Nuo Vilniaus iki Vilkaviškio – dabar tikrai daug žmonių galėjo įsitikinti, kad kybartiečiams rūpi gamta. Matydami po miestą klajojantį gandrą žmonės skambino ne tik vietiniams aplinkosaugininkams, bet ir aukštesnėms institucijoms Vilniuje, kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą, gyvūnų globos įstaigas, seniūną, redakciją ir visur, kur tik sugalvojo.

Pasirodė vienišas

Jau nuo praėjusios savaitės socialiniuose tinkluose pasipylė po Kybartus klajojančio gandro nuotraukos ir komentarai po jomis. Kybartų „įžymybe“ internete pakrikštytas paukštis kažkam atrodė liūdnas, kažkam – sergantis, dar kažkam – netgi… labai vienišas.

Žmonės baiminosi, kad sparnuotį gali kas nors nuskriausti, o ir jis pats tikriausiai gali ką nors sužaloti.

Internautai dalijosi įspūdžiais, kaip gandras maitinasi: vieniems jis pasirodė peralkęs, nes rijo viską, kas paduota, kiti tvirtino, jog į jų batonus gandras nežiūri nė kreiva akimi.

Žinoma, dauguma piktinosi, kad jokia tarnyba paukščiu iki šiol nepasirūpino, jis ir toliau vaikštinėja kiemuose bei gatvėse.

„Paskambinau į Bendrąjį pagalbos centrą, pasakiau, kas atsitiko, tai mane beveik apšaukė! Atseit, ne jiems reikia skambinti. Tai kur tada kreiptis, kaip tam gandrui padėti? Gal jis sužalotas, kad nepaskrenda, o gal jam paukščių gripas?“ – spėliojo į redakciją paskambinusi pagyvenusi kybartietė. Tiesa, moteris pripažino, jog BPC darbuotojai norėjo padiktuoti telefono numerį, kuriuo tokiais atvejais reikėtų skambinti, bet ji tuo metu neturėjusi kur užsirašyti.

Gaudė kelis kartus

Kodėl BPC operatoriaus tonas kybartietei pasirodė piktas, galima numanyti: žmonių skambučių dėl vieno paukščio tarnybos sulaukė tikrai daug.

Kai paskambinome Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresn. specialistui Edvinui Bielskui, pareigūnui net nereikėjo sakyti, kokiu tikslu skambiname. „Turbūt pranešite, kad po Kybartus gandras vaikšto?“ – pasisveikinęs paklausė E. Bielskus.

Inspektorius sakė, jog skambučiai dėl stambaus sparnuočio netyla jau daugiau nei savaitę. Gandras pastebėtas prie „Saulės“ progimnazijos, šalia „Kybartų darnos“, „Rasos“ specialiosios mokyklos, prie turgaus ir kitose vietose.

Tačiau pagauti paukštį – ne taip paprasta.

„Jis prisileidžia žmogų per pusmetrį, bet jei tik tiesi rankas paimti, stypteli ir pakyla virš galvų. Tada apsuka ratą ir nusileidžia kur nors netoliese. Sako, kad tas gandras nepaskrenda. Tai kaip jis ant mokyklos stogo atsidūrė? Kai aš pats pirmą kartą nuvažiavau, pamačiau įdomų vaizdą. Pieva buvo pilna batono, stotelės paviljone sėdėjo moterys, o virš jų tupėjo gandras. Ir kaip jį nuo ten nukrapštyti? Paskutinįkart paukštį bandžiau gaudyti sekmadienį. Tada jis vaikščiojo tarp Kybartų turgaus ir „Maximos“. Man į pagalbą atėjo vienas vietinis gyventojas, paskui prisidėjo dar kitas žmogus, po to – parduotuvės darbuotojas. Ir nieko – vos prisiartini, imi spausti arčiau sienos, paukštis pakyla ir nulekia“, – apie neįprastas gaudynes pasakojo pareigūnas.

Patarė užmesti tinklą

Žmonių skambučių neatsiginantis E. Bielskus po Kybartus važinėjo ir vakare – galvojo, kad sutemus bus lengviau paukštį pagauti. Kur tau! Sparnuotis nakčiai ant žemės nelieka, tad vieną vakarą tupėjo turguje ant kiosko, kitą – ant stotelės paviljono. Dar vieną vakarą E. Bielskus gandro iš viso neberado. Pareigūnas jau apsidžiaugė, jog sparnuotis pagaliau išskrido, bet… kitą rytą ir vėl suskambo telefonas: labas rytas, gelbėkite gandrą!

Aplinkosaugininkams pikčiausia dėl to, kad užuot palikę paukštį ramybėje gyventojai jį vaikosi, šeria ir dar liepia gaudyti pareigūnams.

„Viena moteriškė liepė ant gandro užmesti tinklą. Bet paukštis juk netupi kaip įkaltas, o kyla, plasnoja sparnais. Jei besiblaškydamas tinkle jis išsinarins ar nusilauš sparną – negi tada bus geriau? Kokia logika gaudyti paskrendantį paukštį, grūsti jį į mašiną ar dar kažkur?“ – klausė E. Bielskus.

Aplinkosaugininkas priminė jau ne kartą išsakytą tiesą, jog laukinius paukščius ir žvėris šerti reikia tik tada, kai jiems tikrai gresia badas. Be to, pašaras turėtų būti tinkamas, o gandrai, kaip žinia, minta tikrai ne batonu, bet mėsa, žuvimi, varlėmis.

Įpylė ir vandens

Gamtosaugininkai spėja, kad jauną gandrą (galbūt pernai išmestą iš lizdo) greičiausiai kažkas per žiemą globojo, o pavasarį paleido. Dėl to dabar jis nebijo žmonių ir įprato elgetauti, o ne pats ieškoti maisto. Toks atvejis mūsų rajone prieš keletą metų jau buvo: žmogaus paaugintas ir paleistas gandras drąsiai vaikščiojo po miestą, po kapines, dergė ant antkapių.

Kad po Kybartus vaikštantis paukštis ligotas, pareigūnai abejoja, mat sergantis sparnuotis greičiausiai jau būtų kritęs.

„O blogiausia, jog žmonės jį ir toliau intensyviai šeria. Iki šiol pievoje primėtyta „šlapios“ dešros, batono, mėsos, net ir vandens įpilta į nupjautą 5 litrų plastikinį butelį. Tai ko tam gandrui kur nors skristi?“ – kalbėjo pareigūnas.

Beje, prieš keletą metų panašų atvejį teko matyti Nidoje. Krantine ramiai vaikštinėjo gandras: paukštis prisiartindavo prie žvejų ir stypsodavo šalia tol, kol kuris numesdavo jam žuvelę. Pakalbinti žvejai šio ilgasnapio sakė sulaukiantys nuolat ir pripratę prie jo kaip prie kokio katino, besitikinčio iš žmogaus šviežios žuvelės.

Galbūt prie savojo gandro pripras ir kybartiečiai, o tada paliks jį ramybėje, nustos vaikytis ir gaudyti. Tačiau norint, kad sparnuotis išskristų, reikėtų paklausyti aplinkosaugininkų ir mažiau kištis į gamtą, kai tai nėra būtina.

Eglė MIČIULIENĖ

Kęstučio DAUGIRDO nuotr. Vakar ryte po Kybartų gatves vėl stypčiojęs gandras tikrai neatrodė sergantis, tačiau tikriausiai žmonių augintas paukštis nebeturi įgūdžių gyventi laisvėje.

Publikuota: „Santaka”, 2019-04-12.