Šeštadienį (gegužės 13 d.) Kybartų kultūros centras ir Pasaulio kybartiečių draugija pakvies žemiečius į savo krašto istorijos metraštininko Albino VAITKEVIČIAUS gimimo 95-metį. Popietė, pavadinta „Žmogus, gyvenęs karališkai“ prasidės 13 val. Algimanto Kezio galerijoje (J. Basanavičiaus g. 33, Kybartuose).

Laikas negailestingas… Jau prabėgo 13 metų nuo Albino Vaitkevičiaus monografijos „Kybartai. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“ pasirodymo. 2009 m. išėjo ir antrasis, papildytas, šios knygos leidimas, o 2007 m. dienos šviesą išvydo Albino sumanytas šviesuolių biografinis žinynas „Kybartų krašto žmonės“. Mūsų Albinuką prieš metus pasišaukė Amžinybė, bet jo meilės Kybartams inspiruoti darbai, pasklidę po pasaulį, provokuoja ne vieną kalbėti apie savuosius Kybartus. O Albino 1933–1948 metų Kybartai buvo tokie… 

Siūlome pasiskaityti Albino Vaitkevičiaus pasakojimus apie jo vaikystę Kybartų valsčiaus Bajorų kaime, evakuaciją į Rytprūsius, grįžimą pėsčiomis 270 km namo ir mokslą Kybartų gimnazijoje. 

Taigi – Paprūsė 

A. Vaitkevičius yra gimęs netoli Vištyčio, o į Kybartų valčiaus Bajorų kaimą su šeima atsikėlė dar visai vaikas. Albinas liko be mamos, kai jam buvo 5 metai, o tėtis vedė mamos seserį, kuri jam ir jo broliukui (2 metais jaunesniam už Albiną) buvo labai gera pamotė. 

Albino vaikystė iki Antrojo pasaulinio karo bėgo Bajoruose, 3,5 km nuo Kybartų. Įdomu, kad ten, Paprūsėj, kur 600 metų nepajudinamai driekiasi tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės nubrėžta valstybinė siena, pasak Albino, kone visi mokėję vokiškai – Albino tėvas Kazimieras gal kiek prasčiau, bet jo sesuo, Albino teta Petronė Markevičienė ir tarp saviškių galėdavo lyg niekur nieko šnekėtis vokiškai. Tetėnas, jos vyras, ne tik vokiškai „ekstra“ mokėjęs, bet galėdavęs susišnekėti kokiom 4 kalbom… Albinui atminty dar iš vaikystės buvo įstrigę: aria tetėnas arkliais lauką, o pavakare nusileidžia į Lieponą jų girdyti ir mato, kaip ateina kaimynystėj gyvenantis ūkininkas Metas su savo porcelianine pypke dantyse… Įdomiausia, kad jei tik tas Metas pradeda su juo šnekučiuotis vokiškai, tai Albino tetėnas laisvų laisviausiai atsako jam vokiškai, o jei tetėnas pradeda su juo lietuviškai, tai Metas lyg niekur nieko kalba su juo lietuviškai… Šitiek amžių, tiek kartų jau buvo praėję, bet šito krašto gyventojų gyslose dar ruseno tas prūsiškumo genas… 

Keturis skyrius Albinas baigė Kybartų kaimo mokykloje, o penktąjį ir šeštąjį užbaigė Baltojoje mokykloje. Iš Bajorų iki jos kasdien kulniuodavo gerą valandą. 1941 m., užėjus vokiečiams, dvejus metus ėjo mokslus Kybartų gimnazijoje. 1944 m. pavasarį, frontui artėjant prie Vilkaviškio, Albinui buvo 16 metų. Rusų lėktuvai skraidė į Rytprūsius, vokiečių – į kitą pusę… Rugpjūčio 2 d. atėjo, matyt, vokiečių viršila su 4 kareiviais ir pasakė: „Mes jus evakuojam. Galit pasimt padvadą, arkliais pakinkytą, vieną karvę, o mantos kiek jau ten prisidėsit, tiek…“ Dar perspėjo, kad vakare jau ateisią rikiuot visų į koloną. Kur iškels, nepranešė. Ir dabar, pasakojo man Vilniuje Albinas, matau tą vaizdą: pilni laukai karvių, šunų, arklių, nes į Bajorų kaimo apylinkes ir iš toliau žmonės buvo suvaryti… Albino tėtis jau buvo miręs. Taigi du seni vokiečių kareiviai juodu su broliu ir pamote surikiavo į bendrą koloną ir įsakė: marš, pirmyn… 

Rytprūsiai ir Mažoji Lietuva 

Kolona įvažiavo į Rytprūsius, ji vis didėjo, atvarė daugiau – pažįstamų, nepažįstamų… Sustodavo vakare daugiausia tokiose laukymėse, kad karvės, arkliai galėtų pasiganyt, ir vis varė varė per Nemuną, pro Tauragę, iki Žemaičių Naumiesčio… Ten suvarę į turgavietės aikštę pasakė Albinui kaip vyresniam, kad toliau bus važiuojama su arkliais link Eržvilko, o ten, kadangi buvo iševakuoti vokiečiai, reikės vežti į klojimus javus, linus, kurių ten buvo daug prisėta – prie Klaipėdos krašto daugybė vokiečių sodybų buvo, ir juos, pabėgėlius iš Lietuvos, tose sodybose apgyvendino. 

Dirbo Albinas ten, kol prasidėjo didysis puolimas prie Raseinių ir visu frontu prie Vilkaviškio… Pamotę su broliu atskyrė, o jį išsivarė tokie su arkliais. Ilgai važiavo, kol kažkur prie Nemuno pareiškė: nuo dabar jūs būsit civilinė darbo tarnyba… Ilgai turėjo rausti apkasus, paskui kulti javus, bet jau, kaip sako, „po šautuvu‘‘ – visi buvo saugomi. Tame Abdeilung buvo kokia 60 vežimų, Albinas ten buvęs vienas iš jauniausių. Nebadmiriavo – ten gaudavo ferflėgung, davinį, ir ten Albinas pirmąsyk gyvenime sakė pamatęs į popierių supakuotą duoną. Atpjauna, būdavo, iš tokio supakuoto gabalo, padalina… 

Taip dirbdami jie stūmėsi, kol Kuršių nerijos nemažame miestelyje Veidėnene, paskui Noikūrene bekuliant javus atėjo rusai. Veidėnene buvo apsistoję didelio dvaro tvarte, išsivalė jį ir gyveno… 

Vokiečiai pasidavė, atėję rusai suvarė visus bendra kolona dar giliau į Noikūreno miestelį, į įsteigtą filtracijos lagerį, kurį valdė sovietų vidaus kariuomenė. Daug karininkų ten buvo, elgdavosi jie normaliai, bet į tardymus kviesdavosi naktį, maždaug apie 1 val. Dienom suvaryti jie virdavosi košę, ten buvo ir moterų – rusių, ukrainiečių, lietuvių, vokiečių.

Pagaliau sudarė koloną, davė maisto ir pasakė, kad eisim į Lietuvą. Taip iš Noikūreno kokius 270 km ir žingsniavo pėsti. Visi namai tušti, vakarop parenka kareiviai kokį didesnį klojimą ar net kelis klojimus, suvaro visus, kokius 200, išdalina davinius, gali virtis ką nori – virtuvė tuščia, indai… Viskas tuščia tuščia. Taip po karo atrodė Rytprūsiai… 

Pokario metai Kybartuose 

Ir taip Albinas gal per kokias 6 dienas parėjo į Kybartus. Tada pro dabartinį Kybartų kultūros centrą Valančiaus (dabar Mindaugo) gatvele buvo atvarytas iki ten, kur dabar Kybartų kapinės, o tada ten stūksojęs Prapuolenio kalnelis. Palapinės palapinės ant to kalnelio… Kapų dar tada ten nė vieno nebuvo. Tik vėliau (1946 m.) Albinas jau dalyvavo tų kapų šventinime. Palapinių miestelyje apgyvendino po 8 žmones, kalnelis spygliuota tvora aptvertas, kareiviai saugo… Vėl naktimis, kaip kuriam papuola, užsuka į papalapinę ir varo pas tardytojus. Ten Albinas išbuvo savaitę. Tada jau ne patys, o kareiviai virė valgyt. Košė, košė ir duona… 

Davė Kybartuose, tame lageryje, pažymėjimą, kad paleidžiamas… 

Bet kai buvo varomas į lagerį ant Prapuolenio kalniuko, pamatė jį pažįstama paštininkė ir pasakė, kad Bajoruose jų namai sudegę, o Albino pamotė – žuvusi Lenkijoje ir kad brolis apsistojęs pas tetą, tėvo seserį Petronę Varpučių kaime. 

Ir nuėjo vakarop Albinas Kudirkos Naumiesčio vieškeliu už tilto link Varpučių pas juos. Tenai labai smagu buvo, karvę jie turėjo, išvirė kukulaičių. Rytojaus dieną grįžo su broliu į tėviškę, o ten rado tik kaminą styrantį… 

Bajoruose sudegė Vaitkevičiai, Markevičiai, Vasiliauskai ir Rubino kluonas. Iš trylikos sodybų sudegė keturios. 

Teta ir tetėnas Markevičiai turėjo dar vieną dukterį. Kadangi karvė tik viena, tai jie brolį pasiliko, o Albinas išėjęs pas kitą tėvo seserį – Adelę Kymantienę į Kybartus. 

Teta Adelė turėjo namelį, tas namelis ir dabar Kybartuos, Tiesos g., stovi… Ji ir priglaudė Albiną Kybartų mieste. Ten jis dirbęs visokius darbus… 

Albino Kybartų gimnazija 

Iš 2012 m. vasarą mano, kaip radijo diktorės, daryto garso įrašo: 

– O jūs, Albinai, žmogus buvot techniškas nuo vaikystės? 

– Truputį buvau, bet aš – ne techniškas, aš vis tiek, jeigu būčiau stojęs, sakysim, į Filologijos fakultetą, studijavęs kalbą, būčiau daugiau pasiekęs. 

– Bet baigėte inžineriją? 

– Na, baigiau, bet paskui trejus metus redaktoriumi atidirbau. 

– O mokytojai, kurie jus mokė Kybartuose, koks jų likimas karo metais? 

– Daugiausia jų išvažiavo. Sakysim, Salys Šemerys buvo pasitraukęs į Vakarus, bet paskui grįžo į Klaipėdą. Jis gimė Vilkavišky, paskui dirbo Klaipėdoj, kai vokiečiai užėmė Klaipėdą, atbėgo į Kybartus, gyveno ir dėstė visą laiką Kybartų gimnazijoj, paskui pasitraukė. Tas namas, kur gyveno Kybartuose, ir dabar dar stovi. 

Jis buvo įdomus be galo. Dėstė vokiečių kalbą ir lietuvių. Jo pažymių, atsiskaitymo sistema man iki šiol liko nesuprantama… Ir dar įdomu būdavo: jeigu pavėluoji, tai būtinai reikės atsakinėt. Į mokinius kreipdavosi tiktai „jūs“. Kad visi mokytojai mokinius tiktai „jūs“ vadindavo. 

Paskui toks Senkus buvo labai įdomus mokytojas. Dėstė lietuvių kalbą. Karo metais aš 6 skyrius buvau baigęs, turėjau gal 13 metų. 

O Šemerys man įstrigo dar ir dėl to, kad mokėdavo labai išsisukt. Kartu mes mokėmės su tokiu Mertinu, tas Dalius Mertinukas tai yra jo brolio vaikas. Tas, su kuriuo aš mokiaus, buvo Vilius. 

Ėjom mes Vakarų Europos literatūrą ir ten pasitaikė žodis „orgijos“. Tai tas Vilius atsistojo ir sako: „Ponas mokytojau, aš norėčiau žinot, kas tai yra orgijos.“ Stasys Šemerys sumišo truputėlį ir sako: „Na, taip, Mertinas nori žinot, kas tai yra orgijos. Na, aš pasakysu maždaug taip: tai yra naktis, vynas, moterys ir dar kai kas…“ Tada tai padarė didelį įspūdį, ne kitaip. 

Tada po karo buvo kortelės – išlaikytinio ir darbininko. Išlaikytinio – 200 arba 300 g duonos „ant kortelės‘‘, o darbininko – 600–700 g. Viskas tada buvo su kortelėm. Teta sužinojo, kad prie miesto vykdomojo komiteto kažkokia brigada kuriasi. Ten nuėjau ir mane priėmė. Selemončikas, kybartietis, vadas… Mes ten darydavom karstus. Didėjo miestas, iš kaimų žmonės keltis ėmė, reikėjo tų karstų, bet iš kur medžiagų gaut? Turėjo vykdomasis vadinamąją „polutarką“, sunkvežimį tokį, važinėjom į Vokietiją, Kaliningrado sritį, eidavom į tuščius namus ir plėšdavom grindų lentas, o iš jų darydavom karstus. Ir langus su stiklais išimdavom. Nes žmonės grįžta, daug tuščių namų. Duodam tų langų ir jie, būdavo, užsitaiso. Už tą karstą sumokėdavo kokius 5 rublius. Taip mes tada ir gyvenom… 

Rudenį išmaldavau tetos, kad reikia man į mokyklą. Raudonosios mokyklos pastate po karo prasidėjo pamokos. Patalpos buvo tuščios, užregistravo. Kiekvienas mokinys turėjo pasidirbdinti po dvivietį suolą, visi atsigabenom. 

Baigęs ten 6 klases, radęs „Tiesos“ laikraštyje skelbimą, kad Kaune prie Vytauto Didžiojo universiteto steigiami darbininkų ir valstiečių kursai, kur per metus gali baigti 2 klases, susiruošiau į Kauną. Kai pranešiau apie savo ketinimus tetai, toji ir sako: „Vaikeli, tau galva karšta. Tu badu numirsi. Aš, sako, tau niekuo negaliu padėt…“ Bet Kaune jau mokėjo stipendiją, nors teta supyko, išbarė, bet aš išvykau. Keleivinių traukinių beveik nebuvo, atsistojęs ant prekinio traukinio tambūro atidardėjau iki Kauno. Egzaminus išlaikiau. 

Albinas atsisveikino su Kybartais 1948 m. Ir ilgam, t. y. visam laikui, kol 2022 m. sausio 13 d. atgulė Virbalio kapinėse greta tėčio ir brolio. Mama taip pat ilsisi Virbalyje, tik kitoje vietoje, ji mirusi 1933 m. 

Violeta MICKEVIČIŪTĖ-URBIENĖ

Romo BARONO nuotr. Albinas Vaitkevičius su žmona Donata prie A. Kezio atminimo lentos 2019 m.

Publikuota: „Santaka”, 2023-05-09.