Trisdešimt – tiek metų kybartietis Eugenijus Sabaliauskas dirba su medžiu. Nuo pat jaunystės meninę gyslelę turintis vyras nemanė, kad šis pomėgis taps jo verslu ir pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

Domino menai 

E. Sabaliauskas nuo vaikystės domėjosi menais. Pradžioje jam patiko dailė ir muzika. Besimokydamas Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje laisvalaikiu jis lankė pučiamųjų orkestrą, kuriame grojo klarnetu. Vis dėlto vaikinas suprato, kad geru muzikantu netaps, todėl baigęs 8 klases įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą ir įgijo medžio drožėjo specialybę. 

Pabaigęs mokyklą absolventas iš karto buvo paimtas į armiją ir išvyko tarnauti į Estiją. Ten E. Sabaliauskas atliko karinę prievolę, dirbo ir raštinėje. Po kurio laiko nagingą vaikiną pastebėję viršininkai atleido jį nuo kasdienių pratybų ir paskyrė prie kitų darbų. Kybartietis daugiausia laiko praleisdavo dirbtuvėse, kuriose gamino įvairius baldus. 

„Dažniausiai sakoma, jog armija būna vyriškumo mokykla, tačiau man tai buvo didžiausia savarankiškumo mokykla. Turėjau išmokti gaminti tai, ko nemokėjau. Buvau matęs, kaip su medžiu dirba tėtis, brolis, bet pats prie baldų gaminimo nebuvau net prisilietęs“, – pasakojo E. Sabaliauskas. 

Per porą metų, kuriuos praleido dirbtuvėse, Eugenijus meistravo ne tik baldus, bet ir drožinėjo, gamino įvairius suvenyrus, kurie iškeliaudavo net į Maskvą. Vyras teigė, jog šis darbas jam labai patiko, nes turėjo laisvę kurti. 

Ir vadovavo, ir mokytojavo 

Grįžęs iš armijos į gimtuosius Kybartus jaunas vyras įsidarbino UAB „Virbalio baldai“. Aštuoniolika metų įmonės akcininku buvęs E. Sabaliauskas visuomet dirbo vadovaujamą darbą. 

Eugenijus pasakojo, kad dirbti įmonėje buvo nelengva. Vyras su nostalgija prisimena laikus, kai dirbo „Virbalio balduose“. Dauguma įmonės gaminamų ąžuolinių baldų iškeliaudavo į užsienį. Pasak E. Sabaliausko, jis visada jautė didelę atsakomybę darbuotojams, todėl su liūdesiu prisimena tai, kaip įmonę ištiko bankrotas ir teko atleisti beveik 40 žmonių. 

E. Sabaliauskui teko paragauti ir pedagogo duonos. Keletą metų vyras dirbo technologijų mokytoju Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje. 

Baldai bažnyčioms 

Greta visų minėtų veiklų vyras nuo 1993 m. yra įsteigęs ir savo įmonę, kurią turi iki šiol. Jau beveik tris dešimtmečius kybartietis bendradarbiauja su vokiečiais. Meistras gamina specialias lenteles, užpildomas vašku, skirtas muziejams ir mokykloms. Jis kas mėnesį pagamina po kelis šimtus tokių lentelių ir išsiunčia į Vokietiją.Kybartiečio pagaminti liturginiai baldai puošia kelias Vilkaviškio dekanato bažnyčias.

Kybartietis taip pat gamina individualius virtuvės, lauko bei liturginius baldus. Pirmąjį liturginių baldų užsakymą E. Sabaliauskas gavo iš Kauno arkivyskupijos dar 1993 m. Vėliau dirbdamas kartu su architektu Liucijumi Dringeliu pagamino altorių Viršužiglio koplyčiai. Kaimyninėje Marijampolės savivaldybėje jo pagaminti krėslai ir altorius puošia Skardupių bažnyčią, o Patilčių bažnyčioje galima rasti ne tik kybartiečio padarytų krėslų, bet ir bažnytinių paveikslų rėmų. 

Ne ką mažesnį indėlį E. Sabaliauskas palikęs ir mūsų rajono bažnyčiose. Dar dirbdamas „Virbalio balduose“ jis su komanda pagamino suolus, zakristijos baldus, klausyklas Vilkaviškio katedrai. Vėliau šiai šventovei atliko dar keletą individualių užsakymų. 

Meistras daugiausiai darbo įdėjo į gimtųjų Kybartų bažnyčios atnaujinimą – pagamino maldos namų suolus, kėdes, paveikslų rėmus, suprojektavo sakyklą, krikštyklą bei altorių. Taip pat pagamino altorių ir Lankeliškių bažnyčiai. 

Kaip teigė E. Sabaliauskas, praėję metai jam buvo ne ką mažiau darbingi. Savo pagamintais baldais jis papuošė dvi bažnyčias. Leipalingio bažnyčiai kybartietis suprojektavo altorių, sakyklą (pulpitą), krikštyklą, o pats sumeistravo kėdes. Dabar meistras baigia įvykdyti paskutinį užsakymą Lekėčių bažnyčiai. 

Vyras neslepia, jog šis darbas nėra lengvas – liturginių baldų gamyba užima išties daug laiko. Reikia nuolat atnaujinti žinias, nemažai skaityti. Kartais pagalbos arba patarimų tenka kreiptis į restauratorius. 

Norint suteikti gaminiui išskirtinumo, tenka nemažai sumokėti už įrankius arba medžiagas. 

„Dažniausiai altorių padarau per 2–3 savaites, tačiau pasitaiko išimčių. Gaminant altorių Lekėčių bažnyčiai reikėjo atlikti papildomų auksavimo darbų, todėl užtrukau ilgiau – apie mėnesį. Nors gaminu naujus baldus, bet kartais jie turi atrodyti lyg būtų šimto metų senumo, todėl reikia pasitelkti specialias sendinimo technologijas“, – apie darbo subtilybes pasakojo E. Sabaliauskas. 

Prie širdies – kūrybinis darbas 

Nors Eugenijus Sabaliauskas niekada nesigailėjo pasirinkęs baldžiaus profesiją, tačiau labiausiai prie širdies vyrui yra kūrybinis darbas. Jis mėgsta drožinėti, gaminti medinius padėklus, lenteles, šaukštus.Nuo 2013 m. kybartietis priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai. Praėjusiais metais Paežerių dvare buvo surengta Vilkaviškio krašto tautodailininkų kūrinių paroda, kurioje buvo galima pamatyti ir kybartiečio darbų. Vis dėlto E. Sabaliausko neapleidžia mintis apie tai, jog ateityje reikėtų surengti autorinių darbų parodą. 

„Idėjų ir minčių darbams turbūt turiu dar vienam gyvenimui, tačiau tas laikas taip nenumaldomai bėga… Anksčiau neskaičiuodavau darbo laiko ir dirbdavau po 12–14 valandų, tačiau dabar jau imu labiau save saugoti. Užsakymų visada turiu keliems mėnesiams į priekį, todėl visi kūrybiniai darbai lieka antrame plane“, – teigė kybartietis. 

Užbūrė kvapai 

Prieš daugiau nei 10 metų besisvečiuodami su žmona pas jos seserį Jungtinėse Amerikos Valstijose kybartiečiai nusižiūrėjo dar vieną verslo idėją. Šeima atidarė internetinę parduotuvę „Sauja jaukumo“, kurioje galima rasti ne tik Eugenijaus sukurtų medinių gaminių, bet ir rankų darbo smilkalų, kvepiančių medinių kamuoliukų ir maišelių, kvapnių natūralaus sojų vaško kubelių ar kitų interjero detalių. 

„Bevaikščiojančius po prekybos centrus Amerikoje mus visuomet užburdavo kvapai. Kur tik eidavome, visur tvyrodavo malonus kvapas. Taip ir nusprendėme pradėti prekybą kvapniomis interjero detalėmis. Prie šios verslo idėjos prisidėjo visa šeima, o ypač – žmona“, – pasakojo E. Sabaliauskas. 

Šiuos gaminius šeima pardavinėja ne tik internetu. E. Sabaliauskas su žmona Janina vyksta ir į parodas, muges. Tiesa, dabar šią veiklą kybartiečiai yra kiek pristabdę dėl karantino. Tačiau, pasak Eugenijaus, netrukus planuojama atnaujinti internetinę parduotuvę ir tikimasi, jog veikla įsivažiuos. 

Laisvalaikis gamtoje 

E. Sabaliauskas po darbo labiausiai mėgsta pailsėti gamtoje. Prieš daugelį metų kalnais susižavėjęs kybartietis iki šiol negali gyventi be šio pomėgio. Dabar, kai šalį padengęs storas sniego sluoksnis, vyras su slidėmis leidžiasi nuo Vištyčio apylinkių kalnų. Kai sienos buvo atviros, kybartietis dažnai išvykdavo slidinėti ir į užsienį. Jis yra aplankęs Karpatų, Pamyro, Uolinius kalnus, Aukštuosius ir Žemuosius Tatrus. 

Meistras su šeima mėgsta laisvalaikį leisti aktyviai: daug vaikščioti, vasarą minti dviratį. Šią transporto priemonę dažnai ima kartu, kai keliauja po Lietuvą. Eugenijus juokavo, kad Druskininkų apylinkes su dviračiu yra geriau išnaršęs nei pačius Kybartus.

Toma BIRŠTONĖ

Autorės nuotr. Eugenijus Sabaliauskas daug laiko praleidžia dirbtuvėse, kurias yra išpuošęs savo piešiniais.

Publikuota: „Santaka”, 2021-02-12.