A. Liubinskas: „Kybartai mano gyvenime suvaidino svarbų vaidmenį“

Bent kiek sportu besidomintys žmonės puikiai žino Algimantą Liubinską. Atkūrus valstybės nepriklausomybę šis iš Kybartų kilęs vyras tapo pirmuoju Lietuvos futbolo rinktinės treneriu ir iki šiol išlieka daugiausiai kartų nacionalinei komandai vadovavusiu strategu.

Sunkios treniruotės 

Neseniai septyniasdešimtmetį atšventusio A. Liubinsko gyvenimo kelias prasidėjo Kybartuose. Šis mažas pasienio miestas treneriui iki šiol kelia pačius šilčiausius prisiminimus. Čia gimė pirmosios svajonės, jis pats formavosi kaip asmenybė. A. Liubinskas labai didžiuojasi, kad yra kilęs iš Kybartų, ir šį faktą visiems akcentuoja. Net trenerio vyriausiasis sūnus, taip pat Algimantas, feisbuke yra pasiskelbęs, jog kilęs iš Kybartų, nors iš tikrųjų gimė ir augo Vilniuje. 

Beveik visas A. Liubinsko gyvenimas susijęs su futbolu. Nors šeimoje šios sporto šakos tradicijų niekas nepuoselėjo, tačiau Kybartuose šis žaidimas buvo žaidžiamas visur: gatvėse, kiemuose, parkuose, stadione. Pats Algimantas futbolo treniruotes pradėjo lankyti ketvirtoje klasėje pas legendinį trenerį Vytautą Kochanauską. 

„Tuo metu Kybartuose buvo net trys futbolo komandos: „Sveikata“, „Lokomotyvas“ ir „Liepona“. Jos turėjo ir savo jaunių bei jaunučių ekipas, tad kovos tarp jų aikštėje vykdavo itin nuožmios. Žaidžiau už „Sveikatos“ jaunimą. Treniruotės būdavo labai sunkios. Iki šiol atmintyje išlikę vaizdai, kaip treneris priekyje mūsų mina su dviračiu, o mes bėgame iš paskos. Nepasižymėjau didele ištverme, buvau staigus ir greitas, tad tokios pratybos man nelabai patikdavo. Bet futbolas buvo užvaldęs visas mano mintis. Net rusų kalbą išmokau tik dėl to, jog galėčiau skaityti sovietinius žurnalus apie futbolą. Nuolat vaikščiodavau į „Sveikatos“ rungtynes, žaidėjams padavinėdavau kamuolius. Pamenu, kaip per televizorių stebėjau 1966 metų pasaulio čempionatą“, – prisiminimais dalijosi A. Liubinskas. 

Netrūko išdaigų 

Dabar į Kybartus A. Liubinskas grįžta retokai. Čia gyvena jo sesuo, o Virbalio kapinėse palaidoti tėvai. Parvykusį į gimtinę jį užplūsta daug smagių atsiminimų. Treneris pasakojo, kad vaikystėje mokslai jam ilgai nerūpėjo, o mokytojai su juo turėjo nemažai vargo. Tačiau dešimtoje klasėje kybartietis suprato žinių svarbą ir po metų egzaminus išlaikė aukščiausiais balais. 

„Kai pamatydavau, jog auklėtoja ateina apie mano elgesį pasikalbėti su tėvais, užrakindavau namų duris. Buvau sunkus vaikas. Įvairių šunybių esu iškrėtęs ir suaugęs. Pavyzdžiui, kartą su draugais vaikščiodamas po Kybartus nuo pašto nuplėšiau tarybinę Lietuvos vėliavą. Visa tai pamatė milicininkai ir mus prigriebė. Tad vieno draugo tėtis turėjo daug vargo, kol mus visus „išsuko“. Patriotizmas man buvo skiepijamas nuo mažens. Virbalio plytinės direktoriumi dirbęs tėtis namuose vis kartodavo, kad Lietuva bus laisva“, – pasakojo žinomas kybartietis. 

Karjerą baigė anksti 

Nemažą vaidmenį jo gyvenime suvaidino ir „Sveikatos“ futbolo klubas, kuriame Algimantas debiutavo būdamas 17 metų. Nors gynėjo pozicijoje žaidęs sportininkas „Sveikatos“ komandoje rungtyniavo vos keletą metų, tačiau iki dabar seka jos rezultatus, domisi klubo reikalais ir džiaugiasi, kad pagaliau bus renovuotas senas miesto stadionas. 

Nuo pat savo karjeros pradžios A. Liubinskas svajojo patekti į Vilniaus „Žalgirį“. Šią svajonę jis įgyvendino būdamas 21-erių 1973 metais. Deja, karjera elitiniame Lietuvos futbolo klube truko labai trumpai – po metų jis buvo paimtas į kariuomenę. Sportininkui su aukštuoju išsilavinimu tereikėjo tarnauti vienerius metus. „Žaidžiau Sovetske, kur gavau sunkią traumą. Vėliau dar bandžiau šlubčiodamas treniruotis, bet jau nesėkmingai“, – prisiminė kraštietis. 

Priverstinai baigęs futbolininko karjerą ir nenorėdamas atitrūkti nuo šios sporto šakos jis ėmė treniruoti vaikus. Ne kartą A. Liubinsko vadovaujamos komandos tapo šalies čempionatų nugalėtojomis bei prizininkėmis. Kybartiečio iniciatyva vienoje Vilniaus mokyklų net buvo sukurta speciali klasė, kurioje mokėsi ir kartu treniravosi 17 futbolą mylinčių berniukų. 

„Buvau jaunas maksimalistas. Su vaikais treniruodavomės du kartus per dieną. Nebuvo savaitgalių be varžybų. Žvelgdamas iš dabartinių pozicijų pagalvoju, kad galbūt šiek tiek perspaudžiau, bet tada atrodė, kad viską darome teisingai ir tik taip galime pasiekti gerų rezultatų“, – pasakojo pašnekovas. 

Kviesdavosi žaidėjai 

Būdamas vos 31-erių A. Liubinskas buvo pakviestas treniruoti Vilniaus „Žalgirio“ komandą. Tąkart lietuvis tapo jauniausiu istorijoje Sovietų Sąjungos aukščiausios lygos komandos vyriausiuoju treneriu. Vėliau jį, kaip futbolo strategą, kelias nuvedė į Bangladešą, Kazachiją, Ukrainą, Lenkiją, Estiją, tačiau svarbiausias darbas visgi buvo susijęs su nacionaline šalies vyrų futbolo rinktine. 

1992 m. kybartietis Algimantas Liubinskas tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos rinktinės treneriu. Iki dabar jis yra daugiausiai kartų už nacionalinės komandos varo stovėjęs futbolo strategas. Mūsų šalies ekipai A. Liubinskas vadovavo net 99 sykius. „Žaidėjai mane kviesdavosi. Aš buvau sportininkų, o ne Futbolo federacijos pasirinkimas. Visada su žaidėjais buvau atviras, dėl to užsitarnavau jų pasitikėjimą“, – kalbėjo pašnekovas. 

Nepamirštamos rungtynės 

A. Liubinskas sakė, kad Lietuvos futbolo rinktinę teko kurti kone nuo nulio. Net aprangų žaidėjams tuo metu nebuvo. Į tarptautinį futbolą sugrįžusi valstybė tada galėjo nukentėti ir dėl biurokratinių dalykų. A. Liubinskas pasakojo, kaip prieš išvyką į pirmąsias oficialias rungtynes su Šiaurės Airija kai kuriems rinktinės žaidėjams lietuviškus pasus teko įsigyti skubos tvarka. „Gerai, kad tuo metu vidaus reikalų ministru dirbo kybartietis Česlovas Blažys. Jo dėka pavyko išjudinti procesus. Paskutinį pasą mūsų vartininkui Gintarui Staučei išdavė gal pusę dviejų nakties – prieš pat skrydį į Šiaurės Airiją“, – prisiminė pašnekovas. 

Vadovaujant A. Liubinskui nacionalinė šalies futbolo rinktinė pasiekė daug puikių rezultatų. Iki šiol treneriui smagiausia prisiminti pergales prieš itin pajėgias Ukrainos ar tuometinės Gruzijos (Sakartvelo) rinktines bei pasiektas lygiąsias prieš tokias futbolo milžines, kaip Italija, Vokietija, Ispanija ar Danija. Su malonumu kybartietis prisimena ir 2006 m. iškovotą pergalę išvykoje prieš Farerų salų rinktinę, kuomet lemiamą įvartį 94-ąją rungtynių minutę įmušė mūsų komandos gynėjas Andrius Skerla. 

„Džiaugiuosi, kad gyvenimą susiejau su futbolu. Tik šio sporto dėka pamačiau nemažą dalį pasaulio, sutikau daug įdomių žmonių. Neseniai septyniasdešimtmečio proga vaizdo sveikinimą man atsiuntė buvęs Anglijos rinktinės treneris Svenas Goronas Eriksonas. Tai maži dalykai, bet jie labai malonūs“, – kalbėjo kybartietis. 

Futbolo rinktinę jis treniravo du sykius, o paskutinį kartą šį postą paliko 2008 metais. Algimantas tik iš šalies stebi nacionalinę komandą ir neslepia, kad dabartiniai rezultatai jį liūdina. Tačiau tam treneris turi paaiškinimą. 

„Lietuva – žaidimų tauta. Dar sovietiniais laikais aukščiausiose lygose žaidė net 21 mūsų komanda: tinklininkai, žolės riedulininkai, rankininkai, futbolininkai, krepšininkai ir kiti. Treniruodavomės iki išnaktų, kad tik pereitume atrankas į vaikų komandas. Dabar jaunimui pakanka 3–4 treniruočių per savaitę, o sportuoti priima bet ką – svarbu, kad tėvai moka pinigus. Taip dingsta ir mūsų savitumas“, – apgailestavo treneris. 

Kybartiečiams A. Liubinskas linkėjo ir toliau išlaikyti išskirtinę savo miesto dvasią, o „Sveikatos“ futbolo klubo kolektyvui – dar geresnių rezultatų bei dar daugiau perspektyvaus jaunimo, kuris ateityje galėtų papildyti stipriausias šalies bei užsienio komandas. 

„Aš visą gyvenimą mokiausi iš geriausių pasaulio strategų, net ir dabar važinėju į Ukrainos sostinę Kijevą, kurioje kas trejus metus tenka gintis turimą trenerio kategoriją. Linkiu visiems niekada nesustoti tobulėti. Talentas – tik maža dalis sėkmės. Visa kita pasiekiama sunkiu darbu“, – kalbėjo mūsų kraštietis A. Liubinskas.

Andrius GRYGELAITIS

Asmeninio albumo nuotr. Treneris Algimantas Liubinskas Lietuvos futbolo rinktinei vadovo net 99 kartus.

Publikuota: „Santaka”, 2021-12-31.

lt_LTLietuvių kalba