Pa­si­mė­ga­vo­me dar vie­nu ren­gi­nių cik­lo „Mes iš Pap­rū­sės“ ak­cen­tu: ku­li­na­ri­nio pa­vel­do šven­tė­je Vir­ba­ly­je ska­na­vo­me gar­džių­jų prū­siš­kų pa­tie­ka­lų, o ta­py­bos ple­ne­re „Tarp Ky­bar­tų ir Pap­rū­sės: spal­vų dia­lo­gas“ vaikš­čio­jo­me kraštiečio dai­li­nin­ko Kęs­tu­čio Pa­lio­ko (1933–1978) gy­ve­ni­mo pėd­sa­kais.

Dvie­jų mies­tų erd­vė­se

Gal kiek neįp­ras­tas sce­na­ri­jus veiks­mui su tais pa­čiais da­ly­viais įsuk­ti per dvi gre­ti­mų Pap­rū­sės mies­tų erd­ves, bet juk ir mū­sų pro­tė­viai ne ko­kie lū­de­riai (ap­si­lei­dė­liai) bu­vo, o prieš 500 me­tų Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ir Kry­žiuo­čių or­di­no ko­vų nua­lin­tų gi­rių iš­par­ce­liuo­to­se dyk­ro­se nau­ja­ku­riais „ant ža­lios šak­nies“ ta­po…

Vir­ba­ly­je Pap­rū­sės ple­ne­ro da­ly­viai ir jų sve­čiai su or­ga­ni­za­to­riais Prū­si­jos ku­li­na­ri­nių pa­slap­čių fies­to­je ap­si­lan­kė, šven­ti­nė­je pro­gra­mo­je su­da­ly­va­vo. O vir­ba­lie­čių gra­žiai priim­ti, gar­džiai pa­mai­tin­ti vi­si iš­sku­bė­jo at­gal į Ky­bar­tus, kur pa­ra­pi­jos sa­lė­je jau iš pat ry­to bu­vo­me su­si­ti­kę su dai­li­nin­ko K. Pa­lio­ko ar­ti­mai­siais – iš Aly­taus at­vy­ku­sia se­se­ri­mi Ni­jo­le Pa­lio­kai­te ir Kau­ne gy­ve­nan­čia duk­ra In­ga Za­muls­kie­ne, iš­klau­sę jos pa­sa­ko­ji­mą apie vieš­na­ges pas se­ne­lius Pa­lio­kus, gy­ve­nu­sius prie Lie­po­nos, Vil­niaus g. 1, Ky­bar­tuo­se. Sy­kiu ap­lan­kė­me Pa­lio­kų ir Mar­do­sų šei­mų ka­pa­vie­tę (skulpt. P. Na­ru­šis), už­de­gė­me at­mi­ni­mo žva­kes ten pa­lai­do­tiems Kęs­tu­čiui, jo tė­čiui Jo­nui, dro­žė­jui ir kryž­dir­biui, Rytp­rū­siuo­se gi­mu­siai ma­mai Ma­ri­jai, ge­rai mo­kė­ju­siai vo­kiš­kai, jau­nys­tė­je gi­ta­ra gro­ju­siai, pui­kiai ei­les dek­la­ma­vu­siai, se­se­rims Da­nu­tei, kaž­ka­da gar­siai Ky­bar­tų dai­ni­nin­kei, ir Bi­ru­tei, poe­tei, nu­kan­kin­tai 1948 m. Ma­ri­jam­po­lės ka­lė­ji­me už mei­lę bend­rak­la­siui par­ti­za­nui.

Jei­gu tu­ri­te Kęstučio Pa­lio­ko pa­veiks­lų, at­si­liep­ki­te

Duk­ra In­ga į ple­ne­rą at­si­ve­žė tris tė­vo ta­py­tus pa­veiks­lus – Kęs­tu­čio au­to­port­re­tą ir sa­vo bei ma­mos Vik­to­ri­jos po­rtre­tus (1974, 1964). Gy­vai pa­ju­to­me to li­ni­jų ir spal­vų eksp­re­sy­vu­mo, tep­tu­ku įspraus­to į dro­bes, jė­gą ir ga­lią.

Be­veik vi­si K. Pa­lio­ko dar­bai iš­si­vaikš­čio­ję po pa­sau­lį: sau­go­mi MO mu­zie­ju­je (gar­su­sis „Ky­bar­tų pei­za­žas“, 1969), M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je, pri­va­čio­se Lie­tu­vos bei už­sie­nio ko­lek­ci­jo­se, pa­ties dai­li­nin­ko iš­da­ly­ti ar­ba jau pra­puo­lę…

Se­suo Ni­jo­lė ste­bė­jo­si, kur din­go tie Ky­bar­tų gra­žuo­lių po­rtre­tai, ku­riuos Kęs­tu­tis iš­da­lin­da­vo po­zuo­to­joms, ne­jau­gi nė vie­na ky­bar­tie­čių šei­ma nė­ra jų iš­sau­go­ju­si?

Ir mes klau­sia­me: ar bent nu­tuo­kia­te, ky­bar­tie­čiai, ką su­nai­ki­no­te ėmę ir iš­me­tę? O gal dar jū­sų šei­mos lai­ko kur pa­lė­pė­je už­kiš­tą pie­ši­nį ar dro­bę, ta­py­tą Kęs­tu­čio? Juk ga­lė­tu­mė­te žy­maus kraš­tie­čio dar­bais di­džiuo­tis ki­tiems juos pa­ro­dę. Mel­džia­me at­si­liep­ki­te!

Įra­šai bus priei­na­mi ga­le­ri­jos lan­ky­to­jams

K. Pa­lio­kas bu­vo XX a. 7–8 deš. Kau­no me­ni­nin­kų le­gen­da, per ke­lio­li­kos me­tų kū­ry­bi­nį lai­ko­tar­pį nu­ta­pęs gau­sy­bę po­rtre­tų ir pei­za­žų. Gi­męs Bart­nin­kuo­se, su tė­vais po­ka­riu at­si­kė­lęs į Ky­bar­tus, jis ne tik uni­ka­liai pie­šė, bet ir ak­ty­viai spor­ta­vo, grie­žė smui­ku, gro­jo pia­ni­nu, gi­ta­ra, man­do­li­na (mo­kyt. Bro­nius Šuls­kis). 1959 m. bai­gė Ky­bar­tų vi­du­ri­nę va­ka­ri­nę mo­kyk­lą, iš tre­čio kar­to įsto­jo į Dai­lės ins­ti­tu­tą ir 1969 m. jį bai­gė.

De­ja, atei­ties sva­jo­nes dar še­šio­lik­me­čiui Kęs­tu­čiui su­grio­vė tais lai­kais ne­pa­gy­do­ma plau­čių džio­va, ku­ria, pa­sak se­sers, už­si­krė­tė nuo suo­lo drau­go. Gy­dy­mas Vil­ka­viš­ky­je, Kau­no Pa­ne­mu­nės sa­na­to­ri­jo­je (še­še­rius me­tus), net 3 ope­ra­ci­jos bu­vo ne­sėk­min­gi… Pas­ku­ti­niuo­sius tre­jus me­tus jis gy­ve­no ne­be Kau­ne, o Ky­bar­tuo­se. Čia K. Pa­lio­kas 1978 m. ir mi­rė mo­ti­nai ant ran­kų, ne­su­lau­kęs iš­kvies­tos grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos. Te­li­ko smui­kas, ku­rį vi­sad ne­šio­da­vo­si su sa­vi­mi, juo imp­ro­vi­zuo­da­vo na­mie ir ne­sus­kai­čiuo­ja­mų drau­gų su­si­bū­ri­muo­se.

Vi­di­nis ne­ri­mas, gi­lus ir tra­giš­kas pa­sau­lio ju­ti­mas ta­po jau­no­jo Pap­rū­sės ta­len­to sa­vas­ti­mi.

Per vi­są ple­ne­rą ar­ti­mų­jų pri­si­mi­ni­mai bu­vo įra­ši­nė­ja­mi, ne­tru­kus jie taps priei­na­mi Ky­bar­tų kul­tū­ros cent­ro A. Ke­zio ga­le­ri­jos lan­ky­to­jams ir iš­liks atei­ties kar­toms.

Iš jaunystės dienų

Ant­ra­sis tiks­las – kū­ry­bi­nės praei­ties ir da­bar­ties są­sa­jų paieš­ka – Pap­rū­sės spal­vų dia­lo­gas. 13 ple­ne­ro da­ly­vių vi­są die­ną glu­di­no sa­vo dar­bus, kar­tu ta­pė ir pro­ce­sui va­do­vau­ti pa­kvies­ta Vil­ka­viš­kio vai­kų ir jau­ni­mo cent­ro dai­lės stu­di­jos va­do­vė Sta­sė Ze­li­naus­kai­tė. Pa­lai­kan­tie­ji ga­lė­jo ste­bė­ti kū­ry­bos pro­ce­są gro­žė­da­mie­si at­si­ve­rian­čiais Kybartų–Paprūsės ak­cen­tais…

Va­ka­rop bu­vo pri­sta­ty­tos už­baig­tos ir be­veik baig­tos dro­bės. Su­lau­kė­me ky­bar­tie­čių žiū­ro­vų, tarp ku­rių bu­vo ir vie­na dai­li­nin­ko jau­nys­tės liu­di­nin­kių Ro­ma Vi­šins­kie­nė (Ža­liaus­kai­tė). 1958 m. ji drau­ge su Kęs­tu­čiu ir bū­si­ma ope­ros pri­ma­do­na Gra­ži­na Apa­na­vi­čiū­te Ky­bar­tų dar­bi­nin­kų vi­du­ri­nės va­ka­ri­nės mo­kyk­los dra­mos spek­tak­ly­je „Lai­mės dė­žu­tė“ vai­di­no Lau­mę. Spek­tak­lį re­ži­sa­vo lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Navickienė–Sakalauskienė, o de­ko­ra­ci­jas pie­šė, sta­tė, ar­tis­tus gri­ma­vo ir dar ra­ga­ną ant šluo­tos su­vai­di­no Kęs­tu­tis Pa­lio­kas. R. Vi­šins­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad ar­tis­tai re­pe­tuo­da­vo iki iš­nak­tų, vė­lai va­ka­re bai­gę pa­mo­kas na­mo par­si­ras­da­vo tik nak­tį, apie ant­rą va­lan­dą… Da­bar A. Ke­zio ga­le­ri­jo­je pui­kuo­sis ir Ro­mu­tės iš­sau­go­ta „Lai­mės dė­žu­tės“ prem­je­ros nuo­trau­ka.

Spal­vų dia­lo­gas

Džiau­gia­mės ple­ne­ro da­ly­vių dar­bo vai­siais. Dai­li­nin­ko se­suo Ni­jo­lė li­ko su­ža­vė­ta Ky­bar­tų kul­tū­ros cent­ro „Smil­čių“ dai­lės stu­di­jos va­do­vo Rai­mon­do Dai­li­da­vi­čiaus nu­ta­py­tu Kęs­tu­čio smui­ku su gre­ta ry­man­čia teat­ri­ne kau­ke, mat pa­ti vi­są gy­ve­ni­mą troš­ku­si šiuo inst­ru­men­tu gro­ti… Džiau­gė­mės Ire­nos Ab­rai­tie­nės din­gu­sio Šir­vin­tos mies­te­lio ka­ted­ros Rytp­rū­siuo­se kon­tū­rų ir spal­vų der­me, Vy­tau­to Gu­rins­ko tep­tu­ko „įsuk­tais“ se­niai jau nu­griau­to va­ka­ri­nio Vir­ba­lio ma­lū­no spar­nais. Ste­bė­jo­mės gim­na­zis­tės Ai­ri­dos La­bu­ty­tės nu­ta­py­ta Ky­bar­tų baž­ny­čia, iš jos mū­ro be­si­ver­žian­čia švie­sos ir tam­sos har­mo­ni­ja… Vil­niuje gyvenanti ky­bar­tie­tė edu­ka­to­rė Dia­na Le­ke­vi­čie­nė, ve­džio­ju­si In­gą ir jos vy­rą Jo­ną po Ky­bar­tus, gė­rė­jo­si Ire­nos Šu­no­kie­nės ta­py­ba, jau griū­van­čio Ky­bar­tų na­mo „pa­de­gė­lio“ fo­ne įžvelg­da­ma dai­li­nin­ko akis, ki­ti dro­bė­je įžiū­rė­jo dan­gu­mi skrie­jan­čią įsi­my­lė­jė­lių po­rą… Akį trau­kė Ilo­nos Mi­ka­lai­nie­nės ug­nin­gos spal­vos – ji pir­mą­kart pa­mė­gi­no nu­pieš­ti šo­kan­čią sa­vo duk­rą Ky­bar­tų mies­to par­ke… Švie­sa ir mei­lė tė­viš­kei skli­do iš Te­re­sės Šmulkš­ty­tės-Juo­dė­nie­nės rap­sų lau­kų gel­to­nio, vie­ny­tis kai­my­nus pro­vo­ka­vo Al­vy­das Dir­sė, nu­ta­pęs Vir­ba­lio evan­ge­li­kų ir Ky­bar­tų ka­ta­li­kų šven­to­vę kaip mis­tiš­ką vie­nį. Pro­duk­ty­vu­mu stul­bi­no kau­nie­tis Da­rius Va­liu­šis, per pus­die­nį nu­ta­pęs net pen­kis mi­nia­tiū­ri­nius Pap­rū­sės pei­za­žus…

Mi­nė­tus ir ki­tų ple­ne­ro da­ly­vių dar­bus bus ga­li­ma ap­žiū­rė­ti, sa­vaip jų pa­slap­tis iš­šif­ruo­ti, kai iš­džiū­vu­sios dro­bės pra­dės sa­vo ke­lio­nę per Vil­ka­viš­kio ra­jo­no edu­ka­ci­nes erd­ves.

Pra­tur­tė­ję nau­jais po­ty­riais

Ple­ne­ro „Tarp Ky­bar­tų ir Pap­rū­sės: spal­vų dia­lo­gas“ or­ga­ni­za­to­riams, da­ly­viams ir sve­čiams bu­vo sma­gu su­si­pa­žin­ti, pra­smin­gai pra­leis­ti prieš­pas­ku­ti­nį ge­gu­žės šeš­ta­die­nį. Da­ly­vio pa­žy­mė­ji­mus įtei­kė ir ki­taip vi­sus ap­do­va­no­jo Ky­bar­tų kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė As­ta Ven­cie­nė, pa­vy­ku­siu ren­gi­niu džiau­gė­si pro­jek­to su­ma­ny­to­ja ir koor­di­na­to­rė An­dže­li­ka Mi­cu­tie­nė.

Skirs­tė­mės pra­tur­tė­ję nau­jais po­ty­riais, bran­giais pri­si­mi­ni­mais… Net­gi dai­li­nin­ko duk­ra In­ga, Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus pa­ro­dų ir lei­di­nių di­zai­ne­rė, pri­si­pa­ži­no pa­ju­tu­si norą grį­žus na­mo iš­si­trauk­ti tep­tu­ką, o se­suo Ni­jo­lė Pa­lio­kai­tė, tuometinio Ky­bar­tų kul­tū­ros na­mų V. Bu­raus­ko dra­mos bū­re­lio ak­to­rė, įkvėp­ta ren­gi­nį gau­bu­sios kū­ry­bin­gu­mo ir ge­ru­mo au­ros, pa­si­da­li­jo jai bran­gio­mis M. Kar­čiaus­ko ei­lė­raš­čio Kęs­tu­čiui Pa­lio­kui at­min­ti (1982) ei­lu­tė­mis: „Ga­no sau­lė gė­ly­no spal­vas, / Žiū­ri akys spal­vom iš pa­var­gu­sio kū­no, ma­jes­to­tiš­kų ran­kų ir veido… / Tu esi tu, ir vė­lei esi… / Vėl šne­kė­sim il­gai apie spal­vą ir že­mės kantrybę… / Pri­sig­laus smui­ke­liu ne­re­gė­ti vaiz­dai kas­die­ny­bės ir mei­lės, / O Ky­bar­tų gat­ve, kur se­no­liai ir jų gy­vu­liai mi­na ta­ką na­mo, / Tu ei­ni ar tik nuo­jau­ta ei­na? / Iš po­zuo­jan­čio vei­do šyp­se­na neišsk­ris – jį ap­sau­go drus­ka, pa­šai­piai prie vi­sų pri­si­glau­dus bū­ties tra­pu­mu… / Ga­no sau­lė gė­ly­no spalvas…“

Vio­le­ta MIC­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Ta­py­bos ple­ne­ro lek­to­rė

An­dže­li­kos MI­CU­TIE­NĖS nuo­tr. Ky­bar­tie­čio dai­li­nin­ko Kęs­tu­čio Pa­lio­ko kū­ry­bi­nį ar­chy­vą pri­sta­tė duk­ra In­ga Za­muls­kie­nė. / An­dže­li­kos

Publikuota: „Santaka”, 2025-06-03.

Šven­tė­me Pap­rū­sę: pri­si­mi­ni­mai apie kraš­tie­tį ir ta­py­bos ple­ne­ras