Jau rytoj (šeštadienį) Kybartų kultūros centras ir Pasaulio kybartiečių draugija pakvies žemiečius į Kybartų krašto istorijos metraštininko Albino VAITKEVIČIAUS gimimo 95-mečio šventę. Renginys „Žmogus, gyvenęs karališkai“ prasidės 13 val. Algimanto Kezio galerijoje (J. Basanavičiaus g. 33, Kybartuose).

Laikas negailestingas: jau prabėgo 13 metų nuo pirmojo Kybartų herbo angelu paženklintos Albino monografijos „Kybartai. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“ pasirodymo. Tada, 2012-aisiais, per ketverius intensyvaus darbo metus A. Vaitkevičiaus surinkti Kybartų gyvavimo duomenys vos tilpo į 335 puslapių istorinę apybraižą „Kybartai“, apimančią laikotarpį nuo karalienės Bonos valdymo laikų (XVI a. pab.) iki mūsų dienų, su joje užfiksuotomis Kybartais įvardytų vietovaldų istorinėmis atmenomis, ten veikusių valstybinių, privačių bei visuomeninių organizacijų veiklos apžvalga. 

Visi istoriniai faktai Albino buvo atrasti Mokslų akademijos bibliotekoje, Lietuvos centriniame valstybės bei Marijampolės apskrities archyvuose, surinkti iš Vilkaviškio rajono savivaldybės, Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos, Vilkaviškio bibliotekos Kybartų filialo kraštotyrinės medžiagos fondų, taip pat paimti iš oficialių mūsų valstybės dokumentų leidinių, enciklopedijų bei periodikos. 

Medžiaga buvo iliustruota 250 istorinių nuotraukų. Jų kolekcijų kartotekose rasta nedaug, todėl leidinio rengėjui labai pravertė atvirukai, leisti prieš Pirmąjį pasaulinį karą Eitkūnuose, keli tarpukario albumai ir Pasaulio kybartiečių draugijos narių darytos nuotraukos. Albinas Vaitkevičius tada neabejojo, kad kybartiečiai dar turi sukaupę autentiškų nuotraukų savo šeimų albumuose, tik aptikti tas fotografijas jam jau buvę per sunku. 

Save vadindamas krapštuku, knibčiumi, o ne profesionaliu istoriku, Albinas pateikė tik šaltiniais paremtus faktus, aprašydamas juos, anot paties, „telegrafiniu stiliumi“, kiek šilčiau įterpdamas vieną kitą savo vaikystės ar paauglystės atsiminimą… Juk iš Kybartų siekti mokslo aukštumų 1948 m. jis išvyko į Kauną. 

„Tik po daugybės metų, prabėgusių toli nuo Kybartų, jau išėjęs į pensiją ir palaidojęs pirmąją savo žmoną, gal apie 2000-uosius, pasijutau apimtas kažkokios nostalgijos, matyt, senatvinės. Ėmiau jausti, kad tie Kybartai tampa tarsi „mano“. Nuėjau į Mokslų akademijos biblioteką kitokiais reikalais, ir kilo mintis pasidomėti Suvalkija, pasižiūrėti, kas ir kaip apie ją rašoma. Likau pritrenktas Šakių apskrities kraštotyrininkų darbų darbelių… Tada ėmiau ieškoti Vilkaviškio apskrities aprašymų ir, nepatikėsit, išskyrus a. a. Albino Sakalausko knygelę apie Kybartus, nieko stambesnio daugiau neradau, – yra dalinęsis savo nuostaba Albinas 2012 m. – Gimtųjų vietų kultūriniais, kraštotyriniais tyrinėjimais 3 ar 5 kartus visus mus lenkia šakiečiai. Mėginau pasižiūrėti į Kalvarijos apskritį, Lazdijus – irgi nieko… Tada ir pamąsčiau: jei dar jaučiu savo gimtoms vietoms šiokią tokią trauką, tai gal ir aš galėčiau šį bei tą nuveikti.“ 

Taip apie savo pirmosios knygos ištakas yra pasakojęs A. Vaitkevičius. 2019 m. buvo išspausdintas ir antrasis, autoriaus dar spėtas papildyti, šios knygos tiražas. Pirmojo egzemplioriai jau seniai išplatinti ar išdovanoti po visą Lietuvą ir pasaulį… 

2007 m. buvo įgyvendintas antrasis Albino Vaitkevičiaus sumanymas – Pasaulio kybartiečių draugija savo veklos 10-metį paminėjo išleisdama kraštiečių biografijų žinyną „Kybartų krašto žmonės“. 

Albino Vaitkevičiaus 95-mečio popietėje tikimės galėsią pristatyti šio žinyno pataisytą ir papildytą antrąjį leidimą. 

Albinui 2022 m. sausį išėjus Amžinybėn, jo meilės Kybartams įkvėpti darbai kai kuriems tapo žinių apie šį miestą savotišku „šventraščiu“. Ima rastis naujų autorių, savitų jo „įpėdinių“, kuriančių beletrizuotus, su išgalvotais herojais, žaismingo siužeto, spalvotais piešiniais ir galvosūkiais iliustruotus pasakojimus – taip šiandien jaunąją skaitytojų kartą bandoma supažindinti su painoka, užtat magiška Kybartų istorija. Kas žino, kiek dar staigmenų apie Sūduvos pasienio perlą – Kybartus – subrandins ateities kartos? O kur dar prisiminimų žanras: juk kiekvienas širdyje nešiojasi savuosius Kybartus! 

Apie visa tai ir pasirokuosime (kaip mėgdavo šypsodamasis sakyti mūsų Albinas) gegužės 13 d. Kybartuose, Algimanto Kezio galerijoje. Beje, su garsiuoju išeivijos fotografu Algimantu Keziu jis sėdėjo viename suole Kybartų pradžios mokykloje… 

Prisiminsime ir tuos Albino bendramokslius, su kuriais jis vėliau matydavosi Kybartų gimnazijos auklėtinių susitikimuose ir kurių veikla taip pat yra tapusi reikšminga Kybartams. Tai jau Anapilin išėję garsus chorvedys, Kybartų mišraus choro įkūrėjas Stasys Sinkevičius, prieš pat Lietuvos atgimimą suklestėjusio humoristinio mėgėjų teatro – agitbrigadų – Vilkaviškio krašte puoselėtoja Vanda Dapševičienė-Leimontienė, respublikinių gėlių parodų su Kybartų vidurinės-internatinės mokyklos auklėtiniais sovietmečiu rengėja, biologijos mokslų daktarė Rimantė Kelpšaitė, Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės pirmojo pokario šventiko sūnus Vladas Majauskas, kiek daugiau nei prieš pusmetį mus palikęs ilgametis Pasaulio kybartiečių draugijos narys, pedagogas, geodezininkas Albinas Žalnierukas. Dėkui Dievui, dar gyvena Marijampolėje 2012 m. Pasaulio kybartiečių draugijos garbės narys, anglų kalbos mokytojas ir poetas Jeronimas Šalčiūnas, dar laikosi Jungtinėse Amerikos Valstijose kybartietis, lietuvių išeivijos kultūros ir sporto žurnalistas Edvardas Šulaitis… Ilgaamžė karo ir pokario sukrėtimų vėtyta ir mėtyta karta! 

Taigi nuoširdžiai kviečiame Sūduvos kraštotyros entuziastus ir jai neabejingus kybartiečius gegužės 13 d., 13 val., susitikti Kybartų kultūros centro Algimanto Kezio galerijoje. Liksite nustebinti programos rengėjų siurprizų, sušildyti vilniečio Andriaus Pleškūno smuiko garsų, o svarbiausia – karališkai paminėję kuklumu, paprastumu ir nuveiktais darbais nepaprastą asmenybę. 

Violeta MICKEVIČIŪTĖ-URBIENĖ 

Romo BARONO nuotr. Albinas Vaitkevičius 2019 metais.

Publikuota: „Santaka”, 2023-05-12.