Kalbės apie prezidentinę porą

Spalio 28 d., 17 val., Kybartų kultūros centro galerijoje (J. Basanavičiaus g. 9, II a.) vyks paskaita-diskusija „Lietuvos šimtmečio asmenybės: Antanas ir Sofija Smetonos“.

Apie pirmą ir paskutinį tarpukario Lietuvos Respublikos prezidentą A. Smetoną ir jo žmoną Sofiją kalbės atkurtos nepriklausomos Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas, buvęs vidaus reikalų ministras, parlamentaras dr. Stasys Šedbaras ir Smetonų gyvenimo bei veiklos ekspertė, istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė. Dviejų mokslininkų, daug savo gyvenimo valandų skyrusių Lietuvos istorijos pažinimui ir jos asmenybėms, vizitas Kybartuose – puiki proga sužinoti tai, apie ką iki šiol visuomenėje netyla diskusijos. Renginį ves rašytoja Loreta Jastramskienė.

„Santakos“ inf. 

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-03.


„Rudens kermošius“ papildė labdaros valgyklėlės lentynas

Kybartų turgavietėje šurmuliavo „Rudens kermošius“, kurį šio miesto kultūros centras organizuoja jau trečius metus. Šitos šventės tikslas – ne tik pasidžiaugti sezono derliumi, bet ir atgaivinti miesto turgaus tradicijas bei kartu surengti akciją, skirtą paremti Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės labdaros valgyklėlę.

Šiais metais gyvumo, spalvų ir šventiškumo „Rudens kermošiui“ suteikė bendruomenių kiemeliai. Savo aktyvumu džiugino Gudkaimio, Matlaukio, Kybeikių, Šiaudiniškių, Keturkaimio kaimų bendruomenės, „Virbalio vartų“ ir Kybartų bendruomenių žmonės. 

Visi išradingai išpuošė prekystalius ir pirkėjus viliote viliojo įvairiausiomis kaimo gėrybėmis. Čia buvo ir sūrio, ir medaus, ir šiltos kaimiškos duonos. Išalkę šventės dalyviai galėjo nusipirkti karštų čeburekų, kibinų, šurpos ir net uzbekiško plovo. 

Susirinkusiuosius linksmino Kybartų kultūros centro Vištyčio kultūros namų kapela „Vištytis“, Girėnų bendruomenės centro kapela „Girėnai“ (Šakių r. sav.), Akmenynų laisvalaikio salės liaudiškos muzikos kapela „Akmenynai“ (Kalvarijos sav.) bei netikėti Kybartų moterų linijinių šokių kolektyvo „Ladies“ pasirodymai. Netrūko linksmybių, šokių ir dainų, vyko obuolių lupimo varžytuvės. Aktyviausiems renginio dalyviams atiteko specialieji prizai su „Rudens kermošiaus“ logotipais, bendruomenių atstovams – ąžuoliukų sodinukai. 

Kaip sakė Kybartų kultūros centro darbuotoja Andželika Micutienė, gera daryti gera. Gera, kai gali suteikti nors lašelį džiaugsmo tiems, kurie jo stokoja labiausiai. O gerumo lašų prikapsėjo tikrai nemažai! Kybartų neįgaliųjų grupės labdaros valgyklėlės vadovė Leonarda Dovidaitienė nuoširdžiai dėkojo kultūros centro darbuotojams už suorganizuotą įdomią „Rudens kermošiaus“ šventę, gražius šokius, moterų „baikerių“ pasirodymą, linksmą muziką, šventės vedėjos išradingumą. 

„Išmok gyvenimui dėkoti už tai, ką turi, tada jis tau padovanos tai, ko trūksta“, – sakė vadovė, dėkodama bendruomenėms už padovanotas daržoves, vaisius, medų, saldumynus. Šventė baigėsi, bet gerumas turi išlikti. Juk ne veltui sakoma: „Daryk, ką gali, su tuo, ką turi, ten, kur esi.“ 

Pasak miesto kultūros centro darbuotojų, šventę organizuoti tampa vis lengviau, nes sulaukiama didelio Kybartų seniūnijos, UAB „Kybartų darna“, vietinės bendruomenės palaikymo. Atsiranda vis daugiau neabejingų žmonių, o bendruomenė vis labiau susitelkia daryti gerus darbus. 

„Santakos“ inf. 

Žydrūnės GUDIŠKIENĖS nuotr. Moterys dalyvavo obuolių lupimo varžytuvėse.

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-03.


Pritapti prie bendruomenės romams padėtų švietimas

Ne paslaptis, kad besiplečiančią romų bendruomenę kybartiečiai laiko našta savo miestui. Romų tautybės žmonės nenori dirbti, reikalauja pašalpų, verčiasi nelegaliais verslais. Kokia to priežastis ir kaip įtraukti romus į bendruomenės gyvenimą, atskleidžia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikti tyrimai.

Priežasčių daug 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuotas tyrimas atskleidė, kad vos daugiau nei dešimtadalis romų dirba samdomą darbą. Tačiau dalis romų ieško būdų įsitvirtinti darbo rinkoje, nors sėkmingai įsidarbinti ir išsilaikyti darbo vietoje pavyksta nedaugeliui. 

Kai kurie romai pabrėžė, jog dirbti nekvalifikuotą, sunkų fizinį darbą, atitinkantį jų išsilavinimą, trukdo sveikatos būklė: turintys ilgalaikių sveikatos sutrikimų nurodė pusė apklaustųjų. Tarp mūsų šalyje gyvenančių ne romų tautybės žmonių taip apibūdinančių savo sveikatą kur kas mažiau – 37 procentai. 

Romų integracijos į Lietuvos visuomenę analizė atskleidė, kad šios tautybės žmonių nedarbas dažnai susijęs su įvairiomis socialinėmis problemomis: neraštingumu, skolomis, bendrųjų darbo ir socialinių įgūdžių stoka, tinkamos kvalifikacijos neturėjimu, lietuvių kalbos nemokėjimu bei artimųjų priešinimusi asmens darbo paieškai. 

Sunku adaptuotis 

Jau daug metų su bendruomene dirbanti Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja išskiria dvi pagrindines priežastis, trukdančias romams įsitraukti į darbo rinką. Specialistė įvardijo kvalifikacijos neturėjimą bei neigiamas gyventojų nuostatas. 

Jai pritarė ir Eišiškėse veikiančiame Romų visuomenės centre tarpininku dirbantis Henrikas Ivanovskij. Pasak jo, darbdaviai net paprasčiausios žoliapjovės nenori patikėti romų tautybės žmonėms. 

H. Ivanovskij neslėpė, jog yra romų, kurie nenori dirbti, bando išsisukti nuo įsipareigojimų, savotiškai priešinasi įtraukties procesui. Tačiau tokią poziciją lemia ne tautybė, bet socialinis kontekstas. 

Didelę įtaką šiai laikysenai daro įsisenėję įpročiai, mat ilgamečiai bedarbiai (ir ne tik romai) labai sunkiai adaptuojasi, nes sunku pakeisti gyvenimo būdą, ritmą. Be to, lūkesčiai dažnai neatitinka tikrovės, mat žmonės norėtų dirbti nesunkų darbą ir gauti padorų atlyginimą. Bet tai, anot S. Novopolskajos, ne vien romų problema. Mat daugiavaikės lietuvių šeimos, gaunančios socialines pašalpas, taip pat nenori dirbti. Jei pašalpa didesnė nei atlygis, dirbti neapsimoka finansiškai. 

Neigiamus kai kurių romų įpročius formuoja pati visuomenė, šią grupę dažnai nustumdama į paraštes. Jau vien lietuvių folkloras atskleidžia požiūrį į romus: nepaklusnūs vaikai buvo gąsdinami „čigonais“. 

Tai, kad romai nesilaiko didžiajai visuomenės daliai priimtinų normų, yra savotiškas savigynos mechanizmas: jei žmonės laiko juos pašaliniais, jie tokiais ir tampa. 

Imtis priemonių 

Užimtumo tarnybos duomenimis, 2018 metais konsultavimo ir informavimo paslaugos suteiktos 569 romams (tiek jų buvo užsiregistravę), iš jų, teikiant tarpininkavimo paslaugas, įsidarbino 84. Šiemet per kiek daugiau nei pusmetį užimtumas suteiktas 43 šios bendruomenės nariams. 

Be individualaus konsultavimo, situaciją taip pat pagerintų papildomų paslaugų prieinamumo didinimas. Pavyzdžiui, intensyvinant suaugusiųjų švietimą. Romų integracijos į Lietuvos visuomenę veiksmų plane atkreipiamas dėmesys, kad romai naudojasi galimybe įgyti pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą nuotoliniu būdu suaugusiųjų švietimo centruose. 

Naudos atneštų ir asmeninio bei profesinio gyvenimo derinimo lengvinimas. Romų šeimose moterys dažnai privalo prižiūrėti vaikus ir rūpintis namų ūkiu, tad prieinamos popamokinio ir kitokio vaikų užimtumo paslaugos padėtų joms labiau įsitraukti į darbo rinką. 

Įvairūs projektai ir specializuotos priemonės, skirtos romų įdarbinimui, teikia naudą, o sėkmingai įsidarbinę asmenys tampa pavyzdžiais, įkvepiančiais kitus bendruomenės narius. 

Izabelė ŠVARAITĖ 

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Komunikacijos skyriaus atstovė spaudai 

Publikuota: „Santaka“, 2019-10-03.


Susitikti paskatino nostalgija ir noras pamatyti mokyklos draugus

Po susitikimo savoje mokykloje 1979-ųjų metų laidos abiturientai išsiskirstė kupini šiltų įspūdžių ir pažadėję susitikti dažniau.

Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą (dabartinę gimnaziją) 1979-aisiais baigė keturios abiturientų klasės: A, B, C ir D. Idėja pabandyti suburti prieš 40 metų matytus ir po pasaulį išsiblaškiusius mokslo draugus kilo dabartiniams kybartiečiams. Tad netrukus buvo pradėti rinkti kontaktai, išsiuntinėti kvietimai ir imta ruoštis susitikimui. Jis įvyko dar vasariškai šiltą ir saulėtą pirmąjį rugsėjo šeštadienį. 

Pirmiausia buvę šios mokyklos mokiniai, dabar jau gana solidūs vyrai ir moterys, susirinko Kybartų bažnyčioje. Čia buvo aukojamos šv. Mišios už gyvus ir mirusius mokinius bei mokytojus. Jautrų, susitikimo nuotaiką atspindintį pamokslą pasakė parapijos klebonas kun. Vaidotas Labašauskas. 

Ypač šiltas ir emocingas susitikimas įvyko gimnazijos aktų salėje. Susitikę klasės draugai sveikinosi, glėbesčiavosi, o ištisą prisiminimų ir nuostabos audrą sukėlė netikėtai parodytas filmukas iš mokyklos laikų. Senuose ir, žinoma, dar nespalvotuose kadruose buvo užfiksuoti jų, buvusių mokinių, taip pat tuometinių mokytojų ir mokyklos vadovų veidai – tiesa, daugelio šių žmonių jau nėra tarp gyvųjų. Visiems buvo įdomu pamatyti save dirbančius anuomet įprastose kolūkinėse talkose, dalyvaujančius mokyklos renginiuose, naujametiniuose karnavaluose, sodinančius medelius, laikančius abitūros egzaminus, o vėliau – ir atsiimančius mokyklos baigimo atestatus. Už šiuos išsaugotus istorinius kadrus visi turėtų būti dėkingi susitikime dalyvavusiai bendramokslei Irenai Baronaitei-Arlauskienei, jos broliui Romui bei tuometiniam anglų kalbos mokytojui a. a. G. Mikutaičiui. 

Susirinkusiuosius pasveikino vienintelė iš tuometinių pedagogų šventėje dalyvavusi 11A klasės pirmoji mokytoja Danutė Galčevskienė. Prisiminimais pasidalijo būtent 1979 metais šią mokyklą baigęs Romas Šunokas, Kybartų seniūnijos seniūnas, taip pat šios laidos abiturientas Valerijus Gliaubicas, UAB „Vilkastos prekyba“ direktorius, bei Arvydas Kisieliauskas, Kybartuose dirbantis muitinės tarpininku. 

Vėliau visi pasklido po neatpažįstamai pasikeitusias ir išgražėjusias dabartinės gimnazijos erdves. Į savo mokyklą sugrįžusiems mokiniams buvo smalsu pamatyti, kaip ji atrodo dabar, gera apsilankyti klasėse, kuriose prieš keturias dešimtis metų vyko pamokos, pajausti atmosferą, siejančią juos su vaikyste ir nerūpestingu anų dienų gyvenimu. 

Po viešnagės gimnazijoje buvę klasių draugai išsibarstė į kitas susitikimų vietas, kad artimiau pabendrautų, pasidalytų prisiminimais apie nostalgiją keliančius mokyklos laikus, sužinotų, kaip susiklostė kurio likimas, ko pavyko pasiekti gyvenime. 

Atsisveikindami buvę mokslo draugai dėkojo susitikimo iniciatoriams bei organizatoriams, o vieni kitiems pažadėjo susitikti dažniau – gal net ir kitais metais. 

„Santakos“ inf.

Vilmos ULDINSKIENĖS nuotr. Į Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos 1979-ųjų metų laidos abiturientų susitikimą susirinko daugiau nei pusė 11 B klasės mokinių.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-20.


Geležinkelininkai į Kybartus prikvietė dešimtis lankytojų

Šeštadienį į Kybartuose vykusį „Lietuvos geležinkelių“ organizuotą renginį traukiniais ir automobiliais sugužėjo daugiau nei penkios dešimtys turistų iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, aplinkinių miestų. Ekskursija po Kybartus – vienas iš ciklo „Aplink Lietuvos geležinkelius per 9 dienas“ renginių.
Nors daugelis vietinių žmonių nusistebėtų, tačiau ekskursija po Kybartus truko net 4 valandas, o tokio žmonių susidomėjimo pasienio miesteliu organizatoriai nesitikėjo. 


Ekskursija prasidėjo turtinga istorija garsėjančioje Kybartų geležinkelio stotyje, kurios prancūzų architektų projektuoti rūmai kažkada buvo didžiuliai ir labai puošnūs. Pastatas buvęs daugiau nei 200 metrų ilgio, su trimis palaukimo salėmis, trimis restoranais ir net prabangiais kambariais, kuriuose apsistodavo į Prūsiją vykdavusi Rusijos caro šeima. Pažintinę ekskursiją vedęs Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius ilgiausiu Lietuvoje virš geležinkelio nutiestu pėsčiųjų tiltu turistus nuvedė į miesto centrą ir aprodė žymiausias vietas, paminklus bei paminklinius akmenis, trijų konfesijų bažnyčias ir cerkvę, kelioms valandoms A. Smetonos prezidentūra tapusį pastatą ir vietą, kurioje jis, perbridęs upelį, pasitraukė į Vokietiją. Taip pat miesto svečiai išvydo namą, kuriame sovietiniais laikais buvo kuriami tekstai pogrindiniam leidiniui „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. 

Pro vadinamuosius Paryžiaus ir Berlyno pastatus patekę į muitinės teritoriją renginio dalyviai turėjo galimybę ne tik žvilgtelėti į kaimyninę šalį, bet ir susipažinti su pasienio bei muitinės pareigūnų darbo subtilybėmis – to tikrai nepatirtų į Kybartus atvykę kaip eiliniai turistai. 

Ekskursija baigėsi garsiuosiuose geležinkelio stoties požemiuose, pastaruoju metu tapusiuose turistų traukos vieta. 

Iš įvairių Lietuvos kraštų į Kybartus atvykę žmonės stebėjosi turtinga istorine miesto praeitimi, mat daugelis čia lankėsi pirmą kartą ir negalėjo patikėti, jog bendruomenės vadovas V. Katkevičius per vasarą jau pravedė 30 ekskursijų ir užsakytų turi dar keliems savaitgaliams. Istorinėmis žiniomis stebinusiam ir įdomius faktus apie savo miestą bėrusiam ekskursijos vadovui svečiai padėkojo plojimais. 

„Lietuvos geležinkeliai“ primena, kad renginių ciklas dar nesibaigė ir rugsėjo 28 d. kviečia Kauno bienalėje į performansą „Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“. Informacijos apie renginį galima rasti „Lietuvos geležinkelių“ feisbuko paskyroje. 

„Santakos“ inf. 

Elės PRANAITYTĖS nuotr. Vilnietė tinklaraštininkė Kūtvėla plačiai aprašė ekskursiją po Kybartus savo internetinėje svetainėje www.kootvela.com.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-20.


Pirmasis paminklas sporto žmogui Lietuvoje – Kybartuose

Iki kito šimtmečio – dar visas šimtmetis, todėl dabar pats laikas kalbėti apie šį.

Šiemet Suvalkijoje esantis pasienio miestas Kybartai dėmesio centru virto dėl dvigubos progos: gyvavimo100-metį minėjo vienas iš seniausių Europos futbolo klubų „Sveikata“ ir pats miestas, dėl prieš šimtą metų suteiktos miesto teisės ir privilegijos.

Istoriniai metai Kybartų „Sveikatai“ ir Kybartams

Vienu iš pirmųjų besikuriančio futbolo lopšiu Lietuvoje vadinami Kybartai išsaugojo gilias šaknis ir tradicijas, menančias dar 1919 m. Dar 1944-ųjų rasti įrašai ir nuotraukos įrodo, kad tais metais klubas minėjo savo 25 metų jubiliejų.

Ištikimiausi futbolo gerbėjai, sveikatiečiai ir sirgaliai tapo liudininkais svarbaus įvykio. Vasaros pradžioje pagaliau „Sveikata“ oficialiai tapo istorinio seniausių futbolo klubų pasaulyje asociacijos „Club Of Pioneers“ garbės nariu.

Pionierių klubo nare gali būti bet kuriame šalies futbolo ešelone rungtyniaujanti komanda – nesvarbu, mėgėjiška ar profesionali. Vienintelis būtinas kriterijus – tai turi būti seniausias vis dar egzistuojantis klubas konkrečioje šalyje.

Kybartai išaugino ne vieną futbolo žvaigždę: po Antro pasaulinio karo ryškiausia „Sveikatos“ figūra tapo futbolo patriarchu vadinamas Vytautas Kochanauskas.

Jo pėdomis sekė ir ryškų įspaudą paliko sūnus Rimvydas Kochanauskas, treniravęs įvairaus amžiaus šalies rinktines, dirbęs treneriu ir klubų komandose.

R.Kochanausko sūnus Lukas atstovavo įvairiems A lygos futbolo klubams, sūnus Andrius žaidžia futbolą žemesnėje – Vilniaus miesto futbolo – lygoje.

Iš Kybartų taip pat kilusios tokios asmenybės kaip ilgametis Lietuvos vyrų rinktinės ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos treneris Algimantas Liubinskas, daugkartinis Lietuvos čempionas (žaidėjo ir trenerio vaidmenyse), Juozas Vaitkevičius ir daugelis kitų.

Mėlyna ir raudona meilė neblėsta

Jau pustrečio dešimtmečio „Sveikata“ žaidžia trečiame pagal pajėgumą divizione – Lietuvos futbolo federacijos II lygoje. Kybartų atstovai yra vieni stabiliausių šiame varžybų lygmenyje ir pasižymi tuo, kad daugiausiai remiasi vietos futbolininkais.

Meilė futbolui ir gimtam kraštui vienija po visą Lietuvą išsibarsčiusius esamus ir buvusius klubo narius.

Minint 100-metį, pristatyta knyga, kurioje įamžinta visa 100 metų „Sveikatos“ istorija.

Leidinį sudarė esami arba buvę kybartiečiai: Audrius Paškevičius, Sigitas Kuras, Nerijus Demenius, Juozas Murinas, Violeta Mickevičiūtė ir Henrikas Katilius.

Ji atspindi didelę meilę futbolui, stiprią bendruomenę ir tikrų sportininkų dvasią. Reta sporto ar futbolo bendruomenę gali pasigirti kažkuo panašiu. O knyga turėjo ne tik simbolinę prasmę, bet ir dar kilnesnę idėją.

Už knygas ir „Sveikatos“ vadovų pagamintus kelis šimtus pagal specialų užsakymą sukurtų retro stiliaus futbolo kamuolius surinktos lėšos buvo skirtos paminklo statybai.

Dalį šios dvasios galima turėti ir savo namuose – vis dar galima įsigyti išskirtinių knygų.

Pirmasis paminklas Lietuvoje, skirtas futbolo žmogui

Kybartų miesto stadione atidengtas paminklas ilgamečiam Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ žaidėjui, treneriui ir Kybartų futbolo patriarchui V.Kochanauskui.

Idėją pastatyti paminklą legendiniam žaidėjui kilo klubo bendruomenei. Šiai idėjai lėšos buvo renkamos net kelerius metus.

Ant paminklo, skirto legendinio trenerio indėliui į Kybartų futbolą atminti, įamžinti tokie V.Kochanausko žodžiai: „Sportui reikia ne tik pinigų ir šlovės – svarbiausia išlaikyti sportinę dvasią“.

Dar vienas pasaulinis įrašas ir lietuviška įrodymas

Rugpjūčio 31 d. Harleme (Olandija) vyko seniausius pasaulyje futbolo klubus vienijančios asociacijos „Club Of Pioneers“ tradicinis 5-asis turnyras „Pioneers Cup“.

Birželio mėnesį į asociaciją priimto Kybartų „Sveikatos“ futbolo klubo senjorai (35 m. ir vyresni futbolininkai), dalyvavo turnyre kartu su „Koninklijke HFC“ (Olandija) ir „Royal Antwerp F.C.“ (Belgija) komandomis.

Laimėję prieš abu savo priešininkus (4:3 prieš belgus ir 6:2 prieš olandus), sveikatiečiai parvežė laimėtojų taurę į Kybartus ir Lietuvą.

Nedažnai galime džiaugtis lietuviško futbolo pasiekimais pasauliniame kontekste, tad šis pasiekimas ir „Pioneers Cup“ taurėje Kybartų „Sveikatos“ įrašas, leidžia tikėtis, kad futbolas ir toliau gyvuos, net ir neturint ypatingo biudžeto, bet turint etuziazmą ir pagarbą šiai sporto šakai.



„Sveikatos“ šimtmetis paminėtas spalvinga vakariene

Šeštadienį raudona ir mėlyna spalvomis pasipuošę žmonės traukė į Kybartų stadioną. Čia vyko Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ 100-mečiui paminėti skirta vakarienė.

Į pirmą kartą tokio pobūdžio renginį, vykstantį Kybartuose, susirinko įvairių įstaigų, organizacijų atstovai, savo stalus pasidengė ir pavieniai žmonės, gyvenantys ne tik Kybartuose, bet ir iš viso Vilkaviškio krašto. Žinoma, gausiausias ir aktyviausias buvo paties Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ narių ir jų sirgalių stalas.

Mindaugo Bučinsko vedamas renginys prasidėjo Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro iškilmingomis melodijomis ir sveikinimo kalbomis. Puikia iniciatyva pasidžiaugė Kybartų seniūnas Romas Šunokas, „sveikatiečių“ bendruomenę ir susirinkusiuosius pasveikino Seimo narys Kęstutis Smirnovas ir asociacijos „Startas Vilkaviškio kraštui“ pirmininkas Rimvydas Palubinskas. Išskirtinį Kybartų bendruomenės apdovanojimą jos pirmininkas Vitas Katkevičius įteikė futbolo klubo prezidentui Nerijui Demeniui, o parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas pašventino visų susirinkusiųjų vaišėmis nuklotus stalus.

Žodį tarė ir Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ prezidentas N. Demenius. Jis padėkojo visiems renginio dalyviams ir pasidžiaugė visai neseniai iš Olandijoje, Harlemo mieste, vykusio „Club of Pioneers“ tradicinio futbolo turnyro parsivežta čempionų taure. Ją iš arčiau apžiūrėti buvo galima ir vakarienės metu.

Pirmiesiems į šį spalvingą renginį užsiregistravusiems žmonėms organizatoriai dovanojo išskirtinius simbolius – klubo šimtmečio ženkliukus.

Dovanų buvo ir daugiau. Kiek sutemus šventė tapo dar jaukesnė ir spalvingesnė, kai sutvisko visiems vakarienės dalyviams išdalytos šviečiančios lazdelės-apyrankės.

Visą vakarą susirinkusiuosius džiugino puiki koncertinė programa, kurioje pasirodė talentingieji kybartiečiai: Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestras ir gausus būrys jo šokėjų (vad. Donatas Ziegoraitis ir Greta Meseckaitė), Kybartų vokalinės studijos dainininkės Sonata Mačiulaitytė ir Gabrielė Kuliešiūtė (vad. Artūras Hube), šokių studijos „Šokantys bateliai“ Kybartų šokėjų grupės „Kiba“ ir „Kibiukai“ (vad. Vilija Jakubauskė ir Žavinta Kulvinskaitė-Galinaitienė).

Dovaną savo kraštiečiams įteikė iš šio miesto kilusi dainininkė Laima Lapkauskaitė, kuri sutiko prisidėti prie šventinės programos ir padovanojo jos vadovaujamos merginų grupės „Mergaitės iš Majamio“ koncertą.

Staigmenų netrūko per visą šventinį renginį. Vyko įvairios rungtys, žaidimai, mažieji galėjo džiaugtis batutu. Aktyviausiems vakarienės dalyviams buvo įteiktos penkios nominacijos: „Gausiausiai kompanijai“, „Aktyviausiai kompanijai“, „Originaliausiam stalui“, „Stilingiausiam stalui“ ir „Labiausiai mėlynai raudonam stalui“.

Jaukų vakarą vainikavo dangų nušvietę fejerverkai bei į padangę paleisti raudoni ir mėlyni balionai.

Pasak organizatorių, ši vakarienė taps tradiciniu renginiu, kuris kasmet bus organizuojamas vis kitoje mūsų rajono vietovėje.

„Santakos“ inf.

Andriaus ŠTRIMAIČIO nuotr. Šeštadienio vakarą Kybartų stadione dominavo „Sveikatos“ klubo spalvos – mėlyna ir raudona.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-10.


„Sveikatos“ šimtmečio vakarienėje džiugins kybartiečių pasirodymai

Visus šiuos metus Kybartų miesto futbolo klubas „Sveikata“ švenčia 100-mečio jubiliejų. Ta gražia proga jau šį šeštadienį, rugsėjo 7 d., miesto stadione organizuojama „Raudona – mėlyna“ vakarienė.

Į renginį registravosi įstaigos, organizacijos, buvo raginama informuoti pažįstamus, draugus, artimuosius, gyvenančius ne tik Kybartuose, bet ir visame Vilkaviškio krašte bei iš jo išvykusius.

Pirmiesiems užsiregistravusiems šimtui žmonių organizatoriai pažadėjo dovanoti išskirtinius vakarienės simbolius – klubo šimtmečio ženkliukus.

Kaip pasakojo viena iš renginio organizatorių, jo scenarijaus autorė Vilija Jakubauskė, vakaro metu susirinkusiesiems koncertuos tiktai pačių kybartiečių kolektyvai. Vakarieniaujančius šventės svečius neabejotinai džiugins „Kybartų“ pučiamųjų instrumentų orkestras su šokėjomis, dainuos Artūro Hubės vokalinės studijos dainininkai, šoks šokio studijos ,,Šokantys bateliai“ Kybartų kolektyvų „Kiba“ ir „Kibiukai“ šokėjai, vadovaujami V. Jakubauskės ir Žavintos Galinaitienės. Prisijungti pažadėjo ir buvusi kybartietė Laima Lapkauskaitė. Kraštietė pati nekoncertuos, tačiau pažadėjo atsivežti padainuoti savo mokines – „Mergaites iš Majamio“.

Šventinį vakarą žadama ir daugiau staigmenų.

Aktyviausiems vakarienės dalyviams bus įteiktos net 5 nominacijos: „Gausiausiai kompanijai“, „Aktyviausiai kompanijai“, „Originaliausiam stalui“, „Stilingiausiam stalui“ ir „Labiausiai mėlynai raudonam stalui“. Prie renginio jungiasi ir Kybartuose veikiančios kavinės, kurios gamins maistą išsinešti į vakarienę.

Be visų paminėtų smagumų, bus galima išvysti ir pasidžiaugti praėjusį šeštadienį „Sveikatos“ iškovota „Pioneers cup“ taure, kurią futbolo klubas parsivežė iš Harlemo (Olandija).

Taigi, kraštiečių vakarienė Kybartuose žada nemažai gerų emocijų. Tie, kurie dar nesiregistravo, gali tai padaryti el. paštu simtmeciovakariene@gmail.com arba tiesiog pasipuošę raudonai ir mėlynai rytoj ateiti į šventę. Organizatoriai primena, kad reikia nepamiršti atsinešti savo staliuką, kėdžių, užkandžių ir, žinoma, gerą nuotaiką.

Kitąmet renginio iniciatorė – politinė organizacija „Startas Vilkaviškio kraštui“– žadėjo kraštiečių vakarienę surengti kitoje rajono seniūnijoje, tačiau būsimo suėjimo vietos dar neatskleidė.

„Santakos“ inf.

Organizatorių nuotr. Tokiais ženkliukais bus apdovanoti pirmieji šimtas užsiregistravusių vakarienės dalyvių.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-06.


Apleisti pastatai miesto centro nepuošia

Į redakciją kreipėsi ne juokais supykusi kybartietė. Moteris sakė, kad jai ir kitiems gyventojams gėda dėl netvarkos mieste, pačioje centrinėje J. Basanavičiaus gatvėje.

„Atvažiuokite ir nufotografuokite, kokios žolės želia Kybartų malūno teritorijoje, kokios baisios skerdyklos tvoros. Kokį miesto vaizdą išsiveža pro mūsų miestą važiuojantys užsieniečiai? Kodėl niekas netvarkoma? Kur žiūri seniūnas?“ – pyko kybartietė.

Privačios teritorijos

Pakalbintas Kybartų seniūnas Romas Šunokas sakė, jog minėtos teritorijos priklauso privatiems savininkams ir seniūnija jų tvarkyti ne tik neprivalo, bet ir negali. „Kad nieko nedaroma, tai kybartietė neteisi. Ne kartą esu kreipęsis į Kybartų malūno savininkus AB „Jonavos grūdai“, tačiau padėtis kasmet vis prastesnė. Pernai malūno teritoriją buvo išsinuomoję du vietiniai kybartiečiai, tai apipjaudavo ir žoles. Tiesa, tuomet buvo kilę kitokių problemų. Nuomininkų laikomi pašarų ritiniai mieste skleidė nemalonų kvapą, tad teko ir dėl to „kariauti“. O dabar teritorijos nesinuomoja niekas. Susisiekiau su AB „Jonavos grūdai“ Komercijos ir inovacijų skyriaus viršininku Mantu Butu, jis pasiūlė kreiptis raštu. Tiesa, nieko gero šis žmogus nepažadėjo, nes nenaudojamam turtui tvarkyti bendrovė pinigų nėra numačiusi. Kreipimasis raštu jau išsiųstas, o ką daugiau daryti, net neišmanau…“ – rankomis skėsčiojo seniūnas.

Turtas pardavinėjamas

Malūnas veiklos nevykdo jau daugiau nei dešimtmetį. Jo veikla sustabdyta, įmonė išregistruota, o turtas vis dar pardavinėjamas. Kaip sako malūno savininkai, jie jau kiek įmanoma nuleido kainą, bet pirkėjų neatsiranda. Maža to, iš teritorijos pavogti kanalizacijos šulinių dangčiai, tad jei kas sugalvotų naktį įlįsti į teritoriją, lauk bėdos.

O dar ne taip seniai šis malūnas supirkdavo iš ūkininkų grūdus, juos maldavo, vietoje kepdavo bandeles. Pjūties metu čia nusidriekdavo grūdus atvežusių ūkininkų eilės. Malūnas turėjo nedidelį, iki 2 tūkst. tonų talpos, grūdų sandėlį. Šiandien yra vertingiausi dar išlikę raudonų plytų pastatai.

Malūnas pastatytas 1947 m., vėliau buvo kelis kartus rekonstruotas. Pagal kybartiečio Albino Vaitkevičiaus surinktą medžiagą, šioje teritorijoje ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje veikė Gefeno ir Šameso lentpjūvė. Pradžioje buvo pjaunamos lentos, sienojai, keturkampiai rąstai. Lentų pjovimo gaterį varė garo variklis, kūrenamas medžio atliekomis. Greta veikė malūnas – vienas pirmųjų Lietuvoje, kuriame buvo pritaikytas pneumatinis transporteris.

Klestėjimas – tik prisiminimuose

Deja, malūno klestėjimas jau gerą dešimtmetį likęs tik prisiminimuose. Vienas po kito uždaryti kepimo cechai, grūdų supirkimo ir perdirbimo punktas. Iš pastato išvežti ir parduoti beveik visi atgyvenę įrenginiai. Didžiules talpyklas išpirko ūkininkai, o likę griozdai atiteko metalų supirkėjams. Vienu metu malūno teritoriją prižiūrėjo bendrovės pasamdyti UAB „Kybartų darna“ darbuotojai. Dabar malūnu nesinaudoja ir nesirūpina niekas.

Raudonplyčiai pastatai atlaikė Antrojo pasaulinio karo audras. Malūnas ir lentpjūvė, juos rekonstravus, veikė iki 1986 m. Tuo metu greta buvo įkurta „Draugystės“ kolūkio gyvulių skerdykla, mėsos perdirbimo cechas bei duonos kepykla, o visas kompleksas pavadintas „Dainavos“ vardu. Atgimimo pradžioje Kybartų malūnas tapo UAB „Kybartų maistas“. 1997 m. jis atiteko bendrovei „Jonavos grūdai“ ir tapo šios filialu. O dabar malūnas griūva niekam nereikalingas, apaugęs žolėmis bei krūmais.

Gyventojams užkliūva negražios skerdyklos tvoros. Autorės nuotr.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Autorės nuotr. Senojo malūno teritorija apleista ir nenaudojama jau ne vienus metus.

Publikuota: „Santaka“, 2019-09-06.


lt_LTLithuanian
lt_LTLithuanian