Sunkiai gyvenančius kybartiečius maistu šelpiančią labdaros valgyklėlę prispaudė nepriteklius. Trūksta mėsos ir daržovių, trūksta duonos.

Tiesa, šiomis dienomis rūpestis gerokai atlėgo, nes pinigų duonai ir mėsai pažadėjo Kybartuose veikianti verslo įmonė „Belor“. Tačiau problema, iš kur reikės gauti daržovių sriubai, dar neišspręsta.

Kur gauti mėsos?

Kybartiečių, kurie darbo dienomis labdaros valgyklėlėje gauna lėkštę karšto maisto, yra pusšimtis. Pavalgyti čia renkasi žmonės, turintys negalią, taip pat socialiai remtini asmenys. Maždaug pusė valgytojų patys ateina į valgyklą, kitiems tirštos sriubos nunešama į namus.

Valgykla besirūpinanti Vilkaviškio rajono Neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės vadovė Leonarda Dovidaitienė pastaruoju metu turėjo didelį rūpestį dėl netolimos ateities. Ką reikės daryti, jei neatsiras žmonių, įmonių, kurie galėtų valgyklėlę paremti produktais? Labiausiai galvą skaudėjo dėl mėsos, jau baigiasi morkos, burokėliai.

„Jokio vargo nebuvo, kol valgyklą ilgą laiką rėmė Algirdo Butkevičiaus labdaros ir paramos fondas, Kybartuose dirbęs verslininkas Arvydas Abraitis. Galima sakyti, kad pernai mus išgelbėjo verslininkė Auksė Vaičaitienė. Jei ne jos labdara, būtume nežinoję, kur gauti mėsos“, – vienu balsu tvirtino Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir L. Dovidaitienė.

Tačiau šiuo metu minėto fondo nebėra, vienas verslininkas savo veiklą baigęs, kitas kol kas sustabdė paramos teikimą.

Dar valgyklėlei labai padėjo kybartiečiai Valdas ir Sandrina Saukaičiai. Būtent jų dėka mėsos problema buvo dar sykį „užgesinta“, bet tik kuriam laikui. Vos prieš kelias dienas virėja vėl nuogąstavo, jog greitai nebeturės kuo pagerinti sriubos, kad ši būtų ir skanesnė, ir sotesnė.

„Kol kas dar turime lašinukų, jais užspirginame. Lašinių pasiūlė geri žmonės, atvežė Matlaukio kaimo bendruomenės pirmininkė. Tačiau su mėsa ar su kauliukais sriuba būtų gardesnė, maistingesnė“, – savaitės pradžioje rūpesčiu su žurnalistais ir su Kybartų seniūnu Romu Šunoku dalijosi L. Dovidaitienė.

„Kaip gali nebūti duonos!“

Apie jokį mėsos pirkimą negalėjo būti nė kalbos – valgyklėlė už gaunamus eurus neįpirko net duonos.

„Pinigus, kuriuos skirdavo per Neįgaliųjų draugiją, jau pernai sumažino, – kalbėjo L. Dovidaitienė. – Pavyzdžiui, 2016-aisias maisto produktams mūsų valgyklai skyrė 60 eurų mėnesiui. O 2017 m. tą pačią sumą turėjome taip paskirstyti, kad sumokėtume ir už patalpų šildymą (o šiluma šitame pastate labai brangi), ir nupirktume maisto produktų.“

Suprantama, kad pirkinių sąrašas, kai per mėnesį produktams gali išleisti 30 ar 40 eurų, yra itin kuklus. Jame – druska, grietinė, bulvių krakmolas, džiovinti vaisiai, rauginti kopūstai, prieskoniai, manų kruopos, actas, česnakai, svogūnai. Duonos, batono labdaros valgyklėlė nebeperka nuo 2017-ųjų vidurio.

„Pinigų duonai, batonui nelieka, jie brangūs. 2017 m. pavasarį, kai dar pirkdavome, per mėnesį išleisdavome per 30 eurų, – suskaičiavo L. Dovidaitienė. – Duonos ant stalo atsiranda tada, kai valgyklėlė jos veltui gauna iš prekybos centro. O kai neturime ir neduodame, tada žmonės pyksta, skundžiasi, stebisi: kaip gali nebūti duonos! O šiemet ir vėl girdžiu: spauskit, taupykit, bet kad jau nėra iš ko taupyti. Druskos, pipirų, kitų prieskonių tikrai reikia.“

Smagu, jog dabar jau galime pasakyti, kad ir duonos, ir mėsos labdaros valgyklėlėje vis dėlto bus. Seniūno paprašyta, finansiškai paremti valgyklą sutiko Kybartuose veikianti UAB „Belor“. Verslo parama bus nevienkartinė, lėšų duonos gaminiams, mėsai žadama skirti ilgą laiką.

Morkos, burokėliai – deficitas

Rasti, kas valgyklai dovanotų bulvių, dar pavyksta. Vieni žemdirbiai planuoja tą padaryti, kiti, pavyzdžiui, Šakių rajono ūkininkas Linas Pukelis, jau ir pasidalijo.

Tačiau morkų, burokėlių atsargos senka, o jų papildyti nėra iš kur. Ne vienus metus visokių daržovių kybartiečiams dosniai aukodavęs pilviškietis ūkininkas Juozas Lengvelis šiuo metu valgyklos remti negali.

Kaip tyčia, nei bulvių, nei burokėlių šiemet nesiūlo anksčiau savo užaugintu derliumi geranoriškai dalijęsi kiti žmonės. Tiesa, kai rudenį Kybartuose vyko „Rudens kermošius“, ūkininkai, kaimo bendruomenės valgyklai dovanojo užauginto derliaus.

L. Dovidaitienė prisiminė, kad gal prieš porą metų, kai valgykloje pritrūko bulvių, ji kalbino valgytojus po kelis eurus susidėti ir tiesiog nusipirkti. Vienas davė, kitas nedavė. Galų gale susėdus prie bendro stalo kilo piktumų, pasipylė priekaištai.

Sriuba iš kirvio

Situacija, kurioje tenka suktis Kybartų labdaros valgyklos valgiaraščiu besirūpinančioms moterims, dabar tikrai sudėtinga. Akivaizdu ir tai, jog kybartiečių niekaip neapkaltinsi neūkiškumu. Priešingai – negali nesistebėti jų pastangomis prikaupti maisto atsargų.

Kai vyksta „Maisto banko“ akcijos, iš aukotojų kybartiečiai prisirenka visokių kruopų, makaronų, aliejaus, cukraus. Šitų produktų sako turintys pakankamai. Žmonės iš namų atneša uogienių. Labdaros valgykla taip pat gauna maisto produktų iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo.

„Stengiamės prisidžiovinti obuolių, bet ką buvome pasiruošusios, jau pabaigėme. Arbatai turime prisidžiovinusios netgi morkų lapų. Vasarą renkame vaistažoles, su virėja Renata Merkevičiene konservuojame daržoves: iš pradžių – visus agurkus, kiek tik žmonės suneša, vėliau marinuojame burokėlius, kurių ūkininkas atveždavo maišais. Morkas tarkuojame, užšaldome. Štai, dar petražolių turime, – atidariusi šaldiklį rodė L. Dovidaitienė. – Praeitą rudenį priskynusi atnešiau pusantro kibiro svarainių. Virėja bei dar keturi žmonės, kurie ne tik ateina pavalgyti, bet paprašyti visuomet padeda, ir aš – visi susėdome valgykloje rateliu ir susitvarkėme tuos svarainius. Dabar stiklainiukuose turime.“

Seniūnas R. Šunokas, į kurį pirmąjį pagalbos kreipiasi L. Dovidaitienė, Neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės vadovei negailėjo gero žodžio: „Šitokie žmonės ir „tempia“ organizacijas. Jie eina eina, prašo, o jei neprašo, tai patys susiieško, pasidaro ar galų gale iš namų savo atneša.“

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės vadovei Leonardai Dovidaitienei dabar rūpi, kur gauti daržovių sriuboms.

Publikuota: „Santaka”, 2018-02-02.