Ūkininkai Edita ir Gintaras Stankevičiai iš Matlaukio kaimo (Kybartų sen.) ne tik patys rašo eilėraščius, bet tuo užkrėtė ir savo sūnų.

Pomėgis iš jaunystės

E. Stankevičienė pasakojo, kad savo tėvų namuose surastų dar ne vieną sąsiuvinį su eilėmis, kurias stengdavosi užbaigti pamokančia gaida, kaip pati sako, kad „ne tik skambėtų, bet ir turėtų prasmę“.

Tik praėjus nemažai metų, atsiradus šeimai, įsitvirtinusi gyvenime moteris vėl atrado kūrybą. Tačiau dabar kiek kitokią – Edita yra daugiau savo vyro eilėraščių korektorė bei kritikė.

Gintaro eilėraščius ji stengiasi koreguoti minimaliai, tik stilistiką ar gramatiką, abu dažnai kartu aptaria, kas būtent norėta pasakyti.

Apie vyro jaunystės kūrybą Edita sako sužinojusi prieš keletą metų, nes jis taip pat kurį laiką buvo padaręs pertrauką.
G. Stankevičius turi dar vieną pomėgį – rinkti ir kaupti medžiagą apie gimtąjį kraštą, buvusį Matlaukio kolūkį. Vyriškis jau turi visą archyvą: pasilikęs darbų knygas, kitus dokumentus, nuotraukas, straipsnius, senus raštus skenuoja ir kelia į kompaktinius diskus.

Mintys liejasi eilėmis

Apie Stankevičių šeimos pomėgį kurti daugiau žino tik patys artimiausi žmonės, kaimynai ir draugai, bet pamažu poezija sklinda ir plačiau. Gintaro eilėraščiai spausdinti „Santakoje“, skaitomi rajono kūrėjų renginiuose, tik jam pačiam vis kas nors sutrukdo juose dalyvauti.

„Įkvėpimas Gintarą užplūsta ir dirbant, ir ilsintis. Net ir būdamas labiausiai įnikęs į darbą, vyras viską meta ir bėga užrašyti eilėraščio. Jis sako, kad turi rašyti, nes galvoje sukasi begalė minčių. Savo eilėraščius Gintaras taiso mažai – priešingai nei aš“,– apie šeimos kūrybos ypatumus pasakojo E. Stankevičienė.
Pasak Editos, vyras nėra entuziastingas knygų skaitytojas, tačiau kitų parašytus eilėraščius mėgsta paskaitinėti, palyginti su savais.

Vaikai linkę į kūrybiškumą

E. Stankevičienė prisipažįsta, jog gyvenimas kaime dažnai riboja galimybes plėsti akiratį, lavinti kultūrinį išprusimą. Savo vaikams Deivydui ir Deimantei tėvai, kiek leidžia sąlygos, stengiasi sudaryti galimybes atrasti save įvairiose užklasinėse veiklose, pasitikrinti pomėgius. Tačiau nėra nė vieno vertę kuo nors užsiimti. Sūnaus Deivydo polinkis į kūrybą – jo asmeninis pasirinkimas. Pradėjęs lankyti mokyklą berniukas ėmė kurti trumpus eilėraštukas, miniatiūras. Bėgant metams, jie įgavo aiškesnę prasmę, mintį.

Deivydas nuolatos dalyvauja mokykloje ir kitur rengiamose poezijos šventėse. Priešingai nei tėtis, jis skaito labai daug, tačiau sūnaus pasirinkimas gana įdomus: pasakų knygos ir enciklopedijos. Kaime nėra bibliotekos, tad dažnai knygas tenka pirkti arba vežtis iš miesto bibliotekų.

Deivydo sesuo Deimantė kol kas kūrybos keliu nesuka. Jai artimesnis kasdienis darbas su tėčiu ir šokiai. Bet ką gali žinoti, kaip bus toliau?..

Greta ALIŠAUSKAITĖ