Po Kybartų kultūros centrą krėtusių skandalų, aiškinimosi spaudoje ir buvusio direktoriaus Sauliaus Juozapo Černevičiaus pasitraukimo iš pareigų, įstaigoje vėl nusistovėjo ramybė. Apie tris mėnesius darbuotojai dirbo be direktoriaus, tačiau renginiai vyko, suorganizuota nemažai švenčių. Kultūros darbuotojai nesvarstė, ką atneš rytdiena, o tiesiog dirbo savo darbą.

Dar nepraėjo nė mėnuo, kai, laimėjusi skelbtą konkursą, Kybartų kultūros centro naująja direktore tapo Asta VENCIENĖ.

Kybartietė ir anksčiau yra dirbusi šioje įstaigoje administratore, tad visus vidaus reikalus žino puikiai ir su kolektyvu susipažinti jai nereikėjo. Pedagoginį išsilavinimą turinti centro vadovė savo darbą pradėjo nuo atvirų pokalbių su kolektyvu, stengėsi išsiaiškinti ir išgydyti susikaupusius skaudulius.

– Kokią atmosferą ėmusi vadovauti radote kultūros centre? Ar pavyko sumažinti įtampą kolektyve?

– Manau, kad šitie reikalai jau išsisprendė. Nors buvo visko: ir aštrių pasakymų vienas kito adresu, ir nesusipratimų. Kalbėjomės visi kartu ir su kiekvienu atskirai. Sutarėme, jog nuoširdžiai dirbsime, padėsime vienas kitam. Kultūros centre dirba puikus kolektyvas, žmonės labai kūrybingi ir šaunūs, jie savo darbą išmano. Svarbiausia, kad visi būtų kaip kumštis. Žinome, kiek lėšų skiriama kultūrai, tad darbuotojams tenka pabūti viskuo, atlikti ir į pareigas neįeinančius darbus, norint padaryti gražų renginį žmonėms. Todėl be vieni kitų pagalbos niekaip neišsiverstume – ir visi tą puikiai suprantame.

Aš pusantrų metų kultūros centre nedirbau, bet nuo jo reikalų nebuvau atitrūkusi ir, laimėjusi konkursą, čia sugrįžau kaip namo su dideliu džiaugsmu. Visada sakydavau, jog tokio kolektyvo, kokį turėjau kultūros centre, niekada neturėsiu. Čia mes visi žinodavome vieni kitų džiaugsmus ir rūpesčius, padėdavome vienas kitam. Prieš tai šiame centre darbavausi 10 metų ir džiaugiuosi sugrįžusi.

– Tai ar galite pasakyti, jog atmosfera darbe visai kitokia?

– Man atrodo, kad taip. Nors už visus kalbėti negaliu. Aišku, ne visi darbe glėbesčiuojasi ir šypsosi vienas kitam, bet normalūs darbiniai santykiai yra. Bent jau mano pozicija tokia, jog darbuotojai turi būti laimingi, nejausti kažkokių nuoskaudų ir į darbą ateiti su ūpu. Darysiu viską, kas priklauso nuo manęs, kad darbo vietoje žmogus galėtų dirbti be neigiamų emocijų. Meno žmonės gal kiek emocingesni, karštesni, bet visi esame tik žmonės. Ir visiems reikia palaikymo, įvertinimo, supratimo.

– Kokius ūkinius rūpesčius radote atėjusi vadovauti?

– Problemos – tos pačios. Trūksta patalpų kolektyvams. Jas dalijamės su biblioteka, kurią jau daug metų žadama iškelti, net nupirktos patalpos, bet jos nepritaikomos ir kažin, ar kas pajudės. Tačiau su bibliotekininkėmis mes sugyvename, patys ieškome išeičių. Aišku, labai reikėtų patalpų remonto. Savo kieme turime apgriuvusį miesto tualetą, kurį reikėtų nugriauti, bet labai brangu. Apskaičiavus statinio griovimo ir rekonstrukcijos išlaidas, gal čia būtų galima įrengti patalpas kokiai nors garso studijai. Aiškinsimės, kaip galima tai padaryti.

– Kokių naujų minčių, planų turite, gal darysite kažką kitaip?

– Kol kas dirbu dar tik dvidešimt dienų ir bandau įsigilinti į vadovo darbą. Galiu pasakyti, jog mano pirmtakas buvo puikus vadybininkas, kuris žinojo, kur ko ieškoti, ką kada paprašyti ir kaip padaryti. Pavyzdžiui, Kybartų tradicinės vasaros šventės jau būdavo suplanuotos sausio mėnesį. Tikiuosi, kad ir man pavyks užmegzti reikiamus kontaktus ir viską daryti ne prasčiau. Kalbant apie vasaros šventę, tai ji šįmet vyks ne stadione, o miesto parke, greta kultūros centro. Dar nežinome, kaip seksis įsikurti šioje erdvėje, bet jei šventė pavyks, veikiausiai ir kitas organizuosime čia. Yra minčių suburti Kybartų kultūros centro chorą. Jam vadovauti paprašiau nuostabią vadovę Irmą Menčinskienę. O kol kas dirbame įprastus darbus, rengiame ir tradicines, ir netradicines šventes. Šįmet kartu su miesto bendruomene organizuojame Motinos dienos renginį. Džiaugiamės, kad bendradarbiaujame.

– O kokia padėtis Kybartų kultūros centro filialuose?

– Tik pradėjusi dirbti aplankiau visus. Girėnuose dirba energingoji Nomeda Klimauskienė. Pastatas jau ne pirmos jaunystės, tačiau patalpas girėniškiai pasiremontuoja savo jėgomis, padedant bendruomenei. Tas pats ir Vištytyje. Kultūros centro patalpos, priklausančios vietinei bendruomenei, sutvarkytos jos dėka. Kultūros centras turi tik nedidelę patalpą. Tačiau renginiai čia vyksta, visi pluša kartu, rengiamos šventės. Čia dirba Valdas Juodišius – ilgametis kapelos vadovas. Neseniai įdarbintas kultūrinės veiklos vadybininkas Jonas Paškauskas, kuris turi nemažą patirtį, anksčiau yra dirbęs Vištyčio kultūros namų vadovu.

Virbalyje vadybininkė Žydrūnė Gudiškienė sugebėjo suburti žmones ne tik kultūrinei veiklai. Kartu su bendruomene remontuoti kultūros namai. Norėčiau pabrėžti, kad Virbalyje kultūrinė veikla vyksta puikiai, kad visi padaliniai galėtų pavydėti puikių ryšių, bendravimo ir pagalbos iš bendruomenės. Tai – pavyzdys ir mums, kybartiečiams.

Gražiausi – Pajevonio kultūros namai, kurie taip pat priklauso vietos bendruomenei. Čia irgi vyksta kultūrinė veikla, kaimo žmonės užimti. Pajevonyje dirba labai kūrybinga darbuotoja Irma Kalvaitytė-Lišauskienė. Ji pati kuria eiles ir rengia poezijos vakarus, stengiasi išjudinti visą bendruomenę. Ir tai jai pavyksta.

– Kokius renginius labiausiai mėgsta žmonės?

– Kybartiečiai mėgsta įvairias šventes, tačiau į mokamus renginius renkasi vangiai. Nors tikrai siūloma ir spektaklių, ir koncertų. Kai darėme apklausą, kybartiečiai teigė, jog eitų į spektaklius, per mėnesį bilietams galėtų išleisti iki 20 eurų. Tačiau realybėje viskas kitaip. Buvo sugalvota bilietus žiūrovams pristatyti net į namus, siūlyta įstaigose, bet tai menkai padėjo. Galvosime, kaip labiau pritraukti kybartiečius. Ieškosime būdų, stengsimės. Juk įtraukti žmones į kultūrą – pagrindinis mūsų darbas.

Nuotr. Naujoji direktorė Asta Vencienė (trečia iš kairės) sako, kad jai svarbiausia – gerai nusiteikęs kolektyvas.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka”, 2017-04-22.