Sportas

  • 0

Futbolo turnyro taurė atiteko kybartiečiams

Įvyko Vilkaviškio rajono futbolo taurės turnyras. Šiemet jame dėl dviejų lygų taurių varžėsi šešios komandos, o pagrindiniu titulu džiaugėsi Kybartų „Sveikatos-2“ žaidėjai.

A lygos varžybose komanda „Sveikata-2“ šventė dvi pergales, įveikusi antroje vietoje likusius „Vilkano“ sportininkus bei trečioje turnyrinės lentelės vietoje finišavusius, bet nė karto taip ir nelaimėjusius ekipos „Širvinta-2“ žaidėjus. Rezultatyviausiu A lygos sportininku tapo „Vilkano“ atstovas Vytautas Sabašinskas, įmušęs tris įvarčius. Geriausiu turnyro nugalėtojų komandos futbolininku pripažintas Vaidotas Norkeliūnas, „Vilkano“ ekipoje geriausiai rungtyniavo Audrius Vasiliauskas, o „Širvintos-2“ geriausiu žaidėju išrinktas Justas Vaišnys.

B lygos nugalėtoja tik dėl geresnio įmuštų bei praleistų įvarčių santykio tapo „Keturkaimio“ komanda. Ji lygiosiomis sužaidė su antroje vietoje likusiais „Šešupės–Pilviškių“ futbolininkais bei nugalėjo trečią vietą užėmusius „Gižus“. Pastaroji ekipa pergalės skonio turnyre taip ir nepajuto.

Rezultatyviausiais B lygos žaidėjais tapo „Keturkaimio“ sportininkai Lukas Karpavičius bei Aivaras Brokas. Abiejų sąskaitoje – po tris tikslius smūgius. Geriausiu nugalėtojų komandos futbolininku pripažintas A. Brokas. „Šešupės–Pilviškių“ komandos gretose geriausia žaidėja išrinkta Eglė Adomavičiūtė, kuri įtemptoje dvikovoje sugebėjo nuginkluoti „Keturkaimio“ ekipos vartininką. „Gižų“ komandoje geriausiu sportininku tapo Tadas Narušis.

Komandos nugalėtojos apdovanotos taurėmis, likusios ekipos – medaliais bei įvairiais rajono Savivaldybės įsteigtais prizais.

„Santakos“ inf.

Rolando LIPINO nuotr. „Sveikatos-2“ komanda šiemet buvo stipriausia.

Publikuota: „Santaka“, 2015-06-30.


  • 0

Septyniasdešimtmetis pagerbtas futbolo fiesta

Kategorija :Sportas

Negęstančiai Kybartų futbolo legendai Romualdui Karkai šiais metais būtų sukakę septyniasdešimt. Paminint šią sukaktį Kybartuose įvyko tikra futbolo fiesta. R. Karkos atminimo turnyre jauni futbolininkai (gimusieji 2000 m.) varžėsi dėl nugalėtojų vardo, atminimo taurių bei medalių.

Į Kybartus atvyko komandos iš Klaipėdos, Marijampolės ir Trakų. Turnyre planavo dalyvauti ir svečiai iš Černiachovsko (Rusija) bei Olecko (Lenkija), tačiau dėl organizacinių problemų jie neatvažiavo.

Kovo 14-ąją nuo pat ryto Kybartų „Saulės“ progimnazijos salėje garsiai bumbsėjo kamuoliai, aidėjo sirgalių šūksniai ir skardūs trenerių balsai. Iš viso įmušta 80 įvarčių!

Vėlai vakare turnyro maratono pabaigą vainikavo finalinis nacionalinės kategorijos teisėjo S. Karkos švilpukas. Jis skelbė, jog šįkart triumfavo ir nugalėtojų vardą pelnė Klaipėdos sporto mokyklos futbolininkai. Jie finalinėje dvikovoje nugalėjo savo bendraamžius iš Kybartų, atstovaujančius komandai „Jaunystė-1“.

Varžybų jaudulys ir nervinė įtampa atslūgo per prizų įteikimo ceremoniją. Geriausiais turnyro žaidėjais buvo pripažinti trakiškis Deividas Abucevičius, marijampolietis Džiugas Omilevičius, klaipėdiečiai Tomas Gvazdinskas ir Martynas Bačko bei Kybartų „Jaunystės“ futbolininkai Rokas Laukaitis, Evaldas Anisimavičius ir Adamas Vieraitis (geriausias turnyro vartininkas).

Po to atėjo ilgai laukta minutė: Lietuvos futbolo federacijos medalis „Už sporto pasiekimus“ varžybų dalyvių akivaizdoje buvo įteiktas Algimantui Mikalauskui – Kybartų „Sveikatos“ futbolo legendai. Atsiėmęs garbingą apdovanojimą veteranas dėkojo varžybų organizatoriams, kad jie į buvusio komandos draugo R. Karkos atminimo turnyrą sugebėjo pritraukti jaunimo iš įvairių Lietuvos vietų.

Kybartų futbolo klubo „Jaunystė“ prezidentas V. Valiokas padėkojo už bendradarbiavimą ir turnyro plėtrą rėmėjams R. Sabaliauskui, G. Plečkaičiui, Marijampolės futbolo federacijai. Jis pabrėžė, jog rėmėjų dėka jau dešimt metų Kybartuose vyksta ši sporto šventė, kurios pagrindinis instrumentas – futbolas, taurinantis ir turtinantis jaunų žmonių dvasinį pasaulį.

Nebuvo pamiršti ir kiti veteranai. Buvęs „Sveikatos“ futbolo klubo prezidentas ir treneris J. Murinas iš Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininko R. Vaičaičio rankų priėmė „Rūpintojėlio“ statulėlę.

Lietuvos nusipelniusio trenerio R. Kochanausko žodžiais tariant, turnyras džiugina organizatorius bei futbolo gerbėjus. Pirmiausia į akis krenta masiškumas, nes kartais žaisti atvyksta net 20 komandų, o antra – nedidelis miestas prie Lietuvos pasienio ir toliau išlieka jaunų futbolininkų meistriškumo kalve, todėl žaisti ir mokytis futbolo čia susirenkančioms komandoms išties verta.

Sigitas KURAS

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-21.


  • 0

Fut­bo­lo le­gen­dos: Algi­man­tas sugrįž­ta

Niekada nepamirš

Mes skubame užaugti, išmokti žaisti futbolą, pasenti. Į mūsų vietą stoja kiti – jauni, pilni entuziazmo, plačių polėkių. Toks buvo ir Algimantas Mikalauskas – garsus 7-ojo dešimtmečio „Sveikatos“ komandos futbolininkas. Jau būdamas paauglys, jis žaidė šioje komandoje.

Nenumaldomai bėga laikas. Greitai bus 50 metų, kai A. Mikalauskas baigė sportinę karjerą. Jau blanksta prisiminimai, kad jis buvo visų laikų greičiausias Lietuvos futbolininkas. „Galima viską pasaulyje pamiršti, bet to vyriško žaidimo, kuris vadinamas futbolu, – niekados“, – mano A. Mikalauskas, gyva futbolo legenda.

Sužinojęs, kad kovo 14 d. rengiamas tarptautinis futbolo turnyras komandos draugui Romualdui Karkai atminti, Algimantas pažadėjo atvykti į Kybartus. Jis nori matyti jaunų futbolininkų kovas.

Gyvenimo būdas

Algimanto išsilavinimas – pramonės technologas-projektuotojas. Tvirtas charakteris leido suderinti mokslą, darbą ir futbolo treniruotes. Aukštuosius mokslus A. Mikalauskas baigė Maskvoje neakivaizdiniu būdu. Pradėjo dirbti Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, daug metų užėmė aukštas pareigas Vilniuje, Pramonės projektavimo institute.

Buvęs futbolininkas mėgsta įvairius liaudiškus posakius ir palyginimus, būdingus Suvalkijos krašto žmonėms. Nerūko. Visada pasitempęs, tvarkingas. Skaito istorinės tematikos knygas. Mėgsta stebėti futbolo varžybas. Dažniausiai tai daro „nuotoliniu būdu“, per televizorių. Pastaruoju metu pamėgo regbio varžybas, nes anūkas Tadas yra visai neblogas regbininkas.

A. Mikalauskui 76-eri – skaičius, kaip jis pats sako, nėra toks didelis, nes buvęs komandos draugas R. Simanavičius jau skaičiuoja 90-uosius. Algimantas be galo jautrus savo draugams veteranams. Sužinojęs, jog A. Civinskas gydosi Kauno klinikose, paprašė jo telefono numerio, kad galėtų pasiteirauti apie sveikatą.

A. Mikalauskas visai neseniai sužinojo, jog Lietuvos futbolo federacija už išskirtinius nuopelnus futbolui jį apdovanojo medaliu.

Lengvaatletis, tapęs futbolininku

Protėjas (gr. Proteus) senovės graikų mitologijoje – jūrų dievas, kuriam buvo priskiriama pranašavimo galia ir sugebėjimas pagal norą keisti išvaizdą. Algimanto, kaip ir graikų dievo, daugiaplaniškumas stebino. Tvirtas atletiškas kūno sudėjimas labai imponavo lengvosios ir sunkiosios atletikos specialistams. Jie sportininką gundė stoti į Kūno kultūros institutą, tačiau jis pasakė „Ne“.

Algimantas gebėjo varžytis dešimtyje sporto šakų. Šiandien žaidžia tinklinį, rytoj – krepšinį, poryt – ledo ritulį… Dar buvo šachmatai ir šaškės. Be to, jis buvo Lietuvos lengvosios atletikos moksleivių rinktinės narys, puikus sprinteris, vos ne sporto meistras. Geras rankininkas, o jei reikia, pažais ir stalo tenisą, pakilnos sunkumus. Balkone dar nesurūdiję svarmenys, kas dieną Algimantas mankštinasi, atlieka kvėpavimo pratimus.

Gera ta sportinė aura. Dukra Miglė kitados atstovavo vaikų jaunimo sporto mokyklai, puikiai mėtė ietį. 1962 m. gimęs sūnus Rimas žaidė futbolą kartu su I. Pankratjevu, dabartiniu Lietuvos futbolo rinktinės treneriu. Anūkas Tadas pripažintas perspektyviausiu 2013 m. Lietuvos regbininku, keturiolikmetė anūkė Agnė bando savo gebėjimus pliažo tinklinyje.

Įsiminė ir viena Algimanto pranašystė. Rungtynės vyko Kybartuose. Svečiai vilkaviškiečiai ruošėsi mušti 11 m baudinį. Kol varžovų puolėjas taisėsi kamuolį, Algimantas nesnaudė. Sumojęs momento svarbą, pribėgo prie vartininko ir sušnibždėjo: „Žiūrėk dešinį.“ Vartininkas Č. Bacevičius, visų sirgalių džiaugsmui, atrėmė smūgį. Kamuolys nėrė būtent į dešinį vartų kampą.

Šachmatininkas aikštėje

Kartą Algimantas pasakė: „Sporte nesiekiau garbės, norėjau tik varžytis.“ Varžytis tik jam būdingu stiliumi: žaisti tiksliai, racionaliai, dėl komandos interesų.

Panaudojęs didžiulę savo fizinę jėgą, galėjo sumaigyti bet kokį varžovų žaidėją, tačiau kaulų laužytoju netapo. Būdamas komandos kapitonas, žaidė atidžiai, minkštai, niekino gruboką žaidimą. Elgėsi lyg didmeistris prie šachmatų lentos. Iš anksto numatydamas 2–3 ėjimus į priekį. Gerbti varžovą buvo jo kredo.

Garsus jo tandemas su Romu Karka gąsdino priešininkų komandas. Algimantas žaidė atsitraukęs, „valytojo“ pozicijoje, o Romas šiek tiek priekyje. Būdamas „oro karaliumi“ puikiai išsirinkdavo poziciją, todėl dažnai laimėdavo „oro dvikovas“ Algimantas, suskirstęs akimis aikštę į tik jam žinomus lopinėlius, žaidė tiksliai, apgalvotai, kruopščiai pasirinkdamas optimaliausią sprendimą, žinojo kur perduoti kamuolį, nuspėdavo priešininko veiksmus, sugebėjo ardyti suktas puolėjų atakas.

Algimantas ir Romas, du draugai, vienas kitą papildė, todėl „Sveikatos“ gynyba buvo neįveikiama. Algimanto šoklumas ir neeilinės sprinterio savybės varžovus varė į neviltį. Tačiau svarbiausia – ir tai sklido iš Algimanto vidaus – buvo jo pasiutęs padorumas, sąžiningumas ir riteriškas kilnumas. Gal todėl jį mylėjo žiūrovai, gerbė ir priešininkai. Dažnai būdavo, kad per rungtynes – aršūs varžovai, o po rungtynių – geriausi draugai. Jam spausdavo ranką amžini priešininkai E. Žemaitaitis ir A. Janušaitis – puikūs Vilkaviškio „Metalo“ komandos žaidėjai, abu – Algimanto draugai.

Norėtų veteranų šventės

Kalbėdamasis su Algimantu džiaugiausi, kad jis atvėrė bent dalelytę savo sielos. Džiaugiausi, kad kaip garbės svečią jį pagaliau pakvietė dalyvauti Romualdo Karkos atminimo futbolo turnyre. Teko išgirsti, jog turnyro organizatoriai nori padaryti Algimantui staigmeną – įteikti medalį, kuriuo jį apdovanojo Lietuvos futbolo federacija.

Atsisveikindamas su manimi Algimantas pasiūlė: „Gerai būtų surengti rungtynes ir paminėti mirusius ir gyvus veteranus. Gal kažkas atneštų ilgų plonų bažnytinių žvakių. Galbūt atsirastų sirgalių, kurie suprastų, kad Kybartų veteranams žvakės – tai romantika. Kaip svarbu parodyti nors lašelį dėmesio žmonėms, kurie jaunus ir senus darė kažkada laimingus, ir futbolas buvo vienintelė pramoga. Vyrai žaidė…“

Tie vyrai – tai V. Kochanauskas, L. Linkevičius, vilkaviškietis V. Neiberka, žaidęs „Sveikatoje“ ir Lietuvos rinktinėje, Z. Šteinys, V. ir A. Ziegoraičiai, J. Bujanauskas, D. Žiurkus, A. Civinskas, J. Sakatauskas, A. Venckevičius, E. Montvydas, A. Snabaitis, R. Munikas, J. Kalimavičius, S. Nacevičius, V. Pakalka, A. Naujokaitis… Gal kokios pavardės Algimantas ir nepaminėjo, bet ir nenuostabu – daug vandens nutekėjo nuo to laiko. Tik futbolo veja ir kamuolys niekados nesikeičia: veja – žalia, o kamuolys – apvalus.

Sigitas KURAS

Nuotr. Futbolo veteranas Kybartuose žaidė ir ledo ritulį (antroje eilėje ketvirtas iš dešinės).

Santaka_20150307_Mikalauskas

Nuotr. Algimantas Mikalauskas su dukra Milda.

Publikuota: „Santaka“, 2015-03-07.


  • 0

Po sep­ty­nerių metų pertraukos A. Žako taurė vėl atiteko „Robedai“

Kategorija :Sportas

Jau 39 metai Kybartuose rengiamos miesto krepšinio pirmenybės. Dvidešimt penktą kartą jos vyko buvusio mokyklos direktoriaus Antano Žako atminimo taurei laimėti. 

Šių metų pirmenybėse dalyvavo penkios komandos. Jos žaidė viename pogrupyje dviem ratais. Šiemet ekipos pasižymėjo gana vienodu pajėgumu, todėl dauguma rungtynių buvo įtemptos ir kovingos. Per visas varžybas, vykusias Kybartų „Saulės“ progimnazijos sporto salėje, komandas palaikė daug sirgalių.

Po rungtynių pogrupyje pirmame pusfinalyje susitiko „Gudkaimio“ ir„Bartninkų“ krepšininkai. Nors favoritais buvo laikomi gudkaimiečiai, tačiau kovingai žaisdami jų varžovai tik vieną kartą trečiame kėlinyje leido išlyginti rezultatą 47:47. Toliau bartninkiečiai vėl kontroliavo rungtynių eigą ir laimėjo rungtynes 86:76. Nugalėtojams daugiausia taškų pelnė M. Kliučnikas (29 tšk.) ir N. Štaraitis (19 tšk.). Pralaimėjusiai komandai A. Bujauskas pelnė 20 taškų, L. Žemaitis – 16. Kitame pusfinalyje „Robeda“, vedama savo lyderių R. Kivyliaus (19 tšk.) ir R. Baliūno (17 tšk.), palaužė „Matlaukį“ 61:53. Pastarosios ekipos atstovas G. Jegorovas pelnė 29 taškus.

Vasario 21 dieną pilnoje žiūrovų Kybartų „Saulės“ progimnazijos sporto salėje dėl III vietos kovojo „Gudkaimio“ ir „Matlaukio“ komandos. Jaunuo pirmų žaidimo minučių pastebimai geriau rungtynėms nusiteikę „Gudkaimio“ žaidėjai kovojo sėkmingiau ir gana nesunkiai 86:53 įveikė traumų išretintą „Matlaukio“ ekipą. Nugalėtojų gretose kaip ir visada rezultatyviai žaidė A. Bujauskas (31 tšk.) bei K. Burauskas (17 tšk.). Pralaimėjusiesiems daugiausia taškų (17) surinko M. Mančekas.

Finalinės rungtynės vyko įdomiai ir įtemptai. „Robeda“ nuo pat rungtynių pradžios pirmavo keletu taškų. Po dviejų kėlinių rezultatas buvo 39:36. Trečiame kėlinyje iniciatyvos ėmėsi R. Baliūnas (26 tšk.) ir padidino komandos persvarą iki 64:47. Ketvirtajame bartninkiečiams buvo pavykę truputį sumažinti atsilikimą, tačiau jau nuo kėlinio vidurio „Robedos“ sirgaliai skandavo: „Mes laimėjom!“ Galutinis rungtynių rezultatas – 77:61 „Robedos“ naudai.

Perpirmenybių uždarymą sveikinimo žodžius tarė Kybartų seniūnas R. Šunokas, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas R. Vaičaitis. Tylos minute buvo pagerbtas A. Žako atminimas, prisiminta Kybartų miesto pirmenybių istorija, paskelbti šiemetinių varžybų rezultatai.

Pirmosios vietos diplomu, pereinamąja A. Žako taure ir piniginiu prizu apdovanota „Robedos“ komanda. Antrosios vietos diplomas ir piniginis prizas įteiktas „Bartninkų“ komandai, trečiosios – „Gudkaimio“ ekipai. Visi komandų prizininkių žaidėjai apdovanoti atitinkamos spalvos medaliais. Piniginius prizus kaip ir visada skyrė buvęs kybartietis V. Baltrušaitis.

Miesto seniūnija, rajono Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyrius įsteigė prizus geriausiems pirmenybių žaidėjams. Jais pripažinti gynėjas M. Kliučnikas („Bartninkai“), puolėjas R. Dailidavičius („Robeda“), vidurio puolėjas T. Kriugžda („Bartninkai“).

Kybartų seniūnijos prizais buvo apdovanoti kiekvienos komandos geriausi žaidėjai: R. Kivylius („Robeda“), M. Mančekas („Matlaukys“), M. Vaičiūnas („Bartninkai“), L. Žemaitis („Gudkaimis“), P. Liepinaitis („Keturkaimis“). Naudingiausio žaidėjo prizą įsteigė buvęs kybartietis, ilgametis šių pirmenybių dalyvis A. Neščiokas. Šis apdovanojimas buvo įteiktas R. Baliūnui („Robeda“). Perspektyviausio pirmenybių žaidėjo prizas, įsteigtas Kybartų notaro ir krepšininko R. Kivyliaus, atiteko „Matlaukio“ žaidėjui G. Jegorovui. Korektiškiausia pripažinta ir piniginiu prizu apdovanota „Matlaukio“ komanda. Jį skyrė Pasaulio kybartiečių draugija, o įteikė draugijos pirmininkas R. Vaičaitis.

Juozas MURINAS

Varžybų vyr. teisėjas

Nuotr. Miesto pirmenybių čempionai – „Robedos“ krepšininkai.

Publikuota: „Santaka“, 2015-02-28


  • 0

De­šimt­me­tį at­šven­tęs spor­to klu­bas bu­ria rajono jau­nimą

Spor­to klu­bas „Ky­bar­tų jau­nystė“ at­šven­tė de­šimties me­tų ju­bilie­jų. Per šį laikotar­pį or­ganizacija nuolat au­go, plėtėsi ir šian­dien jo nariams su­daromų sąly­gų galėtų pavy­dėti ne vienas spor­tinin­kas.

Šven­tėje – saviškių per­galės
Ky­bar­tuo­se dar nuo tar­pukario laikų yra įsikū­ręs vienas iš seniausių futbo­lo klubų Lietuvo­je „Sveikata“. Tačiau jis daugiausia vienija suaugusius futbo­lininkus, o spor­tuo­ti mėgstantį jaunimą buriančios or­ganizacijos Ky­bar­tuo­se nebuvo. Dėl šios priežasties 2004 m. gruo­dį ir subur­ta „Kybar­tų jaunystė“.

Nepaisant to, kad daugiausiai klubo vaikų lanko futbo­lo treniruo­tes, tačiau jame
spor­tuo­ja ir lengvaatlečiai, šaškių bei šach­matų entuziastai, orientacininkai, smiginio mėgėjai. Juos spor­to paslapčių mo­ko šaunūs treneriai Vy­tautas Valio­kas, Rimantas Kano­pa, Vy­tautas Miknevičius, Rasa Šilkauskienė. Visi jie dir­ba visuomeniniais pagrindais, negaudami atly­ginimo.

Dešimtmečio jubiliejų spor­to klubas paminėjo kaip ir pridera spor­tininkams – aikštėje įvy­ko futbo­lo tur­ny­ras. Jame daly­vavo gimę 2000 m. ir jaunesni bei gimę 2004 m. ir jaunesni vaikai.

Abiejo­se amžiaus grupėse ly­gių nebuvo spor­to klubo „Ky­bar­tų jaunystė“ auklėtiniams. Antras vietas užėmė svečiai iš Lenkijos Olecko miesto, trečias – kauniečiai. Šventėje taip pat daly­vavo jaunieji futbo­lininkai iš Jo­navos bei Kaliningrado srities. Geriausiu 2000 m. gimusių ir jaunesnių spor­tininkų grupėje ky­bar­tiečių ko­mandos nariu pripažintas Paulius Lio­renčas, o viso tur­ny­ro naudingiausiu žaidėju išrinktas dar vienas ky­bar­tietis Ado­mas Vieraitis. Jaunesnių futbo­lininkų grupėje geriausiu
„Ky­bar­tų jaunystės“ žaidėju išeinktas Evaldas Rašimas.

Visi tur­ny­ro daly­viai apdo­vano­ti atminimo medaliais, o ko­mandoms įteiktos taurės.

Var­žy­bų uždary­mo šventėje spor­tininkus sveikino rajo­no meras Algir­das Neiberka, o klubo rėmėjams buvo įteiktos padėkos.

Išmaišę visą Eu­ropą
Šiuo metu ky­bar­tiečių klubas vienija apie 110 spor­tininkų. Nors dauguma jų – vietiniai, tačiau čia treniruo­tis atvyksta ir jaunųjų spor­tininkų iš Vilkaviškio, Virbalio, Alvito bei kitų rajo­no vieto­vių. Klubo nariai nemo­ka jo­kių mo­kesčių, o pati or­ganizacija gy­vuo­ja iš rėmėjų bei 2 pro­c. gy­vento­jų pajamų mo­kesčio. Biudžetą taip pat papildo rajo­no Savivaldy­bės, šalies Futbo­lo federacijos bei Marijampo­lės apskrities futbo­lo federacijos lėšos.

„Per dešimtmetį esame išmaišę beveik visą Euro­pą. Į įvairius tur­ny­rus mus nuolat kviečia Prancū­zijos,Slo­vakijos, Austrijos spor­to federacijos. Tiesa, vieniems vykti į to­limas šalis yra brangu, reikia su kuo nors koo­peruo­tis. Dėl to kar­tais tenka atsisaky­ti šių kvietimų“, – sakė klubo prezidentas V. Valio­kas.

Kad ir kur nuvyktų jaunieji „Ky­bar­tų jaunystės“ spor­tininkai, jie nuo­lat išsiskiria savo pavyzdingu elgesiu tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Ne viename tur­ny­re mūsiškiai buvo pripažinti drausmingiausia ko­manda.

Per visus šiuos metus klubo atsto­vai iško­vo­jo nemažai per­galių. Šiuo metu Ky­bartų „Saulės“ pro­gimnazijos patalpo­se įsikūrusio­je klubo būstinėje puikuo­jasi per 100 įvairiausių taurių ir kito­kių prizų. Didžio­ji dalis iš jų iško­vo­ta futbo­lininkų. Tiesa, apdovano­jimų čia galėtų bū­ti ir daugiau, tačiau or­ganizacijo­je gy­vuo­ja tradicija, kad mo­kyklą baigęs ir klubą paliekantis spor­tininkas turi teisę pasiimti vieną taurę į namus.

„Didžiausias mū­sų laimėjimas – iško­vota galimy­bė daly­vauti 2011 m. Maskvo­je vykusiame prestižiniame „Lo­ko­bo­lo“ futbo­lo tur­ny­re. No­rėdami ten patekti, turėjo­me Trakuo­se įveikti sunkią atranką, kur dalyvavo visų Baltijos šalių atsto­vai. Tik tapę čempio­nais gavo­me teisę vykti į Rusijos sostinę“, – prisiminimais dalijo­si V. Valio­kas.

Au­gina žaidėjus
„Ky­bar­tų jaunystės“ būstinėje dažnai svečiuo­jasi ir jų reikalais do­misi iškilūs mū­sų šalies žmo­nės: olimpinis čempio­nas Vir­gilijus Alekna, ky­bar­tietis, buvęs Lietuvos futbo­lo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas, kiti ne mažiau žino­mi spor­to atsto­vai.

Klubo nariams daugelis galėtų pavy­dėti ne vien gar­sių spor­to atsto­vų ro­do­mo dėmesio, bet ir sudaro­mų treniruo­čių sąly­gų, vykstančių sto­vyklų. Per metus spor­tininkai vien į sto­vyklas Lenkijos Olecko mieste vyksta po 5–6 kar­tus. Ten pastaty­ti nauji baseinai, futbo­lo aikštė, sudary­tos puikios sąly­gos užsiiminėti lengvąja atletika.

„Su lenkais bendradar­biaujame jau nuo neatmenamų laikų. Mums labai pato­gu vykti pas juos, nes tai klubui nieko nekainuo­ja. Lietuvo­je surengti sto­vyklą mums bū­tų pernelyg brangu“, – tvir­tino V. Valio­kas.

Vaikai spor­to klubą „Ky­bar­tų jaunystė“ lanko ne vien dėl gerų sąly­gų. Čia jie turi galimy­bę ateity­je „išplaukti į platesnius vandenis“. Buvę klubo auklėtiniai Edvinas Stonkus, Tautvy­das Zavickas, Deividas Raulinaitis bei Ro­kas Gudelis lanko ar­ba lankė Kauno futbo­lo akademiją. Į ją planuo­ja vykti ir Paulius Lio­renčas bei Ro­kas Laukaitis. Nemažai buvusių „Ky­bar­tų jaunystės“ futbo­lininkų žaidžia įvairiuo­se klubuo­se Lietuvo­je ir užsieny­je. Pavyzdžiui, Deividas Andriuškevičius
šiuo metu rungty­niauja Anglijo­je.

„Ky­bar­tai neįsivaizduo­jami be futbo­lo. Mes ir to­liau ugdy­sime jaunuo­sius futbo­lininkus suaugusiųjų ko­mandoms, nepamiršdami ir kitų spor­to šakų atsto­vų“, – tvir­tino pašneko­vas.

And­rius GRY­GE­LAI­TIS

Autoriaus nuotr. Vytautas Valiokas džiaugė­si klubo sportininkų iš­kovotais apdovanojimais.

Santaka_20150106_Valiokas

Tomo Ramunskevičiaus nuotr. Jubiliejiniame turnyre triumfavo jaunieji „Kybartų jaunystės“ futbolininkai.

Publikuota: „Santaka“, 2015-01-06


  • 0

Atminimo medalius įsteigė krepšininko šeima

Kategorija :Sportas

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos stadione surengtas 3×3 gatvės krepšinio turnyras, skirtas buvusio mokyklos mokinio, Lietuvos moksleivių 1969 m. čempiono Kęstučio Jasiulevičiaus atminimo medaliams laimėti. Juos dovanojo Kęstučio šeima.

Nors dieną lijo lietus, prieš varžybas oras pasitaisė. Į Kybartus atvyko kelios komandos ir iš Vilkaviškio.

Sveikinimo žodį taręs Kęstučio pirmasis treneris V. Miknevičius papasakojo apie jo sportinį kelią su komanda, kuri tapo Lietuvos moksleivių čempione, palinkėjo visiems būti tokiais kovingais, mylinčiais krepšinį kaip Kęstutis Jasiulevičius.

Turnyre dalyvavusios 12 komandų varžėsi dviejuose pogrupiuose, o po to kovos vyko olimpine sistema. Pusfinaliuose „Svirpliai“ iš Vilkaviškio 10:6 nugalėjo „Gudkaimio“ trejetą, o „Geras oras“ 6:7 pralaimėjo „Garažo“ komandai.

Rungtynėse dėl trečios vietos „Gero oro“ komanda (S. Ramanauskas, Š. Kvedaras, A. Kisieliauskas, V. Paškevičius) gana lengvai įveikė „Gudkaimio“ ekipą (L. Žemaitis, D. Kivyta, D. Markevičius, G. Remeika).

Finale vyresni ir labiau patyrę „Svirplių“ žaidėjai Ž. Vasiliauskas, J. Bagurskis, U. Barauskas 5:2 įveikė kiek netikėtai į finalą patekusius „Garažo“ jaunuosius krepšininkus D. Ziegoraitį, G. Jegorovą, J. Juškauską.
Varžybų prizininkams medalius įteikė Kęstučio Jasiulevičiaus sūnus Justinas. Visi turnyro dalyviai buvo patenkinti renginiu ir dėkojo rėmėjams bei organizatoriams.

Juozas MURINAS
Turnyro organizatorius

 Nuotr.  Varžybų prizininkai su organizatoriais ir rėmėju Justinu Jasiulevičiumi.

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Birželio 17 d.


  • 0

Futbolo legendos: Rimas Kochanauskas

Žinomas futbolo specialistas Rimas Kochanauskas mini gražią savo amžiaus sukaktį. 60-ies metų jubiliejus – proga palinkėti Rimui sėkmės, kartu prisiminti ilgametį ir sąžiningą jo darbą, nuolatinį tobulėjimą, naujų idėjų įgyvendinimą, jaunuomenės ugdymą ir laimėjimus bei teikiamą nuoširdžią paramą propaguojant futbolą visoje Lietuvoje.

R. Kochanauskas gimė Kybartuose žymaus Lietuvos futbolo trenerio Vytauto Kochanausko šeimoje. Tėvo, kuris tapo ir pirmuoju treneriu, profesija jis susidomėjo dar vaikystėje. Žaidė Kybartų miesto gatvių turnyruose, Vilkaviškio rajono jaunučių ir jaunių rinktinėse, kurių vadovas ir treneris tuo metu buvo aktyvus sporto organizatorius Vytautas Miknevičius.

Porą metų R. Kochanauskas žaidė Kybartų futbolo klube „Sveikata“. 1970 metais kaip perspektyvus futbolininkas buvo pakviestas į Lietuvos moksleivių rinktinę.

Baigęs Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą, Rimas studijavo Lietuvos kūno kultūros institute ir žaidė Kauno „Atleto“ futbolo komandoje. 1974 m. buvo ypač įsimintini: su Kauno jaunimo komanda talentingas futbolininkas tapo Lietuvos jaunimo čempionu. Tais pačiais metais kybartietis žaidė reprezentacinėje Vilniaus „Žalgirio“ dublerių komandoje. Jos garbę gynė nemažas būrys Kybartų „Sveikatos“ žaidėjų: V. Tutlys, A. Puodžiūnas, A. Liubinskas, K. Gražulis ir kiti.

Gavęs futbolo trenerio diplomą, R. Kochanauskas sėkmingai dirbo su įvairaus amžiaus talentingais moksleiviais Vilkaviškio rajono vaikų ir jaunių sporto mokykloje. Vienas pirmųjų jo auklėtinių Vitalis Levendrauskas 1983 m. tapo TSRS tautų spartakiados futbolo varžybų čempionu, žaidė TSRS futbolo rinktinėje Pasaulio jaunimo čempionate Meksikoje.

1978 m. R. Kochanauskas trenerio karjerą sėkmingai tęsė Alytaus sporto mokykloje. Jo vadovaujama futbolo komanda „Pušynas“ tarptautiniame „Odinio kamuolio“ turnyre Sverdlovske užėmė 2 vietą. Nė viena kita Lietuvos komanda tuo pasigirti negalėjo.

1982–1996 m. R. Kochanauskas – jau Lietuvos jaunučių futbolo rinktinių treneris. Jo vadovaujama Lietuvos jaunimo futbolo rinktinė 1985 m. tarptautiniame „Perkėlos“ turnyre Adleryje užėmė 3 vietą.

1986 m. gabaus trenerio išugdytas auklėtinis Gintaras Staučė, pakviestas į TSRS futbolo jaunių komandą, tapo Europos jaunių bronzos medalio laimėtoju, o 1988 m. – Europos jaunių čempionu. G. Staučė buvo pripažintas ne tik geriausiu Lietuvos futbolininku, bet tapo ir Turkijos „Galatasaray“, Rusijos „Spartako“, Vokietijos „Duisburgo“ klubų superžvaigžde. R. Kochanausko auklėtiniai Donatas Burbulevičius, Audrius Dabrovolskis, Vaidas Petrauskas, Almantas Žemėnas buvo pakviesti į Vilniaus „Žalgirio“ futbolo dublerių komandą.

1988 m. patyręs futbolo specialistas R. Kochanauskas tapo „Snaigės“ futbolo klubo, žaidžiančio Lietuvos vyrų futbolo A lygoje, vyriausiuoju treneriu, vėliau – Vilniaus futbolo komandos „Geležinis vilkas“ vyriausiuoju treneriu. 1996–1997 m. jam patikėtas Lietuvos aukščiausiosios lygos Kauno „Inkaro“ komandos vairas. Talentingo trenerio vadovaujama komanda tapo Lietuvos futbolo čempionato 3 vietos laimėtoja. R. Kochanauskas dirbo ir Alytaus „Dainavos“ komandos vyriausiuoju treneriu.

Patyrusio specialisto žinių prireikia ir ugdant jaunuosius talentus. 2001–2005 m. R. Kochanauskas buvo Lietuvos jaunųjų futbolo talentų atrankos grupių vadovu. 2011 m. jo auklėtiniai Aurimas Dubickas, Lukas Kochanauskas, Aivaras Bražinskas, Vytautas Andriuškevičius pakviesti atstovauti Lietuvos futbolo jaunimo komandai. V. Andruškevičius yra Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės narys, o A. Bražinskas, žaisdamas Vilniaus „Žalgirio“ klube, 2013 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu.

Talentingas treneris R. Kochanauskas visuomeniniais pagrindais ėjo Alytaus apskrities futbolo federacijos futbolo trenerių tarybos pirmininko pareigas, konsultavo Pietvakarių pasienio policijos rinktinę, ruošė ją tarptautinėms varžyboms.

Už nuopelnus ugdant talentingus žaidėjus ir propaguojant futbolą R. Kochanauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. Jis apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento bronzos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Alytaus apskrities ir miesto futbolo federacijos padėka „Už futbolo populiarinimą Alytaus apskrityje“. 2007 m. Lietuvos jaunimo sporto žaidynių futbolo varžybų trenerių konkurse R. Kochanauskas yra užėmęs 3 vietą.

Sigitas KURAS

Nuotr. Rimas Kochanauskas (pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės) – 1986 m. per veteranų turnyrą Kybartuose. Antroje eilėje (pirmieji iš dešinės) – treneriai Vytautas Miknevičius ir Vytautas Kochanauskas.

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Kovo 15 d. Šeštadienis.


  • 0

Pirmenybės artėja prie pabaigos

Kategorija :Sportas

Kybartų miesto XXXVIII krepšinio pirmenybėse A. Žako taurei laimėti savaitgalį sužaistos pusfinalių rungtynės.

Pirmieji į aikštę išbėgo „Robedos“ ir „Gudkaimio“ komandų žaidėjai. Nors „Gudkaimio“ komanda žaidė be vieno iš savo lyderių V. Siniausko, rungtynės vyko įtemptai ir tik pabaigoje išryškėjo „Robedos“ pranašumas. Ji varžovus nugalėjo 55:45. Prie pergalės daugiausiai prisidėjo R. Dailidavičius, pelnęs 25 taškus, R. Kivylius, kurio sąskaitoje – 14 taškų. Pralaimėjusiesiems 21 tašką surinko A. Bujauskas.

Kitame pusfinalyje susitiko „Žaibo“ ir „Keturkaimio“ komandos. Nors po dviejų kėlinių rezultatas buvo 30:30, vėliau išryškėjo „Keturkaimio“ pranašumas. Komandos snaiperiai pataikė net 10 tritaškių metimų ir ekipa laimėjo rungtynes 64:53. Nugalėtojų gretose nesulaikomas buvo P. Liepinaitis, pelnęs 26 taškus. Pralaimėjusiesiems po 11 taškų pelnė K. Žeimys ir M. Jasulevičius.

Šeštadienį, vasario 22 d., 15 val., dėl trečios vietos žais „Žaibo“ ir „Gudkaimio“ krepšininkai, 16.45 dėl A. Žako atminimo taurės susirungs „Robedos“ ir „Keturkaimio“ komandos.

Kviečiame krepšinio aistruolius į „Saulės“ progimnazijos sporto salę.

Juozas MURINAS
Varžybų vyr. teisėjas

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Vasario 20 d. Ketvirtadienis.


  • 0

Romas Karka niekur neišėjo ("Santaka")

Kybartų miesto pavadinimas dabar asocijuojasi su stambia muitine prie pat Lieponos upelio. Bet kybartiečiai dar prisimena laikus, kai muitinės teritorijoje buvo krepšinio ir futbolo aikštynas.

Pažaisti čia ateidavo praeityje žinomi futbolininkai ir treneriai. Be abejo, ir Romas Karka, puikus sportininkas, nuostabus žmogus ir miesto patriotas.

Paskutinės rungtynės

1979 m. spalio 27-oji. Tą atmintiną dieną „Sveikatos“ klubui sukako 60 metų. Būtent tada atsisveikinimo su komanda rungtynes žaidė R. Karka.
Kaip strėlė į priekį skriejo komandos kapitonas Romas Jakimavičius, vartus saugojo Rimantas Kanopa, R. Karka sklandžiai organizavo gynimo grandies darbą. Per rungtynes 35 metų Romui daugelis draugiškai pavydėjo jo atliekamų vadinamųjų „padkatų“: niekas kitas nesugebėjo krisdamas techniškai išmušti kamuolį iš po priešininko kojų.

Atmintiną dieną jis buvo lyderis. Žaidė kaip iš natų. Aukštai iššokęs baudos aikštelėje galva susirinkdavo visus kamuolius. Jo apgaulingi judesiai priminė šokėjo ant parketo figūras. Tribūnos gaudė: „Romai, Romai, daryk tvarką!“ Žaliojoje vejoje girdėjosi Romo balsas: „Palik kamuolį, aš sutvarkysiu!“

Po atsisveikinimo rungtynių Romą šiltai pagerbė komandos draugai. Įteikė autografais išmargintą kamuolį. Ant jo – visų komandos veteranų ir jaunų žaidėjų parašai: A. Bezikornovas, A. Mačiukaitis, R. Jasulevičius, R. Butauskas, E. Blechertas, M. Balčiūnas, P. Kupčinskas, J. Uldinskas, A. Vaičaitis, A. Katilius, J. Murinas, A. Ziegoraitis, R. Kanopa.

Sirgaliai mėtė švarkus, kepures į viršų ir šaukė: „Romai, neišeik!“ „Sveikatos“ žaidėjai choru jiems pritarė. Buvo daug gėlių, sveikinimų. Kas gali būti brangiau už žodžius, likusius Romo širdyje: „Teskraido po veją kamuolys, tebus pasveikintas Romas, neleidžiantis 20 metų futbolui sustoti!“

Krepšinio čempionas ir futbolo dievaitis

R. Karka turėjo sportinio gyvenimo patirties. Septyniolikmetis buvo tapęs Tarybų Sąjungos krepšinio čempionu. Atstovavo Klaipėdos „Darbo rezervų“ krepšinio komandai, žaidė su būsimu olimpiniu čempionu M. Paulausku ir Kauno „Žalgirio“ komandos centro žaidėju G. Budniku. Romas buvo perspektyvus krepšininkas. Jį kvietė net į „Žalgirį“, bet jis atsisakė.

Futbolą pasirinkusiam R. Karkai niekas negalėjo prikišti nė vienų atmestinai sužaistų rungtynių. Šio žmogaus universalumas buvo ir jaunų, ir brandaus amžiaus sportininkų siekis. Kad nereikia užsidaryti savo pamėgtos sporto šakos kiaute, Romas puikiai įrodė žaisdamas stalo tenisą, tinklinį, gindamas ledo ritulio vartus. Net per krepšinio rungtynes savo „padkatą” jis puikiai derindavo su kitais žaidimo elementais, šokiruodamas teisėjus ir kaitindamas publiką.

Aukštas, atletiškas R. Karka anksti pakliuvo į futbolo pirklių akiratį. Jam siūlė aukso kalnus, privilegijas, kokios tik buvo įmanomos anais laikais, nepamirštant didžiausio „saldainio“ – rakto nuo buto. Jį į savo komandas kvietė Kauno „Inkaras“, Alytaus „Dainava“, Kėdainių „Nevėžis“, Ukmergės „Vienybė“. Duonos kąsnis – rimtas argumentas. Jam neatsispyrė prieškario Lietuvos legendinės „Sveikatos“ geriausi žaidėjai V. Geležiūnas, Č. ir R. Šopiai, E. Čižauskas ir N. Dmitrijevas, kuriems 1935 m. perėjus į Kauno MSK komandą, ši, gavusi tokį pastiprinimą, tapo Lietuvos čempione.

„Tempiu didžiulį girgždantį vežimą…“

Geriausieji šalies klubai R. Karką įkyriai kvietė pas save. Jis atsisakė. Dėl draugų, dėl Kybartų! Būta ir dar vienos kliūties. Išskyrus trenerį Vytautą Kochanauską ir komandos draugus, niekas nė nenujautė, kad R. Karkai išvažiuoti už Kybartų miesto ribų yra uždraudęs saugumas. Komandos draugui jis kartą pasiskundė: „Tempiu didžiulį girgždantį vežimą, kuriame sukrautas viso pasaulio šlamštas.“

Pagal tautybę vokietis, R. Karka ilgai nepriėmė TSRS pilietybės, o už tai grėsė tremtis, kalėjimas, na, mažiausiai – namų areštas. Ieškoti teisybės jis nesiryžo, nes jos ir nebuvo. Romas jį verbuojantiems didmiesčių komandų bosams sakydavo: „Vyručiai, turėkit lašelį kantrybės. Išeisiu į pensiją, tada dar pažaisiu pas jus.“ Romo žodžiai turėjo gilią potekstę, tačiau ambicingi vadybininkai nusikvatodavo, kad jis, ko gero, nesuvokia naudos, o gal tyčia dumia akis. Tad visada meiliai atsisveikindavo spausdami futbolo žvaigždei ranką: gal ims žalias kybartietis ir atvažiuos.

„Sveikata“ – ypatinga komanda

R. Karka džiaugėsi, kad likimas jam padovanojo progą žaisti „Sveikatoje“ su tokiais žaidėjais kaip R. Montvydas, V. Pakalka, J. Sakatauskas, R. Munikas, J. Bujinauskas, A. Mikalauskas, S. Nacevičius, A. Civinskas, D. Žiurkus, A. Venskevičius, R. Simanavičius, B. Šalaševičius, V. Ūsevičius, V. Mileris, B. Demenis, V. Balalis, A. ir V. Ziegoraičiai, R. Jakimavičius, Č. Janušauskas, J. Daniliauskas, R. Kochanauskas, A. Liubinskas, V. Tutlys, A. Puodžiūnas, S. Kunickas, R. Kanopa, R. Gudžiūnas, Č. Bacevičius, V. Makarovas ir L. Linkevičius.

„Sveikata“ buvo ypatinga komanda – „Nemuno“‘ draugijos žaidynių čempionė, Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybių dalyvė, prieškarinės legendinės „Sveikatos“ tradicijų tęsėja. Vienintelė Lietuvoje per savo gyvavimą nepakeitusi pavadinimo. „Žaidėjai iš „Sveikatos“ buvo kviečiami į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio‘‘meistrų komandą ir jos dublerius, atstovavo įvairių lygių šalies rinktinėms. Nepamirškime, tai buvo žaidėjai iš rajono superklubo“, – taip rašė Lietuvos spauda apie Romo komandą.

Romas sakydavo: „Komanda stipri – jei draugų turi.“ Jei nori nepralaimėti nė vienų rungtynių, jei nori, kad į komandą įsilietų jaunesni žaidėjai, turi būti branduolys, kuris vienytų žaidėjus… Tai Romas ir demonstravo savo žaidimu, kovojo dėl kiekvieno kamuolio atiduodamas visas jėgas. „Sveikatos“ komandoje vyravo sportinė dvasia, griežta disciplina ir nesavanaudiškas draugiškumas. „Mėlynųjų-raudonųjų“ kolektyve pritapo ištisa plejada talentingų žaidėjų, būsimosios Lietuvos futbolo žvaigždės: R. Kochanauskas ir V. Tutlys, A. Puodžiūnas ir A. Liubinskas, K. Gražulis ir J. Aleksa, V. Levendrauskas ir J.Vaitkevičius. Eilinės čempionato rungtynės visad būdavo didelė šventė mieste prie Lieponos.

Į rungtynes vyrai vykdavo naktiniais traukiniais ir sunkvežimiais. Dažnai nevalgę. Romo organizmas seko, bet jis nesikreipė pagalbos į gydytojus. Buvo šventai įsitikinęs – jam, komandos kapitonui, sirgti nevalia. Į poliklinikas jis nevaikščiojo. Tai aplinkybė, matyt, pagreitinusi atomazgą – Romas mirė 49-erių…

Jaunųjų talentų kalvė

20 metų Romas žvelgia į mus iš anapus. Energija trykštantis Kybartų jaunuolis, turėjęs savo filosofiją – žaisti futbolą.
10 metų Kybartuose vyksta Romo Karkos taurės vaikų ir moksleivių futbolo turnyras, tapęs masiniu. Tas faktas, kad šiemet į organizatorių prašymą atsiliepė 18 komandų, rodo, jog tai – sportinio meistriškumo mokykla, būsimųjų futbolo meistrų kalvė.

Pagrindiniai turnyro organizatoriai V. Valiokas ir R. Kanopa neslepia: „Auginame ne rojaus obuoliukus, o užgrūdintus futbolininkus. Ir viską darome Romui atminti.“ Gabūs, talentingi Kybartų žaidėjai, gavę kovos krikštą turnyre, T. Zavickas, T. Burba, E. Stonkus, R. Gudelis, D. Raulynaitis, R. Sasnauskas buvo kviečiami į Nacionalinę futbolo akademiją ir Kybartų „Sveikatą“. R. Sasnauskas dabar įspūdingai tęsia jaunojo futbolininko karjerą Airijoje.

Gera žinia – turnyras tampa tarptautiniu. Dėl R. Karkos taurės šiandien varžysis Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos komandos. Žinomi Lietuvos vaikų futbolo specialistai R. Kochanauskas ir V. Miknevičius sako: „Daug džiaugsmo, emocijų suteikiantis turnyras atitraukia vaikus nuo gatvės, kompiuterių, televizijos, alaus ir kitokių velniškų pagundų. Ir dovanoja tą nuostabų žaidimą, kuriam R. Karka atidavė savo gyvenimą.“

Prisimenamas ir gerbiamas

Kai sutikę artimuosius ar draugus, išgirstame daug gražių pasisakymų apie velionį, dažnai susimąstome: kiek jausmingų žodžių, taip panašių į tūkstančius trafaretinių nekrologų… Kybartiečiai neverkšlena, tradiciją sulaužė įsteigdami žinomo futbolininko R. Karkos taurę, suorganizavę vaikų ir moksleivių futbolo turnyrą. Vikrus, intelektualus futbolininkas, komandinio žaidimo architektas R. Karka nežaidė Vilniaus „Žalgiryje“, nebuvo olimpinis čempionas, nedalyvavo Europos ir Pasaulio futbolo čempionatuose, bet jauni žaidėjai seka Kybartų futbolo legendos pavyzdžiu ir gerbia jo atminimą.

Sigitas KURAS

Nuotr. 1973 metų „Sveikata“. Romas Karka (antroje eilėje, centre) džiaugėsi, kad likimas jam padovanojo progą žaisti šioje komandoje.

Publikuota: „Santaka“, 2014 m. Vasario 15 d. Šeštadienis.

Išsamesnė straipsnio versija:


  • 0

Ei, kybartiečiai: Romas Karka niekur neišėjo!

Kybartų miesto pavadinimas dabar asocijuojasi su stambia muitine prie pat Lieponos upelio, pro kurią pravažiuoja tūkstančiai automobilių į daugelį pasaulio šalių. Bet vietos žmonės dar prisimena tuos laikus, kai muitinės teritorijos vietoj buvo krepšinio ir futbolo aikštynas. Jame – lietuviškojo  futbolo  kelio pradžia…

Ten ateidavo pažaisti žinomi praeityje futbolininkai ir treneriai. Žiūrovai, seni ir jauni, seneliai ir anūkai jais žavėjosi. Argi visų pavardes įmanoma suminėt? Paprasti Kybartų žmonės verti ne menkesnio dėmesio. Jie – šio miestelio unikalios istorijos kūrėjai ir iš lūpų į lūpas pasakoja neišgalvotas isorijas. Gaila, kad daug praeities liudytojų mus jau palikę. Lengva tebūna jiems žemelė gražiai prižiūrimose Kybartų kapinėse! Vienas jų – Romas Karka – puikus sportininkas, nuostabus žmogus ir miestelio patriotas. Jam palikus aktyvųjį sportą, oi, kiek daug prarado kelios futbolo sirgalių kartos…

Paskutinės rungtynės

1979 m. spalio 27-oji. Tą atmintiną dieną „Sveikatos“ klubui sukako 60 metų. Žiūrovai įsimena tik vieninteles mylimo futbolininko rungtynes. Jubiliejinėse atsisveikinimo rungtynėse į priekį kaip strėlė skriejo komandos kapitonas Romas Jakimavičius, vartus saugojo Rimantas Kanopa, sklandžiai organizavuodamas gynimo grandies darbą šaukė: „Maaaano!”

35 metų Romui  Karkai rungtynių metu daugelis žaidėjų draugiškai  pavydėjo, kaip jis krisdamas išmuša kamuolį iš priešininko kojų. Futbolininkų kalba – atlieka „padkatą“. Niekas taip nesugebėjo! Atmintiną dieną jis buvo  lyderis. Grėsmingi varžovai tai pajuto. Baudos aikštelėje, aukštai iššokęs, galva visus kamuolius nusirinkdavo. Jo apgaulingi judesiai  priminė šokėjo ant parketo judesius: stebino visko mačiusius žiūrovus. Žaidė kaip iš natų. Atliko visa tai plastiškai gražiai. Tarytum sakytų, kad futbolas turi savo gražiają, estetinę pusę. Tribūnos gaudė: „Romai, Romai – daryk tvarką!‘‘ Žaliojoje vejoje girdėjosi Romo balsas: „Palik kamuolį,aš sutvarkysiu!…“ Žiūrovai tarpusavy karštai ginčijosi: „Žiūrėk – kodėl jis taip lošia? Kodėl kaip Romka negali kiti?…Sakyk jiem kaip reikia grajinti!

„… žaidžia ir su rankomis, ir su kojomis, ir su galva.‘‘

Šio sportininko universalumas buvo aukščiausias Everestas, į kurį norėjosi užkopti ir jauniems, ir brandaus amžiaus  sportininkams. Jam niekas negalėjo prikišti atmestinai sužaistų rungtynių. Kad nereikia užsidaryti savo pamėgtos  sporto šakos kiaute, Romas puikiai įrodinėjo žaisdamas stalo tenisą, tinklinį, gindamas ledo ritulio vartus. Per krepšinio rungtynes savo mėgstamą „padkatą“ puikiai derindavo su kitais  žaidimo elementais, šokiruodamas teisėjus ir uždegdamas publiką. Rajono spauda apie tai rašė: „R. Karka krepšinį žaidžia ir su rankomis, ir su kojomis, ir su galva“. Pasirodo, krepšinį žaisti galima… net su futbolo elementais! Po atsisveikinimo rungtynių Romą šiltai pasveikino komandos draugai. Įteikė autografais išmargintą kamuolį.  Ant kiekvieno dovanos lopo – visų komandos veteranų ir jaunų žaidėjų parašai: A. Bezikornovas, A. Mačiukaitis, R. Jasulevičius, R. Butauskas, E. Blechertas, M. Balčiūnas, P. Kupčinskas, J. Uldinskas, A. Vaičaitis, A. Katilius, J. Murinas, A. Ziegoraitis, R. Kanopa. Taip, futbolo pasaulyje – šventos tradicijos.

Romo laukė dar viena staigmena. Sirgaliai mėtė švarkus, kepures į viršų: „Romai, Romai!‘‘ O po to vėl: „Romai, neišeik!“ „Sveikatos“ žaidėjai suprato akimirkos svarbą – kad reikia obalsiu, choru pritart. Sirgaliai ir žaidėjai  mosavo rankomis, buvo daug gėlių, sveikinimų. Kas gali būt brangiau už žodžius, likusius Romo širdyje: „Teskraido po veją kamuolys, tebus pasveikintas Romas, neleidžiantis 20 metų FUTBOLUI sustoti‘‘… Buvo linksma, smagu, saulutė švietė: atrodė, kad į Kybartus grįžo futbolo pavasaris primindamas garsius prieškario Lietuvos „Sveikatos“ laikus.

Futbolo dievaitis

Nieko nuostabaus: aukštas, atletiškas  žaidėjas labai greitai, tiesiog akies mirksniu, pakliuvo į futbolo pirklių akiratį. Jam siūlė aukso kalnus, geriausias privilegijas, kokios buvo tik įmanomos anais tarybiniais laikais, pirmiausia nepamiršdami didžiausio „saldainio“ – rakto nuo buto. Siūlė savo paslaugas Kauno „Inkaras“, Alytaus „Dainava“, Kėdainių „Nevėžis, Ukmergės „Vienybė“. Duonos kasnis – rimtas argumentas. Prieš jį neatsispyrė prieškario LIETUVOS legendinės „Sveikatos“ geriausi žaidėjai. 1935 m. Vytautas Geležiūnas, Česlovas ir Romas Šopiai, Edvardas Čižauskas ir Nikolajus Dmitrijevas perėjo į Kauno MSK komandą. Šioji, gavusi tokį pastiprinimą, tapo Lietuvos čempione. Ir jūs tik pamanykit – Romas atsisakė. Dėl draugų… dėl Kybartų!

Minėtieji klubai įkyriai kvietė  pas save. Prazyzė kiaurai ausis. Tuo pat metu Romo sportinio gyvenimo kelyje atsiranda kliūtis, ją galima palyginti su teroristų paslėpta  uždelsto  veikimo  mina.

„Tempiu didžiulį girgždantį vežimą…“

Išskyrus komandos trenerį Vytautą Kochanauską ir komandos draugus, niekas nė nenujautė, kad Romui saugumas draudžia išvažiuoti  už Kybartų miesto ribų. Romas, kaip žmogus, niekados nemėgo būt įspraustas į siaurus rėmus. Jo aktyvi natūra be futbolo gyvent nemokėjo ir negalėjo. Iš pradžių nežinojo kaip elgtis: skaudėjo galvą, buvo apimtas įtampos – kamavo depresija. Bandė skaityt detektyvus ir nusiraminti, kad taip nukreiptų savo mintis į šalį. Komandos draugui jis kartą pasiskundė: „Tempiu didžiulį girgždantį vežimą, kuriame sukrautas viso pasaulio šlamštas“.

Septyniolikos metų –Tarybų Sąjungos krepšinio čempionas

Pagal tautybę vokietis – Romas nepakluso konstitucijai ir atsisakė priimti  TSRS pilietybę. Už tai grėsė tremtis, kalėjimas, na, mažiausiai – namų areštas. Ieškoti teisybės? … Jis nesiryžo, nes jos ir nebuvo. Faktas, kaip lietuviškas dangus, kad Romas jį verbuojantiems didmiesčių komandų bosams sakydavo: „Ei, vyručiai, būkit geri, gal nusiraminkit, turėkit lašelį kantrybės, saugumas… na, išeisiu į pensiją, tada dar pažaisiu pas jus.‘‘ Romo žodžiai turėjo gilią potekstę, tačiau ambicingi vadybininkai nusikvatodavo, kad jis, ko gero, nesuvokia naudos, o gal tyčia dumia akis. Tačiau  visada meiliai atsisveikindavo, spausdami futbolo žvaigždei ranką: gal netyčia žalias kybartietis  ims ir atvažiuos. Jie nesuvokė, kad Romas turi sportinio gyvenimo patirties. Jis buvo paprastas ir kartu nepaprastas vaikinas. Juk 17 metų buvo tapęs Tarybų Sąjungos krepšinio čempionu. Atstovavo Klaipėdos „Darbo Rezervų“ krepšinio komandai, žaidė su asais – būsimu olimpiniu čempionu M. Paulausku ir Kauno „Žalgirio“ komandos centro žaidėju Gedeminu Budniku. Romas buvo perspektyvus, daug žadantis krepšininkas. Jį kvietė net į „Žalgirį“. Tačiau atsisakė.

Romas džiaugėsi, kad likimas jam buvo maloningas, padovanodamas progą žaisti „Sveikatoje“ su tokiais aukšto lygio žaidėjais, kaip V. Pakalka ir A. Ziegoraitis, J. Sakadauskas ir S. Nacevičius, A. Civinskas, V. Mileris ir B. Demenis, V. Balalis ir V. Ziegoraitis, R. Jakimavičius ir  Č. Janušauskas, J. Daniliauskas ir R. Kochanauskas, A. Liubinskas, V. Tutlys, A. Puodžiūnas ir S. Kunickas, R. Kanopa, E. Gudžiūnas ir  Č. Bacevičius, V. Makarovas ir L. Linkevičius.

Romui žaidžiant, „Sveikata“ buvo ypatinga komanda – „Nemuno‘‘ draugijos žaidynių čempionė, Lietuvos aukščiausiosios  lygos pirmenybių dalyvė, prieškarinės  legendinės „Sveikatos“ tradicijų tęsėja. Vienintelė, nepakeitusi savo pavadinimo Lietuvoje. Romo ir kitų Kybartų „Sveikatos“ žaidėjų vardai skambėjo aukščiausiąja styga  paprastų kybartiečių lūpose. „Žaidėjai iš „Sveikatos“ buvo kviečiami į  pagrindinę Vilniaus „Žalgirio‘‘ meistrų komandą ir jos dublerius, atstovavo įvairių lygių šalies rinktinėms. Nepamirškime, tai buvo žaidėjai iš rajono superklubo“, – taip rašė Lietuvos spauda apie Romo komandą.

Kybartų „Sveikata“ buvo vieninga komanda

Romas  sakydavo: „Komanda stipri – jei draugų turi“. Jei nori nepralošti  kiekvienų rugtynių, jei nori, kad į komandą įsilietų jaunesni žaidėjai, jei nori, kad komandoje būtų branduolys, kuris vienytų, cementuotų įvairaus amžiaus žaidėjus… Kad tai ne iš piršo laužta tiesa, Romas demonstravo savo žaidimu, kovojo dėl kiekvieno  kamuolio, per varžybas nubėgdavo keliolika kilometrų atiduodamas visas jėgas. Kybartų „Sveikata“ buvo vieninga komanda: joje vyravo sportinė dvasia, griežta disciplina ir nesavanaudiškas draugiškumas. To rezultatas: „mėlynųjų-raudonųjų“ kolektyve  pritapo ištisa plejeda talentingų žaidėjų, būsimosios Lietuvos futbolo žvaigždės: R. Kochanauskas ir V.Tutlys, A. Puodžiūnas ir A. Liubinskas, K. Gražulis ir J. Aleksa, V. Levendrauskas ir J. Vaitkevičius. Komanda tuo metu žaidė brandų, akiai patrauklų žaidimą, turėjo savo braižą. Eilinės čempionato rungtynės mieste prie Lieponos visada asocijavosi su didele švente.

Tačiau į rungtynes būdavo vykstama naktiniais traukiniais ir sunkvežimiais. Dažnai nevalgius. Tai sekino Romo organizmą, tik jis nesikreipė pagalbos į gydytojus: fiziškai vis dar buvo stiprus. Buvo šventai įsitikinęs – jam, komandos kapitonui, sirgti nevalia. Kaip ir dauguma vyrų į poliklinikas jis nevaikščiojo. Matyt, ši aplinkybė pagreitino atomazgą – mirė Romas 49-erių…

V. Kochanauskas, S. Kunickas, A. Bezikornovas, R. Kušlevičius, A. Katilius, R. Kriščiūnas visada iš jo, kaip iš kokio futbolo vadovėlio, sėmėsi žinių. Ir buvo  dėkingi. Ką tai reiškė Romui? Kad jis pavyzdys, pedagogas, gyvenimo mokytojas komandos draugams? Nieko panašaus, rimtai apie tai jis nesusimąstydavo. Sakykim, Mažeikiuose vyko Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybės, varžovai – tituluota „Atmosferos“ komanda, vėliau tapusi Lietuvos futbolo čempione. Rungtynių metu tąkart lijo kaip iš kibiro. Nė vienas akių bluostas jam nevirptelėjo, kad A. Barasa, R. Milieška, J. Stupakovas, R. Šaulys, J. Tarvydas žaidžia prieš jį. Po rungtynių tablo švietė: „Rezultatas: 2:0!“ Romo veidas, aplipęs purvais, spindėjo, jis buvo laimingas kaip vaikas. Po rungtynių „Utenio“ futbolo aikštė skendo, telkšojo didžiulės vandens vonios.

„Sveikata“ džiūgavo – eilinė fiesta Kybartuose!  

Tarsi žongliruotų ant stogo

Žinia, Utenoje žaisti prieš „Utenį“ – menkas malonumas, nes pastarosios branduolį sudarė pasiskolinti rusų kariškiai. Aikštėje virė atkakli kova. „Uteniui“ kaip oras buvo reikalinga pergalė norint patekti į prizininkų trejetuką. Rezultatas – 1:1. Buvo likę žaist gal minutė, nes teisėjas dažnai žvilgčiojo į laikrodį. Rungtynių kulminacija pasiekė apogėjų. Netikėtai dešiniu kraštu prasiveržęs nedidukas, bet vikrus varžovų puolėjas stipriai ir klastingai smūgiavo į tolimą A. Civinsko ginamų vartų kampą. Atrodė – kris įvartis! Tačiau Romas sukūrė stebuklą sušukęs ant viso stadiono: „Algiiiiii!.. Bebaimis vartų sargas sureagavo akimirksniu – iš visų jėgų nėrė į dešinį šoną ir, atlikęs milžinšką šuolį, palietė slidų kamuolį pirštų galiukais. Tačiau, kaip sakoma, kamuolys yra apvalus. Atsimušęs nuo vartų skersinio, jis nuriedėjo tiksliai ant vartų linijos. Romas  sureagavo pirmas: jo spurtas buvo toks staigus ir veržlus, kad su  juo besivaržančiam dėl kamuolio „Utenio“ puolėjui plyšo sportinės kelnaitės. Romas, pirmas atskubėjęs  prie kamuolio, išmušė jį už šoninės linijos.

Netikėta situacija: stadionas apimtas ekstazės, daugelis rankomis susiėmę už  galvų – dar neseniai, prieš akimirką, tūkstantis „Utenio“ sirgalių skandavo: „ĮVARTIS! ĮVARTIS!“ Ir staiga vaizdas  stadione diametraliai pasikeičia: vietos aistruoliai nurimsta ir gedulingomis išraiškomis stebi  talentingą futbolininką, kuris pribėga prie savo vartininko, stipriai apkabina jį ir pabučiuoja kakton. Abu džiūgauja, šokinėja: kybartiečiai parklupdė stiprų  priešininką!

Atsiliepkite, jaunieji talentai

Kybartų miestą šlovinančių įžymybių suskaičiuotume ne vieną dešimtį. Futbolo pasaulio žmonės V. Geležiūnas, J. Klimas, V. Draugėla, muzikai  ir futbolininkai S. Sinkevičius ir A. Ziegoraitis, pasaulio teniso garsenybė  V. Gerulaitis, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, inžinieriai ir kraštotyrininkai V. Mickevičius ir A.Vaitkevičius, Čikagos lietuvių veikėjas, Pasaulio kybartiečių pirmininkas L. Narbutis, profesorius E. Červinskas, aktyvus partizaninio judėjimo dalyvis ir futbolininkas K. Širvys, archivyskupas  S. Tamkevičius… Tai kultūrinio gyvenimo Kybartuose forpostas. Ir it perkūnas iš giedro dangaus: Romo Karkos taurės vaikų ir moksleivių futbolo turnyras! Jau 10 metų. Ir 20, kai Romas žvelgia į visa tai iš Anapus… Energija trykštantis  Kybartų jaunuolis,  turėjęs savo filosofiją – žaisti futbolą.  Gal todėl Romo Karkos taurės turnyras tapo masiniu. Tas faktas, kad šiais metais į organizatorių prašymą atsiliepė 18 komandų, rodo, jog šis renginys – sportinio meistriškumo mokykla, būsimų futbolo meistrų kalvė.  Mieste, kur vaikams skirtoje futbolo aikštėje žolė aukščiau juosmens, kur ant kiekvieno gatvės kampo reklaminės iškabos, kur viena šalia kitos krautuvės, krautuvėlės, kur, atrodo, viskas perkama ir parduodama… Būtent tose vietose, kur Romas, būdamas jaunuolis, gainiojo kamuolį, žongliravo ant stogo svajodamas, kaip patekti į „Sveikatos“ žaidėjų gretas. R. Montvydas, V. Pakalka, J. Sakadauskas, J. Daniliauskas, R. Munikas, J. Bujinauskas, A. Mikalauskas, A. Civinskas, D. Žiurkus, A. Venskevičius, R. Simanavičius, Č. Janušauskas, B. Šalaševičius,V. Ūsevičius, E. Gudžiūnas jam buvo įkvėpėjai, o ne vokiškos dešrelės ir alaus skardinės ant reklaminių skydų.

Pagrindiniai turnyro organizatoriai – Vytautas Valiokas, E. Gudžiūnas, R. Kanopa. Pastarasis neslepia: „Auginame ne rojaus obuoliukus, o užgrūdintus futbolininkus. Ir viską darome Romui atminti“. Gabūs, talentingi Kybartų žaidėjai – T. Zavickas, T. Burba, E. Stonkus, R. Gudelis, D. Raulynaitis, R. Sasnauskas – buvo kviečiami  į Nacionalinę futbolo akademiją ir Kybartų „Sveikatą“ , ragavo kovos krikšto turnyro kovose. Dabar R. Sasnauskas tęsia jaunojo futbolininko karjerą Airijoje. Apie jo žaidimą palankiai atsiliepia vietos futbolo specialistai ir spauda.

Dar vienas reikšmingas faktas – turnyras tampa tarptautiniu. Dėl Romo Karkos taurės  šiemet varžysis Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos komandos. Nugalėtojai bus apdovanojami aukso spalvos taurėmis. Žinomas Lietuvos vaikų futbolo specialistas R. Kochanauskas sako: „Daug  džiaugsmo, emocijų suteikiantis turnyras atitraukia vaikus nuo gatvės, kompiuterių, televizijos, vokiškų dešrelių ir alaus, automobilių reklamų ir kitokių velniškų pagundų. Jos trukdo vaikams domėtis nuostabiu žaidimu. Žaidimu, kuriam Romas Karka atidavė savo gyvenimą, žaidimu, kurį dabar žaidžia milijonai vaikų visame pasaulyje“.

Kai, sutikę gatvėje mirusiojo artimuosius ar draugus, išgirstame daug gražių pasisakymų apie velionį, dažnai liūdnai susimąstome: kiek daug jausmingų  žodžių mirusiam žmogui, taip panašių į tūkstančius spaudoje perskaitytų trafaretinių nekrologų… Kybartiečiai neverkšlena, šią tradiciją jie sulaužė įsteigdami žymaus futbolininko Romo Karkos taurę – vaikų ir moksleivių futbolo turnyrą. Vikrus kaip katinas, intelektualus žaidėjas, komandinio žaidimo architektas Romas Karka nežaidė už Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandą, nebuvo olimpinis čempionas, nedalyvavo Europos ir Pasaulio futbolo čempionatuose, bet paprastų  kybartiečių – vis dar minimas, gerbiamas ir vertinamas. O ką čia slėpt, kartais ima kas nors ir uždainuoja:

„Romai, neišeik neišeik iš komandos,
Nepaliki komandos draugų.
Be tavęs, be tavęs bus nuobodu,
Be tavęs bus komandoje nyku…“

P. S. Rengiant šį straipsnį naudotasi buvusių komandos futbolininkų Algimanto Puodžiūno, Rimo Kochanausko, Algimanto Liubinsko, Kęstučio Gražulio, Vytauto Tutlio, Algio Ramanausko, Vytauto Balalio, Liudo Linkevičiaus, Lioniaus Blauzdžiūno, Rimo Kanopos, Antano Ziegoraičio, Algio Civinsko, Jono Statkūno, Vytauto Miknevičiaus, Romo Simanavičiaus, Artūro Jakušovo prisiminimais, Vytauto Kochanausko „Sveikatos“ archyvu, Albino Vaitkevičiaus monografija „Kybartai. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“ ir Pasaulio kybartiečių draugijos archyvine medžiaga. Nuoširdi padėka visų kybartiečiu vardu Romo Karkos žmonai Dalijai Agotai Karkienei bei sūnums Sauliui, Tomui ir Haroldui už prisiminimus bei šeimyninio albumo nuotraukas.

SIGITAS KURAS

„Sveikata“ 1973 m. Lietuvos aukštojoje lygoje.

 R. Karka – TSRS krepšinio čempionas (pirmoje eilėje – trečias)

 Romas Karka – Kybartų „Sveikatos“ komandos lyderis.

„Sveikatos“ veteranų varžybų dalyviai.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian