti pavyzdine šeima. Keturis vaikus auginanti pora puikiai suderina darbus, šeimos reikalus, randa laiko savo pomėgiams ir vienas kitam.

Nenorėjo gyventi atskirai

Andrių ir Mildą puikiai pažįsta nemaža dalis kybartiečių bei aplinkinių kaimų gyventojų. Milda anksčiau ėjo Kybartų bendruomenės pirmininkės pareigas, jau kurį laiką dirba Kybartų seniūno pavaduotoja bei šoka liaudiškų šokių grupėje „Katpėdėlės“. Tuo tarpu Andrius – vienas didžiausių ne tik šio krašto, bet apskritai viso rajono ūkininkų. Kartu su tėčiu Rymantu vyras valdo per 400 ha žemės. Be to, A. Vaičaitis vadovauja Kybartų medžiotojų draugijai, yra aktyvus Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos valdybos narys.

Galima sakyti, kad šiuo metu pora mėgaujasi gyvenimu, tačiau taip buvo toli gražu ne visada.

Milda ir Andrius draugauti pradėjo dar mokyklos suole. Studijoms jiedu pasirinko skirtingus miestus – Andrius išvyko į Kauną, o Milda – į Vilnių. Metais anksčiau už būsimą žmoną mokslus baigęs A. Vaičaitis daugiau nenorėjo gyventi atskirai, tad susirado darbą Vilniuje. Kaip tik tuo metu Vilniaus savivaldybė iš vietinės urėdijos atsiėmė nemažai miško, tad Andrius buvo paskirtas tvarkyti bei prižiūrėti miškingas Valakampių bei Turniškių teritorijas. Visgi darbas sostinėje vyrą varžė, jį vis labiau traukė link namų.

Kai po metų Milda baigė savo studijas, Andrius ėmė vis dažniau užsiminti apie savo norą grįžti į gimtinę.

Paprašė Dievo ženklo

Priešingai nei Andrius, Milda grįžti į gimtuosius Kybartus visiškai nenorėjo. Ji puoselėjo planus įsitvirtinti sostinėje ir ten kurti ateitį.

„Mačiau, kad Andrius nebuvo laimingas. Vilniuje jį viskas slėgė. Aš ir pati buvau sutrikusi. Nežinojau, ką daryti – ar siekti savo svajonių, ar keliauti paskui vyrą. Atsimenu, per Velykas besimelsdama bažnyčioje paprašiau Dievo ženklo, kuris man parodytų, kaip elgtis. Netrukus Andrius pranešė, kad gavo pasiūlymą kuriam laikui išvažiuoti į užsienį. Pagalvojau, kad tai ir bus tas ženklas, leisiantis galutinai įsitikinti, ar galime gyventi vienas be kito. Dar po keleto dienų sužinojau, kad laukiuosi. Taip viskas ir išsisprendė“, – prisiminė M. Vaičaitienė.

Pats Andrius pripažino, kad sostinėje nebūtų ilgai ištvėręs. Jis juokėsi, kad vienintelis geras dalykas, kurį parsivežė iš Vilniaus, – žmona.

Grįžę į Kybartus Vaičaičiai iš pradžių apsigyveno kartu su Mildos mama, o maždaug po penkerių metų persikraustė į buvusius Andriaus senelio namus. Dabartinį būstą, esantį Daugėlaičių kaime, šeima pasistatė prieš ketverius metus. Gražiai ir šiuolaikiškai įrengtus namus bei sutvarkytą teritoriją pora vadina geriausia laisvalaikio vieta, kurioje gera ilsėtis tiek namiškiams, tiek nuolat juos lankantiems svečiams.

„Iš tikrųjų pastatyti namą vyras žadėjo daug anksčiau, bet taip jau būna su tais žemdirbiais – tai to ūkyje reikia, tai ano. Pirmenybę vis tenka skirti kitiems dalykams“, – juokėsi M. Vaičaitienė.

Kiek surimtėjusi ji prisipažino, kad po studijų grįžusiai į Kybartus įsitvirtinti nebuvo lengva. Moteris keletą metų buvo panirusi į depresiją, teko pasitelkti net psichologų pagalbą. Galiausiai ji suprato, kad norint išsikapstyti būtina imtis aktyvios veiklos, stengtis kuo labiau atsiriboti nuo rutinos.

Pasinėrusi į visuomeninę veiklą Milda įveikė savo bėdas. Šiandien ji jaučiasi išties laiminga.

Palanki situacija

Galima sakyti, kad Vaičaičių šeimos pagrindas – stiprus ūkis. Ūkininkauti Andrius pradėjo lygiai prieš 19 metų – 2005 m. rugsėjį. Kaip jis pats pasakojo, tada tam buvo itin palanki situacija. Hektaras žemės kainavo maždaug tūkstantį litų, o ją parduodančiųjų netrūko. Netrūko ir laisvos valstybinės žemės, kurią buvo galima nebrangiai privatizuoti. Turėdamas šiek tiek santaupų, visas jas A. Vaičaitis investavo būtent į žemę.

„Su Milda susituokėme 2006 m. Visus pinigus, kuriuos tąkart gavome dovanų, taip pat investavome į žemės pirkimą. Aišku, žmona greičiausiai tikėjosi išvykti į kokią povestuvinę kelionę, tačiau įtikinau ją, kad taip bus geriau“, – šypsojosi pašnekovas.

Jis prisiminė, kad ūkininkavimo pradžia nebuvo lengva. Trūko įrangos, technikos, netgi tam tikrų žinių. Sukurti ūkį padėjo Europos Sąjungos parama. Pasinaudojęs jaunojo ūkininko programa Andrius iš pradžių įsigijo traktorių „John Deere“, kuris dar ir šiandien puikiai veikia. Jį A. Vaičaitis netgi laiko savotišku ūkio simboliu. Vėliau vyras už paramą pirko kitos technikos. Kaip pats teigė, šiandien ūkyje jau yra beveik visko, ko reikia, o jei ir tenka ką atnaujinti, tai tik dėl to, kad sugenda, sulūžta ar pasikeičia poreikiai. Tarkime, artimiausiu metu ūkininkas svajoja įsigyti dar didesnę ir našesnę sėjamąją.

Neblogi metai

Šio sezono derliumi A. Vaičaitis teigė esantis patenkintas, nors pripažino, kad metai nebuvo patys geriausi. Kol kas jis dar negalėjo pasakyti, kiek prikūlė vidutiniškai grūdų, kadangi visas užaugintas derlius guli aruoduose. Jį pradėti realizuoti ūkininkas žada artimiausiu metu.

Andrius dažniausiai augina tradicines kultūras – rapsus, kviečius ir pupas. Prieš keletą metų jis buvo pasėjęs maždaug 10 ha aliejinių ridikų. Nors tąkart derliumi vyras buvo patenkintas, tačiau daugiau šių augalų nesėjo.

„Investicijos į aliejinius ridikus nebuvo didelės, priežiūra – nesunki, o gautas pelnas tikrai tenkino. Visgi šių ridikų plotuose buvo daug piktžolių, o man patinka tvarkingi laukai, tad daugiau jų ir nesėjau“, – prisiminė A. Vaičaitis.

Kol kas savo pasėlių vyras nedraudžia, tačiau vis dažniau pagalvoja apie tai. Labiausiai draudimas būtų pravertęs prieš 7–8 metus, kai iššalo 95 proc. jo pasėtų žieminių kultūrų.

„Aišku, tada ir pavasariai dar buvo kitokie – drėgnesni. Dėl to net ir iššalusius plotus atsėjus vasarinėmis kultūromis būdavo galima tikėtis neblogo derliaus. Pastaruosius trejus metus vasarines kultūras sėju tik dėl to, kad reikia. Jų derlius būna labai prastas“, – teigė pašnekovas.

Ragina prisijungti

Net ir turėdamas nemažą ūkį A. Vaičaitis ne vienus metus dirbo miškininku Pajevonio girininkijoje. Šis darbas vyrui labai patiko ir paliko tik pačius maloniausius prisiminimus. Apskritai, gamta ir grynas oras yra tai, ko labiausiai ūkininkui reikia. Didžiausias jo pomėgis – medžioklė – taip pat su tuo susijęs.

„Juokiuosi, kad medžiokle susidomėjau dar mamos įsčiose. Vaikystėje tėtis dažnai leisdavo žaisti su šautuvais. Žinoma, neužtaisytais. Kai tik atsirado galimybė, įgijau medžiotojo bilietą, tėtis nupirko šautuvą, tad taip viskas ir prasidėjo. Labiausiai mėgstu medžioti lapes. Daugiausiai per vakarą esu keturias sumedžiojęs. Šie gyvūnai nuo mažens asocijuodavosi su tam tikru blogiu. Juk lapės pasakose dažniausiai būdavo neigiami personažai. Be to, jos yra ligų nešiotojos, o ir jų populiacija – pakankamai didelė“, – kalbėjo A. Vaičaitis.

Medžioklei vyras skiria nemažai dėmesio. Vasaromis, aišku, darbų įkarštyje jis nemedžioja, tačiau rudenį ir žiemą gana dažnai išsiruošia į medžioklės plotus. Ūkininkas taip pat vadovauja Kybartų medžiotojų draugijai, tad jam tenka rūpintis šios organizacijos reikalais.

Organizacinių rūpesčių netrūksta ir Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungoje, kurioje Andrius yra vienas iš valdybos narių.

„Gali pasirodyti, kad sunku suderinti visas veiklas, tačiau iš tikrųjų, kai nori, viskas įmanoma. Labai džiaugiuosi, kad priklausau šiai ūkininkų bendruomenei. Prisijungti prie mūsų raginu ir kitus kolegas. Šiuo metu turime gana tvirtą branduolį. Kol kas matau vien privalumus. Manau, kad didžiausias iš jų – bendravimas. Būdami tarp bendraminčių galime geriau pažinti vieni kitus. Neslėpkime, tarp ūkininkų yra konkurencija, tačiau kai esi tarp savų – visi procesai vyksta kitaip. Visais atvejais viršų ima žmogiškumas. Be to, iškilus bet kokiems rūpesčiams žinau, kad tikrai atsiras tų, kurie padės. Stengiamės būti aktyvūs, matomi, sykiais visi kartu leidžiame laisvalaikį. Tai taip pat labai svarbu“, – pabrėžė pašnekovas.

Apie ūkio plėtrą Andrius teigė negalvojantis. Vienintelis jo troškimas – išlaikyti tai, ką yra sukūręs.

„Būti ūkininko žmona nėra lengva. Visos mūsų atostogos derinamos prie vyro darbų. Kita vertus, jau esame pripratę prie to. Stengiamės palaikyti vienas kitą, kiek pavyksta, tiek leidžiame laiką visi kartu. Su Andriumi kartą per mėnesį bandome ištaikyti progą ir dviese nueiti į pasimatymą. To labai reikia puoselėjant tvirtus santykius“, – pabrėžė M. Vaičaitienė.

Andrius GRYGELAITIS

Asmeninio albumo nuotr. Gausi Vaičaičių šeima geriausiai pailsi namų aplinkoje.

Publikuota: „Santaka”, 2024-09-13.