• 0

Nesulaiko net užmūryti namo langai

Kudirkos Naumiesčio gatvės gale stovintis tarpukario laikų namas, vadinamoji „Gulbės salė“, nuolat masina vandalus.

Ne kartą degęs pastatas jau kelerius metus stovi tuščias, be langų, nudegusiu stogu. Savininkai namą remontuoti ar kitaip prisidėti prie jo išlikimo nenori, nes būstų kaina Kybartuose maža, o remonto išlaidos viršytų paties turto vertę. Juolab kad pastate niekada nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos, greta – geležinkelis. Tad gyventi čia nepatrauklu ir statinys tiesiog paliktas likimo valiai.

Juo rūpintis pagal išgales bando Kybartų seniūnija. Neseniai jos pastangomis pirmajame namo aukšte senomis plytomis užmūryti langai, nes valkatos įprato landžioti į vidų ir pastate kūrenti laužus.

Kol statinys buvo saugus, jame buvo įrengta dvylika butų. Keturi iš jų – socialiniai būstai, kiti – privatūs. Paskutiniu metu name gyveno romų tautybės šeimos, o dabar jau trečius metus jis stovi tuščias.

Apskritai „Gulbės salės“ istorija paženklinta gaisrais: per pastarąjį dešimtmetį jų kildavo vos ne kasmet. Keletą kartų buvo padegtas pirmame aukšte esantis romų būstas, siekiant juos įbauginti, kad atiduotų skolas. Tuomet bute gyvenusi šeima išsigandusi kažkur išsikraustė, palikdama apdegusį būstą be langų.

Paskutinį tašką padėjo prieš trejetą metų socialiniame būste kilęs gaisras, per kurį nudegė dalis stogo, išsproginėjo langai. Tuomet namą apleido paskutiniai gyventojai.

Seniūnas R. Šunokas sakė ne kartą šaukęs šio pastato savininkų susirinkimą, kad kartu nuspręstų, ką toliau daryti, tačiau atsako nesulaukęs. Teko suktis pačiai seniūnijai ir ieškoti būdo, kaip bent minimaliai apsaugoti statinį nuo vandalų, nes įvykus nelaimei dėl visko kalta, kaip dažnai būna, liktų valdžia.

Tačiau net ir užmūryti langai nesustabdė nenaudėlių. Prieš kelias dienas vieno lango ertmę dengusios plytos buvo nuardytos, į pirmame aukšte esantį būstą privilkta šiukšlių. Tad seniūnijai teks dar kartą ieškoti mūrininko.

Kybartiečiai apgailestavo dėl kažkada buvusio gražaus statinio. Kalbinti miestiečiai atsiminė, kad tarpukariu šiame trijų aukštų mūriniame pastate buvo kino salė, vykdavo šokiai, sutraukdavę daug jaunimo, šalia buvusiame tvenkinyje plaukiojo gulbės.

Deja, dabar namo likimas visiškai neaiškus. Akivaizdu, jog savininkai jo neremontuos, o seniūnija tam neturi ne tik lėšų, bet ir jokių teisių imtis darbų. Tad pastatas stovės tol, kol pradės irti ir kelti pavojų. Jo nugriovimas taip pat kainuos nemenkai: kiekvieno buto savininkui tenkanti sumos dalis prilygtų paties būsto kainai.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Seniūnas Romas Šunokas sakė, kad vadinamosios „Gulbės salės“ likimas – labai miglotas.

Publikuota: „Santaka“, 2019-01-11.


  • 0

Paramai išleidžia ne vieną tūkstantį eurų

Buvusioje Kybartų gelžbetonio gamyklos teritorijoje penktus metus veikia UAB „Belor“ filialas. Šios įmonės pavadinimą galima matyti bemaž tarp visų seniūnijos renginių rėmėjų.

Išleidžia dešimtis tūkstančių

Kaip sakė Kybartų seniūnas Romas Šunokas, ši įmonė – tikras išsigelbėjimas organizuojant bet kokį renginį ar padedant nepasiturinčioms šeimoms. Vos tik įsikūrusi bendrovė jau tais pačiais metais Kalėdoms atvežė dovanų kukliau gyvenantiems vietiniams: keturiolikai šeimų nupirko buitinės technikos, kurios žmonės prašė. Tuomet kybartiečiams išdalytos 5 automatinės skalbimo mašinos, 5 dujinės viryklės, dulkių siurblys, 2 šaldytuvai, vandens siurblys su hidroforu. Šeimas, kurioms labiausiai reikia pagalbos, atrinko seniūnijos socialinės darbuotojos.

Nepamiršta užsukti ir į Kybartų vaikų globos namus. Įstaigai buvo padovanotos 5 mikrobangų krosnelės. Tuomet dovanoms išleista apie 3 tūkst. eurų. Kasmet rėmimo mastai didėjo. Kelerius metus iš eilės Kybartams ir jų žmonėms paremti įmonė išleidžia kelias dešimtis tūkstančių eurų. Remiami ne tik kultūriniai renginiai, piliečių iniciatyvos, knygų leidyba, bet nepamirštas ir sportas. Kasmet po 5 tūkst. eurų iš įmonės iždo gauna futbolo klubas „Sveikata“.

– Šis klubas svarbus ne tik Kybartams. Norime, kad garsinantiems miestą sportininkams būtų lengviau, kad jie turėtų už ką nuvažiuoti į varžybas. Apskritai norime, kad žmonės šiame mieste, kuriame mes dirbame, būtų nors kiek laimingesni. Šiuo metu turime 29 darbuotojus, ir beveik visi jie kybartiečiai. Todėl šiam miestui paramos negailime. Aišku, atsirenkame, kam ji labiausiai reikalinga, bet atsisakome retai, – sakė bendrovės „Belor“ vadovas Rolandas Andzelis.

Iš tos pačios kišenės

Tiesa, jau kuris laikas Kybartuose veikiančios įmonės filialas turi kitą pavadinimą. Dabar jis vadinasi UAB „Ebresa“, tačiau ant jos pastatų vis dėlto ryškesnis „Belor“ pavadinimas ir paramą įmonė teikia šiuo vardu. Kaip sakė R. Andzelis, „Ebresa“ – dukterinė „Belor“ įmonė, tad visi pinigai – iš vienos kišenės.

– Paramą skiriame išskirtinai tik kybartiečiams. Esame gavę prašymų ir iš vilkaviškiečių, tačiau kol kas nesiruošiame remti renginių už Kybartų ribų. Ne kartą patys esame kreipęsi į Vilkaviškio rajono savivaldybę dėl žemės mokesčio sumažinimo. Mūsų gamybinis plotas – beveik 5 ha, tad ir mokesčiai susidaro solidūs. Tačiau niekada nuo jo atleisti nebuvome. Todėl iš principo nusprendėme paramą teikti tik Kybartams, – sakė direktorius.

Neskriaudžia ir darbuotojų

Netoli geležinkelio įsikūrusi įmonė neskriaudžia ir savo darbuotojų. Vidutinis atlyginimas bendrovėje „į rankas“ – daugiau nei 700 eurų. Įmonė yra nupirkusi greta gyvenusio ūkininko, kuriam nepatiko kaimynystė ir žmogus išsikėlė į kaimą, namą. Jame apgyvendinta vieno darbuotojo šeima.

Be to, bendrovėje žmonės yra maitinami. Darbuotojai penktadieniais gauna meniu iš kavinės ir išsirenka, ką kurią savaitės dieną valgys. Pietūs jiems kasdien pristatomi tiesiai į darbovietę.

– Sotus darbuotojas ir dirba geriau – juokėsi R. Andzelis, – nors blogai dirbančių mes čia neturime. Didelės problemos rasti, kas dirbtų, kol kas nejaučiame. Kaip tik žmonės prašo pas mus darbo. Kadangi tikrai planuojame plėstis, priimsime ir naujų darbuotojų. O į darbą priimame ir jaunus, ir pagyvenusius – visus, kurie nori ir gali dirbti. Tiesa, darbas nėra lengvas.

Šiuo metu bendrovė verčiasi ne tik trąšų fasavimu ir prekyba. Įmonė teikia krovos, fasavimo, saugojimo paslaugas, prekiauja akmens anglimis ir durpių briketais. Čia į įvairių talpų maišus fasuojami vagonais atvežami pašarai, pakratai gyvuliams, taip pat cukrus. Įdomu tai, kad „Ebresos“ teritorijoje saugoma visa Pietų Lietuvos keliams barstyti skirta druska. Iš čia ją išsivežioja už kelių priežiūrą atsakingos firmos. Šįmet planuojama bendrovės teritoriją išasfaltuoti.

Autorės nuotr. UAB „Ebresa“ direktorius Rolandas Andzelis sako, kad jų įmonės politika – remti tuos, kuriems pagalbos tikrai reikia.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Publikuota: „Santaka“, 2019-01-11.


  • 0

Tradicinės premijos – buvusiems gimnazistams

Keturiems buvusiems Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos auklėtiniams įteiktos Lietuvių fondo (JAV) Algirdo Karaičio bei brolių Algimanto ir Romo Kezių vardinės premijos. Jas gavo Evelina Krečikaitė, Džineta Valinskaitė, Paulius Kuliešius bei Rytis Astrauskas.

Puoselėja lietuvybę

Lietuvių fondą 1962 metais įsteigė keletas JAV gyvenančių tautiečių, iš kurių didžioji dalis buvo medikai. Kaip pasakojo šio fondo įgaliotinis Lietuvoje, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis, įkurtas fondas buvo skirtas lietuvybei išlaikyti už Lietuvos ribų. Iš pradžių jame buvo tik 20 tūkst. dolerių.

Laikui bėgant prie fondo prisidėjo vis daugiau narių, kurie savo parama pildė jo sąskaitą banke. Šiandien sukaupta daugiau nei 39 milijonai dolerių. Iš susikaupusių palūkanų kasmet finansuojami įvairūs lietuvybę skatinantys projektai ir skiriamos stipendijos mokiniams. Pernai įvairiai paramai skirta apie milijonas dolerių.

Lietuvių fonde įsteigta per 100 vardinių fondų, kurie steigėjų nurodymu remia įvairius lietuvybės projektus ir skiria stipendijas studentams.

Vienas iš tų „mažųjų“ fondų pavadintas mūsų kraštiečių A. ir R. Kezių vardu. Jų vardinė stipendija skiriama buvusiems Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos abiturientams, sėkmingai studijuojantiems universitetuose. Šio fondo premijas šiemet gavo E. Krečikaitė bei P. Kuliešius.

D. Valinskaitė ir R. Astrauskas džiaugėsi premija iš A. Karaičio vardinio fondo. Įprastai ši premija iš buvusio kraštiečio vardo fondo skiriama buvusiems Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos abiturientams, sėkmingai studijuojantiems ekonomikos ir verslo srityse.

Šiemet premiją buvusiems gimnazistams įteikė L. Narbutis, o juos sveikino įstaigos direktorius Saulius Spangevičius bei būrys gimnazijos pedagogų.

Ateitis – Lietuvoje

Kybartiečiai E. Krečikaitė, P. Kuliešius ir R. Astrauskas (dėl įtempto studijų grafiko D. Valinskaitė negalėjo atvykti atsiimti premijos) džiaugėsi sulaukę tokio įvertinimo, dėkojo premijų steigėjams bei juos pastebėjusiems buvusiems klasių vadovams. Būtent jie kasmet teikia premijos gavėjų kandidatūras.

„Nepaprastai smagu gauti šią premiją. Tai bus didelė paskata toliau sėkmingai mokytis ir nenuvilti tų, kas mane pastebėjo ir įvertino. Kauno technologijų universitete studijuoju informacines technologijas, tad už gautą stipendiją žadu pirkti naują kompiuterį“, – sakė P. Kuliešius.

Pirmame kurse studijuojantis vaikinas tikino, kad didžiausias jo noras baigus studijas būtų likti Lietuvoje bei susirasti darbą, kurį galėtų atlikti iš bet kurios vietos. Anot jo, būnant informacinių technologijų specialistu tai nesunkiai įmanoma. Be to, vaikinas jau turi panašios patirties – iš namų jis klientams kartais kuria įvairius muzikinius kūrinius.

Kita premijos gavėja Evelina taip pat teigė ateitį siejanti su Lietuva. Mergina šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja anglų filologiją.

„Iki pat dvyliktos klasės pabaigos buvau įsitikinusi, kad studijuoti ir gyventi norėčiau tik užsienyje. Net buvau įstojusi į universitetą Danijoje, tačiau paskutinę akimirką persigalvojau ir likau Lietuvoje. Dabar visiškai to nesigailiu. Vos pradėjusi studijuoti sužinojau, kad lingvistų ir kalbotyrininkų niekada nepakeis jokie kompiuteriai ar robotai, nes kalba – gyvas, besikeičiantis organizmas. Tai įkvėpė šiek tiek optimizmo“, – šypsojosi E. Krečikaitė.

Ji, kaip ir Paulius, į gimtuosius Kybartus grįžta dažnai. Abu jaunuoliai groja miesto pučiamųjų instrumentų orkestre.

„Apie šią premiją sužinojau per savo gimtadienį. Tai buvo didžiulė ir labai maloni staigmena. Šiuo metu Kauno technologijų universitete studijuoju finansus. Kol kas sekasi puikiai. Jaučiuosi įsėdęs į savo roges“, – teigė R. Astrauskas.

Jis, kaip ir kiti premijos laureatai, teigė ketinantis likti gyventi Lietuvoje, o dirbti labiausiai norėtų Lietuvos banke.

Andrius GRYGELAITIS

Autoriaus nuotr. Premijų laureatus Paulių Kuliešių (antras iš kairės), Eveliną Krečikaitę ir Rytį Astrauską sveikino Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis (kairėje) bei gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.


  • 0

Šešių dešimtmečių santuoka šeimai neprailgo

Prieš pat Kalėdas, gruodžio 21 d., kybartiečiai Janina ir Juozas Vingeliai atšventė deimantines vestuves. Šešias dešimtis metų darnoje išgyvenę žmonės sako, kad gyvenimas kartu nepabodo, pralėkė kaip viena diena.

Vadovaujasi Dievo įsakymais

– Ateina Kalėdos – gaspadoriams bėdos, – šmaikštavo aštuoniasdešimtmetį perkopęs, bet vis dar labai žvitrus Juozas Vingelis. – Šitą šventę mes su žmonele švęsdavome visada, net tada, kai buvo negalima. Net ir gamykloje Kybartuose, kurioje dirbau, švęsdavome visi. Atsimenu, vieną metą Kalėdos išpuolė darbo dieną, tai jau po pietų visų presai cechuose išjungti, užlipome į viršų, kur paprastai rinkdavomės, o ten – stalai nukrauti valgiais. Sėdėjome, šventėme. Tik nedainavome, kad niekas neišgirstų, būtų blogai mums baigęsi – tokie laikai buvo. Ir taip darėme ne vieną kartą. Kažkaip prasprūsdavome, niekas neužtiko, niekas nepaskundė.

Abu Vingeliai – labai religingi. Garbaus amžiaus sutuoktiniai, jei tik leidžia sveikata, kiekvieną sekmadienį važiuoja į bažnyčią. Ir taip jau keli dešimtmečiai. Jiems labai patinka dabartinis Kybartų klebonas Vaidotas Labašauskas, kuris moka sakyti taiklius ir šmaikščius pamokslus, geba bendrauti su žmonėmis ir skleidžia aplink save šilumą.

Laikosi vienas kito

– Abu esame iš religingų šeimų. Mes nuo mažens buvome mokomi gerbti vyresnius, klausyti kunigo, mokytojų. Gal todėl ir mūsų šeima išliko tvirta, nors gyvenime buvo ilgų išsiskyrimų. Vyras dirbo kituose miestuose, net ir kitose šalyse, kurias tuo metu broliškomis respublikomis vadino. Buvo gavęs pasiūlymų dirbti ir Palangoje, ir Vilniuje, valdžia siūlė butą, bet aš nenorėjau palikti savo mamos, su kuria visada gyvenome greta. Ji buvo mano geriausia draugė, – prisiminimais dalijosi J. Vingelienė. – Džiaugiuosi, kad Juozas neužsispyrė, o paklausė mano noro ir abu likome Kybartuose. Čia visą gyvenimą ir praleidome. Pačių rankomis pasistatytuose namuose užauginome du sūnus: Zenoną ir Egidijų, čia atvažiuodavo anūkai, kol buvo maži. Dabar visi turi savų užsiėmimų, mus aplanko daug rečiau. Bet mes vis dar turime vienas kitą. Dviese daug lengviau ir smagiau. Einame koja kojon vis pasitardami ir pasibardami, bet rasdami bendrą sprendimą. Neįsivaizduoju, kas bus, jei liksime kuris vienas. Stengiuosi apie tai negalvoti.

Po vestuvių – tiesiai į darbus

Vingeliai susitiko labai jauni. Į Kybartus su tėvais iš Kylininkų kaimo (Pajevonio sen.) atsikraustęs Juozas susidraugavo su Janinos broliais, užeidavo į jų namus, tai taip ir susipažino. Juozas jauną merginą pakviesdavo į kiną. O netrukus, vos jai sukako 20 metų, Janiną vedė. Prieš šešiasdešimt metų, gruodį, įvyko jų civilinė santuoka. O bažnyčioje jie abu susituokė slaptai jau kitų metų sausį. Apsigyveno abudu pas Janinos tėvus – Juozą ir Magdeleną Mauručaičius, labai gražiai sutarė. Tiesa, Mauručaičiai taip pat nebuvo Kybartų senbuviai, jie su dviem Janinos broliais atsikėlė į šį miestą iš Didžiųjų Šelvių kaimo.

– Apsivedėme ir iškart į darbus. Janina dirbo akmenskaldėje, išdirbo 25 metus. Iš pradžių ir aš ten dirbau.

Graži Janytė buvo. Kai dirbo akmenskaldės svarstyklėse, kartu su savimi pasiimdavo ir vyriausiąjį mūsų sūnų Zenoną. Tada jam buvo kokie 3 ar 4 metai. Vairuotojai dažnai įsisodindavo Zenoną į mašiną, vežiodavo ir prašydavo supažindinti su savo sesute. Sužinoję, kad ji – berniuko mama, labai nustebdavo. Ir, aišku, vaiko pasivažinėti daugiau jau neimdavo, – juokėsi Juozas. – Janina dar nuo mokyklos laikų buvo labai aktyvi sportininkė. Visur važinėdavo į varžybas, olimpiadas. Kai apsivedėme, aš jai uždraudžiau šitą reikalą. Pasakiau, kad noriu turėti savo žmogų namuose, o ne laukti, kol parvažiuos iš nežinia kur.

Žmonai teko paklusti, nes, kaip sakė Janina, ilgo gyvenimo kartu receptas – įsiklausymas į kito žodžius ir norus, pagarba šeimai ir ištikimybė vienas kitam.

Išsaugojo sklypą

Su sportu jauna moteris atsisveikino ir atsidėjo šeimai. Juolab kad ir namo reikėjo. O būstus tuo laiku žmonės statydavosi patys.

Kadangi Janina dirbo akmenskaldėje, galėjo pasirūpinti statybinėmis medžiagomis, nes anuomet kažką gauti galėjai tik per pažintis. Darbai sklype vykdavo nespėriai, nes dirbdavo ne samdyti statybininkai, o šeimos nariai, draugai, pažįstami laisvu nuo darbo metu, išeiginėmis, per atostogas. Tai buvo vadinama talka. Paprastai talkininkai padėdavo įsikurti vieni kitiems.

– Namą, kuriame gyvename iki šiol, statėmės visai greta tėvų namų, savo sode. Mat tuometė valdžia nusprendė, kad mano tėvai turi per didelį sklypą ir jį reikia padalyti į kelias dalis bei leisti čia statytis kitiems. Tuomet mes sugalvojome, kad reikia mums, kaip jaunai šeimai, prašyti sklypo namui, nes tuo metu gyvenome pas tėvus. Taip ir padarėme. Kai tėveliai, beje, kartu išgyvenę 50 metų, pasimirė, jų namelį pardavėme. O iki tol visi gyvenome greta, vienas kitą paguosdami, vienas kitam padėdami ir pasirūpindami vienas kitu, – pasakojo Janina.

Apvesdino apie 20 porų

Juozas antrino žmonai, kad tikrai gerus uošvius turėjęs. Ypač uošvienę, kuri juos vis ragindavo bendrauti su gimine, eiti į visas vestuves ar laidotuves.

– Tai mes taip ir darydavom. Aš, kai buvau dar jaunas, mokėjau skambinti pianinu. Mane buvo išmokęs vargonininkas. Vėliau pradėjau groti ir akordeonu. Tai mus su Janyte vis kviesdavo į visų giminių vestuves. O giminė nemaža, aš pats iš septynių vaikų šeimos. Paskaičiavau, tai gal dvidešimtyje vestuvių esame buvę piršliais, – senus gerus laikus prisiminė Juozas ir išsitraukęs pagarbiai laikomą akordeoną pagrojo vis dar neužmirštą melodiją. – Taip ir gyvename abudu. Nieko lyg ir netrūksta, tik jei kas sveikatos abiem po maišą atneštų, tai tikrai paimtume. O taip – niekuo nesiskundžiame. Jei dejuosi, niekas nuo to nepasikeis.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Janina ir Juozas Vingeliai 60 metų laikosi vienas kito.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-28.


  • 0

Gaisrinės statybvietėje įleista kapsulė

Kategorija :Kybartai spaudoje

Kybartų priešgaisrinės gelbėjimo komandos ugniagesiams naujų patalpų laukti lieka tik keletas mėnesių. Trečiadienį į būsimos gaisrinės pamatus įleista kapsulė, simbolizuojanti statybų pradžią.

Iki Šv. Florijono

Į J. Biliūno gatvę savaitės vidury susirinkę svarbias pareigas užimantys vyrai pažadėjo: ugniagesių globėjo Šv. Florijono šventę gegužės 4 d. Kybartų ugniagesiai sutiks naujose patalpose. Jų gelbėtojams reikėjo jau seniai.

Anot Kybartų seniūno Romo Šunoko, senoji 1925 m. pastatyta gaisrinė, iki šiemet nė karto kapitaliai neremontuota, verta užkonservuoti ir likti kaip atminimas, kokiomis sąlygomis dirbo ugniagesiai.

Šie vyrai ne kartą kvietėsi valdžią, žurnalistus ir rodė tragiškos būklės pastatą yrančiomis sienomis, pelėsio apniktomis lubomis, vargana kriaukle bei kitomis skurdo apraiškomis.

Buvo kreiptasi ne tik į vietos valdžią, bet ir į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) vadovus, Seimo narius, Vyriausybę.

Pasirašė sutartį

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija dar 2016 m. gruodį raštu kreipėsi į PAGD vadovybę, prašydama skirti lėšų naujos gaisrinės statybai, akcentuodama ne tik avarinę pastato būklę, bet ir gaisrinės svarbą pasienio mieste.

Vėliau PAGD ir Vilkaviškio rajono savivaldybės vadovai pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Joje numatyta, kad Savivaldybės administracija skirs sklypą gaisrinės statybai ir nuties kelią bei reikalingas susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus iki sklypo, kuris skirtas J. Biliūno gatvėje, patogioje strateginėje vietoje miesto pradžioje. PAGD įsipareigojo duoti lėšų naujam pastatui.

Šiemet spalio 30 d. baigtos viešųjų pirkimų procedūros, su Marijampolės UAB „Statybos ritmas“ pasirašyta rangos sutartis ir pradėti gaisrinės pastato statybų darbai.

Žadėjo autocisterną

Į simbolines kapsulės įleidimo iškilmes susirinkę įvairių institucijų atstovai dėkojo vieni kitiems už bendradarbiavimą ir linkėjo statybininkams sėkmingai atlikti numatytus darbus, o ugniagesiams – laiku ne tik įsikurti naujose patalpose, bet ir suteikti pagalbą gyventojams.

Seimo narys Kęstutis Smirnovas vienus nudžiugino, kitus nustebino garsiai pažadėjęs, kad komandai taip pat bus skirta nauja priešgaisrinė autocisterna.

„Jau anksčiau su Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vadovu esame susitarę, kad jei bus pastatytas pastatas, tai reikės ir automobilio. Tai tuos pažadus kažkaip reikės įvykdyti“, – kalbėjo Seimo narys.

PAGD direktorius Kęstutis Lukošius patvirtino, kad kybartiečių darbo sąlygos buvo tikrai vienos prasčiausių ir naujų patalpų ugniagesiams būtinai reikėjo. Vis dėlto naujos priešgaisrinės autocisternos departamento direktorius žadėti neskubėjo.

Anot jo, dešimt naujų priešgaisrinių automobilinių cisternų, kurios bus gautos kitąmet, numatytos skirti didesniems miestams.

Tačiau tiek K. Lukošius, tiek iškilmėse dalyvavęs Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko pareigas laikinai einantis Vidas Barauskas tvirtino, kad apie geresnę kybartiečių techniką tikrai bus pagalvota: galbūt jiems bus skirtas ne naujas, bet ir ne penktą dešimtmetį įpusėjęs automobilis, su kokiu vyrai į gaisrus važinėja dabar.

Sąlygos bus geros

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka taip pat dėkojo visiems už bendradarbiavimą ir tikėjosi, kad sparčiai dirbantys rangovai darbus atliks laiku.

„Statydami tokį objektą jaučiamės prisidedantys ir prie šio krašto žmonių saugumo. Ugniagesiai dabar turės kur kas geresnes sąlygas grįžę pailsėti ir pasiruošti kitam iškvietimui“, – sakė UAB „Statybos ritmas“ generalinis direktorius Algirdas Brazys.

Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis, palinkėjęs gelbėtojams ne tik gesinti gaisrus, bet ir kuo daugiau dėmesio skirti prevenciniam darbui, pašventino būsimosios gaisrinės pamatus.

Į juos buvo įleista kapsulė su raštu, liudijančiu Kybartų komandos gaisrinės statybos pradžią 2018-ųjų pabaigoje, bei asmenų, daugiausiai prisidėjusių prie naujosios gaisrinės statybos, parašais. Į pamatus užkasta kapsulė saugos ir antsiuvą, siuvamą prie ugniagesio uniformos, bei šiuo metu Lietuvoje cirkuliuojantį pinigą – eurą.

Autorės nuotr. Nedažnai pamatysi dekaną su kelne rankose: po pulkininko Vido Barausko cemento į kapsulės įleidimo vietą įkrėtė ir prelatas Vytautas Gustaitis.

Eglė MIČIULIENĖ

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-21.


  • 0

Tolerancijos raktais siekėme atrakinti širdis

Kybartų „Saulės“ progimnazijos bendruomenė kasmet mini Tolerancijos dieną. Per ją siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į skirtingų nuomonių, skirtingų tautybių žmonių, sergančiųjų toleranciją.

Šiais metais Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pasiūlė paminėjimo simbolį – tolerancijos raktą. Simboliška. Raktas gali atrakinti ir užrakinti duris į paslaptingą ar senai užmirštą kambarį, užtikrinti saugumą – užrakinę spynas jaučiamės saugūs. O kartais net nenorėdami ar besislėpdami „užrakiname“ savo jausmus giliai širdyje. Ir pamirštame. Tik prisiminę, deja, dažniausiai jau neberandame… rakto.

Šiemet per Tolerancijos dieną mokiniai su pedagogais žiūrėjo filmus apie toleranciją, kalbėjo apie pakantumą, pagarbą, kantrybę. Integruotoje „Tolerancijos rakto“ pamokoje su dalykų mokytojais vaikai diskutavo apie žmonių ir tautų skirtumus. Po pamokos mokiniai atsineštus raktus įdėjo į lagaminą, su kuriuo pažadėjo keliauti tolerancijos keliu.

1c ir 3b klasės mokinukai, padedami pedagogių K. Antanavičienės ir O. Kriaučiūnienės, gamino savo raktelius. Juos patys dekoravo, paskui padedami mokinės mamos E. Navickienės dovanojo Gudkaimio globos namų gyventojams. Taip pradinukai tarsi atrakino tiltą tarp skirtingų kartų.

Kūrybinėse dirbtuvėse pedagogės A. Nacevičienės idėją, pavadintą „Raktus įvilkti į širdį“, noriai padėjo įgyvendinti technologijų mokytojas D. Vaitkevičius su mokiniais, ūkio darbuotojai L. Blauzdžiūnas ir R. Butauskas, pavaduotojas V. Boguk, mokinių tėtis A. Vaičaitis bei Kybartų miesto seniūnas R. Šunokas. Simbolinius raktus išdalijome Kybartų miesto įstaigoms, padovanojome Ugdymo plėtotės centrui. Visiems palinkėjome, kad raktu, kurį kiekvienas nešiojamės širdyje, rastume noro „atrakinti“ gerumą ir pakantumą. Labai tikimės, jog visiems kartu mums pavyks atverti duris tolerancijai.

Ingrida LINKEVIČIENĖ
Kybartų „Saulės“ progimnazijos socialinė darbuotoja

Kristinos ANTANAVIČIENĖS nuotr. Kybartų „Saulės“ progimnazijos pradinukai Tolerancijos dienos proga Gudkaimio globos namų gyventojams dovanojo pačių rankomis padarytus ir dekoruotus raktelius.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-11.


  • 0

Donatui Ziegoraičiui įteiktas „Auksinis Feniksas“

Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje per iškilmingą ceremoniją buvo įteikti didžiausios šalies kultūros bendruomenės – Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimai „Auksinis feniksas“. Įspūdinga vardine skulptūrėle apdovanotas mūsų kraštietis Donatas Ziegoraitis, Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ vadovas.

D. Ziegoraitis tapo vienu iš penkių laureatų – jis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą, kurį kybartiečiui įteikė Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis. Su šiuo reikšmingu įvertinimu D. Ziegoraitį sveikino šventiniame renginyje dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, pasveikinti orkestro vadovo taip pat atvyko Vilkaviškio kultūros centro direktorė Renata Medelienė bei Kybartų kultūros centro vadovė Asta Vencienė.

Už begalinę meilę muzikai, pareigos jausmą, atsidavimą kolektyvui D. Ziegoraitis yra ne kartą įvertintas. Jo vadovaujamas orkestras nuolat pribloškia profesionaliai atlikta muzika, puikiai parinktu repertuaru bei neregėtais efektais. D. Ziegoraičio vadovaujamas orkestras 2017 metais pelnė jau trečią „Aukso paukštės“ apdovanojimą ir geriausio mėgėjų orkestro Lietuvoje pripažinimą. Tarptautiniame pučiamųjų instrumentų festivalyje Kroatijoje „Kybartų“ orkestro vadovas D. Ziegoraitis pripažintas geriausiu dirigentu.

„Auksinis feniksas“ – tai svarbiausias ir vienas iš reikšmingiausių visos šalies apdovanojimų kultūros srityje. Šio apdovanojimo tikslas – pagerbti fizinius ar juridinius asmenis, svariausiai nusipelniusius šalies kultūros kūrimui, plėtrai, perdavimui, saugojimui bei kultūros centrų sistemos vystymuisi, tobulinimui ir viešinimui.

Be D. Ziegoraičio pelnyto „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimo, „Auksinio fenikso“ statulėlės buvo įteiktos dar keturiems laureatams. „Metų kultūros politiku“ tapo Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas, „Geriausiu metų kultūros centro vadovu“ išrinktas Šakių kultūros centro direktorius Raimondas Januševičius, „Metų kultūros mecenato ir rėmėjo“ apdovanojimas įteiktas AB „Vilkyškių pieninė“, o „Metų partnerio“ nominacija skirta Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos I rinktinei.

Šventėje dalyvavo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo, Vyriausybės nariai, rajonų merai, vicemerai, administracijų vadovai ir, žinoma, gausi kultūros centrų vadovų bendruomenė.

„Auksinio fenikso“ apdovanojimu skatinama partnerystė ir bendradarbiavimas kuriant bei puoselėjant kultūros ir meno tradicijas, naujų formų atsiradimą, regionų kultūrinį išskirtinumą. Pagerbiami asmenys – nuoširdžiai, dažnai tyliai ir pasiaukojančiai kitų labui dirbantys žmonės. Šis ilgainiui labai svarbiu tapęs apdovanojimas sureikšmina regionuose dirbančių ir kuriančių žmonių indėlį.

Ieva ŠLIVINSKIENĖ

LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr. Orkestro vadovas D. Ziegoraitis pelnė „Geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo“ apdovanojimą.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-11.


  • 0

Šventinis šurmulys prasidėjo Kybartuose

Kategorija :Kybartai spaudoje , Miestas

Penktadienį pirmoji Kalėdų eglutė rajone buvo įžiebta Kybartų mieste.

Artėjant savaitgaliui, po darbų, kybartiečiai su vaikučiais buvo pakviesti į šventę, kurios visada labiausiai laukia mažieji. Tad jiems skirtoje programoje netrūko dainų, šokių ir dovanų.

Žaisminga elfė (Kybartų kultūros centro darbuotoja Irma Lišauskienė) į sceną kvietė dainuoti Kybartų kultūros centro popchorą „Spindulys“ (vad. Irma Menčinskienė), šoko pučiamųjų instrumentų orkestro šokėjos (vad. Greta Meseckaitė). Dainomis ir šokiais pavyko prisikviesti Kalėdų senelį, kuris vaikams dalijo saldainius ir įžiebė miesto puošmeną – eglutę.

Šventėje gražių ateinančių švenčių kybartiečiams linkėjo į svečius atvykęs Seimo narys Juozas Oleka, Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, kalbėjo Kybartų seniūnijos seniūnas Romas Šunokas, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis.

Kaip ir pernai, kybartiečiai papuošė gyvą, 2015 metais pasodintą eglutę, kuri šįmet švenčia savo ketvirtąjį gimtadienį. Kol medelis dar ne toks didelis, virš jo sumontuotas specialiai pagamintas karkasas, apkaišytas šakomis ir puošmenomis.

Šventėje kybartiečiams taip pat buvo dalijamos eglių šakos, kurias jie galėjo parsinešti į savo namus.

Įžiebus eglutę Kybartus nušvietė fejerverkai. Pasigėrėję reginiu šventės dalyviai sugužėjo į kultūros centrą, kur jų laukė kalėdinė rajono tautodailininkų darbų mugė ir UAB „Belor“ dovanotas grupės „Dar“ koncertas.

„Santakos“ inf.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr. Kybartiečiai, kaip ir pernai, papuošė ir įžiebė gyvą eglutę su virš jos sumontuotu karkasu, apkaišytu šakomis ir puošmenomis.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-07.


  • 0

Kybartiečiai rengia turnyrą kraštiečio garbei

Gruodžio 8 d. Kybartų bendruomenė rengia šaškių turnyrą, kuriuo pagerbs kybartietį šaškininką, sporto meistrą, keturiskart Lietuvos šaškių čempioną Joną Sinkevičių.

Šį sporto meistrą bendruomenė ketino pagerbti jau seniai. Daug pastangų rinkdamas medžiagą apie jį įdėjo bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius.

Šaškininkas J. Sinkevičius gimė Kybartuose 1931 m. Įgijęs zootechniko specialybę dirbo tuomečiame Prano Eidukevičiaus kolūkyje galvijų fermų vedėju. Šaškėmis žaidė jau pirmosiose pokario Lietuvos šaškių pirmenybėse. Pačioje savo sportinės karjeros pradžioje ir vėliau aktyviai dalyvavo šaškių federacijos veikloje. Kybartietis buvo vienas iš stipriausių sporto draugijos „Nemunas“ šaškininkų, daugkartinis čempionatų nugalėtojas žaidžiant paprastomis ir šimtalangėmis šaškėmis. Gerą dešimtmetį J. Sinkevičius buvo nepakeičiamas įvairių Lietuvos rinktinių narys, dalyvaudavo šalies šaškių čempionatuose daugumoje sąjunginių šaškių varžybų.

Lietuvos šaškių čempionu jis tapo 1959 m., 1960 m., 1961 m. ir 1963 m.

J. Sinkevičiaus iki 1965 m. vadovautos Kybartų ir Vilkaviškio rajonų šaškininkų rinktinės sudėtyje žaidė kybartietė Konstancija Brovkienė (dukart Lietuvos moterų čempionė), virbalietis Jonas Navickas (daugkartinis Lietuvos ir „Nemuno“ draugijos įvairių šaškių varžybų nugalėtojas bei prizininkas), taip pat ir už Virbalį, ir už Vilkaviškį žaidęs Vytautas Brokas.

J. Sinkevičius dalyvaudavo sprendžiant šaškių sporto plėtros reikalus Lietuvos šaškių federacijoje ir „Nemuno“ sporto draugijoje, subūrė Kybartų ir Vilkaviškio rajonų komandas, joms vadovaudavo ir treniruodavo rinktinių narius. 1962–1963 m. treniravo vaikus Kybartuose. Pakeitęs darbą persikėlė į Ignaliną, kur dirbo vietinės kaimo sporto draugijos šaškių klube. Ten daug prisidėjo organizuojant ir populiarinant kaimo vietovių šaškių sporto renginius, neakivaizdines varžybas. Vėliau dirbo Kaune, kur kultūros namuose turėjo šaškių būrelį. Tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Maskvoje, Estijoje, Latvijoje, Kaliningrade žaisdavo už Tarybų Sąjungą.

J. Sinkevičius mirė 1993 m., palaidotas Virbalio kapinėse.

Jam pagerbti skirtos varžybos gruodžio 8-ąją vyks Kybartų bendruomenės namuose (J. Basanavičiaus g. 82). Dalyviai bus registruojami ten pat varžybų dieną, nuo 10 val. Varžybos prasidės 11 val.

Bus varžomasi dviejose amžiaus grupėse: iki 16 metų ir vyresnių negu 16 metų. Kviečiami mokantieji žaisti paprastomis šaškėmis. Ypač laukiami J. Sinkevičiaus mokiniai ir žaidusieji drauge su juo.

Registruotis į varžybas galima el. p. kybartubendruomene@gmail.com arba tel. 8 687 35 044 (Vytautas Miknevičius).

Nuotr. Sporto meistras Jonas Sinkevičius (dešinėje) buvo nepakeičiamas Lietuvos šaškininkų rinktinių narys.

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-12-04


  • 0

Miestą garsina futbolo klubas „Sveikata“

Prieš šimtmetį pradėję žaisti futbolą kybartiečiai jį tebežaidžia iki šiol. Kartu su miestu kitąmet jubiliejų švęs ir futbolo klubas „Sveikata“.

Po Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos traukiantis vokiečių kariuomenei Kybartų mieste buvo kuriama futbolo komanda, kuri iš pradžių vadinosi „Banga“. Vokietis Freitachas rado kemsuotą, neaptvertą pievą prie geležinkelio, įsigijo kamuolį ir subūrė futbolo entuziastus. Komanda greitai persivadino „Sveikata“, joje žaidė lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. „Sveikata“ turėjo mėlynai raudoną vėliavą. Kybartiečiai rungtyniavo su Rytprūsių, Klaipėdos, Kauno, Vilkaviškio komandomis.

Ėjo metai, kolektyvas stiprėjo, kad ir sunkiai (tais laikais futbolas nebuvo gerbiamas), bet atkakliai yrėsi į priekį. Tačiau atsirado mecenatų, kurie paremdavo komandą savo lėšomis. Pirmą dešimtmetį padėjo muitininkas A. Draugelaitis. Siekdamas išlaikyti komandą jis pradėjo pardavinėti savo žemes, nupirko autobusą, o už pervežimus gautas pajamas skirdavo „Sveikatos“ reikalams. 1919–1924 m. komanda pradėjo stiprėti, į ją įsiliejo pora žaidėjų iš Kauno. Kartais traukiniu, o kartais vežimais išriedėdavo futbolininkai į susitikimus su varžovais. Didesniuose turnyruose kybartiečiai užimdavo 3–4 vietas. Pirmosios Lietuvos pirmenybės prasidėjo 1922 m., tačiau Kybartų sporto klubas „Sveikata“ jose nedalyvavo. 1930 m. Kybartai jau turėjo reikiamo dydžio futbolo aikštę, kurioje „Sveikata“ žaidžia iki šiol.

Karo metais kybartiečiai savo aikšte nesinaudojo – joje stovėjo barikados, ganėsi karininkų arkliai. Futbolą tekdavo žaisti Šneiderio pievoje. Jau patį pirmąjį sekmadienį po karo Kybartai vėl žaidė futbolą. Pokario metais pasikeitus santvarkai kolektyvui teko keisti pavadinimą, tačiau tai buvo laikina. Vėliau komanda žaidė Lietuvos A klasės „Nemuno“ čempionate. Tuo metu beveik visi futbolininkai dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje. Komanda žaidė aukščiausioje lygoje, tačiau neretai iškrisdavo į I lygą (vadinamąją „Nemuno“ zoną).

Atkūrus nepriklausomybę kolektyvas išgyveno ne patį lengviausią laiką. Joje tuo metu žaidė labai daug jaunimo. Futbolininkus treniravo ilgametis treneris Vytautas Miknevičius, vėliau keletą metų Gediminas Jarmala. 1994 m. komandą pradėjo treniruoti ilgametis žaidėjas Juozas Murinas ir rezultatai pradėjo gerėti. Tris kartus (1999, 2000 ir 2001 m.) II lygoje buvo iškovoti medaliai. Vėliau komandos rezultatai pablogėjo, tačiau ji tebežaidžia II lygoje ne tik Lietuvoje.

Artėjančio šimtmečio proga klubo vyrai plačiai paskleidė garsą apie Kybartus ir vietinių meilę futbolui ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Kybartiečiai išplatino žinią apie kilnią misiją – pastatyti paminklą futbolo patriarchui Vytautui Kochanauskui ir surengė didelę reklamos kampaniją, pritraukiančią paramos lėšų.

V. Kochanauskas prieš Antrąjį pasaulinį karą subrendo kaip universalus sportininkas – žaidė futbolą, tenisą, ledo ritulį, užsiėmė gimnastika ir lengvąja atletika. Prieš šimtmetį, įsikūrus tuomet „Banga“ pasivadinusiam futbolo klubui, Vytautas buvo nuolatinis varžybų Kybartų stadione dalyvis. Tapęs „Sveikatos“ treneriu, jis dažnai rengdavo treniruotes kitoje Lieponos pusėje, mėgdavo su komanda fotografuoti miestą, apgriuvusias žydų sinagogas, skaitė lietuvių autorių, aprašiusių Karaliaučiaus kraštą, kūrinius.

Kybartiečių Kochanauskų vyrai taip pat gyvena futbolu. Labiausiai žinomas Vytauto sūnus Rimvydas Kochanauskas, treniravęs įvairaus amžiaus sportininkų šalies rinktines, dirbęs treneriu klubų komandose. R. Kochanausko sūnus Lukas atstovavo įvairiems A lygos futbolo klubams. Kitas sūnus Andrius taip pat žaidžia futbolą žemesnėje Vilniaus miesto futbolo lygoje.

– Sportui reikia ne tik pinigų ir šlovės, jis – ne vien pergalės ir pralaimėjimai. Svarbiausia išlaikyti sportinę dvasią, patriotiškumą ir meilę pasirinktai šakai. Visi kiti reikalai eina į antrą planą, – šiuos V. Kochanausko žodžius cituoja dabartiniai „Sveikatos“ futbolininkai. Toji mintis nepraranda prasmės ir šiais laikais. Dėl to jubiliejaus proga Kybartų miesto stadione norima vietiniam futbolo patriarchui pastatyti paminklą. Prie V. Kochanausko atminimo įamžinimo kviečiami prisidėti visi, kas neabejingi futbolui. Tai padaryti galima įsigyjant klubo užsakymu pagamintą retro stiliaus futbolo kamuolį.

Paramos V. Kochanausko skulptūrai sąskaita LT184010051003638348 (mokėjimo paskyroje nurodyti „Sveikatos“ 100-mečiui“). Smulkesnės informacijos galima teirautis tel.: 8 655 43 817 (Audrius), 8 685 39 017 (Henrikas), 8 686 19 239 (Nerijus).

„Santakos“ inf.

Publikuota: „Santaka“, 2018-11-23.