Apie istorinę tiesą prabilo drama „Kybartų aktai“

Sausio 9-osios vakarą Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune nuolat skambėjo Kybartų vardas. Visuomenei buvo pristatyta dramaturgo Gedimino Jankaus knyga „Kybartų aktai“.

Šiuo kūriniu autorius ryžosi sugriauti sovietų ideologų sukurtą mitą apie 1940 metų birželį iš Lietuvos negarbingai pabėgusį ir tautą palikusį prezidentą Antaną Smetoną.

Suteikė įgaliojimus

Kurdamas dramą G. Jankus rėmėsi vadinamaisiais Kybartų aktais, prezidento Antano Smetonos parašytais 1940 m. lapkričio 23 d. Berne, Šveicarijoje. Tačiau prezidentas juos datavo atgaline birželio 15 dienos data, o kaip pasirašymo vietą nurodė Kybartus.
Žinomi du vadinamieji Kybartų aktai. Vienu aktu Lietuvos Respublikos Prezidentas atleidžia Ministrą Pirmininką Antaną Merkį ir jo sudarytą Ministrų Tarybą iš pareigų, o Ministru Pirmininku skiria Stanislovą Lozoraitį.

Kitu aktu Ministrui Pirmininkui Stanislovui Lozoraičiui suteikiami įgaliojimai pavaduoti Lietuvos Respublikos Prezidentą.
Surašyti šiuos aktus atgaline data A. Smetoną tuomet paragino Lietuvos diplomatai. Tokie dokumentai Lietuvai buvo reikalingi tam, kad besikeičiant situacijai Europoje prireikus būtų sudaryta egzilinė vyriausybė (vyriausybė tremtyje). Ji tarptautinės teisės požiūriu būtų galėjusi atstovauti Lietuvos Respublikai, egzistavusiai iki 1940 m. birželio 15 d.

Negavę parašo menkino autoritetą

Dramaturgas G. Jankus teigia: „Kybartų aktus galima traktuoti kaip konstitucinį nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą įtvirtinantį dokumentą. Jis paaiškina faktą, kad iš panosės sovietų agentams ir jiems pataikavusiems veikėjams A. Smetona išsigabeno valstybės konstitucingumo pagrindą. Be jo parašo jokia sovietų okupantų suformuota valdžia negalėjo ir negali būti laikoma teisėta. Štai kodėl nuo pirmųjų okupacijos dienų buvo beatodairiškai peršama A. Smetonos, bėglio ir bailio, karikatūra.“

Pasak autoriaus, dramoje yra dvi Lietuvos. Viena – kurianti, einanti į priekį, neprarandanti vilties net tokioje tragiškoje situacijoje, kokia susiklostė 1940 metais. Kita – besityčiojanti, smerkianti, ironiška, sarkastiška, tokia savo pozicija ir supurenusi dirvą tyliajai okupacijai.

Prezidento A. Smetonos giminaitis Rimantas Smetona apgailestavo, kad dar ir šiandien sovietų „įkvėpta“ paraitotomis kiškomis per Lieponos upelį brendančio prezidento karikatūra dirba savo juodą darbą, o daliai visuomenės tiek informacijos apie pirmąjį Lietuvos Respublikos prezidentą ir pakanka.

Iš pirmųjų skaitytojų – istorikų, literatų, muziejininkų, teatro žmonių ir politikų – dramos „Kybartų aktai“ autorius sulaukė daugybės padėkų už drąsą remtis mokslininkų, menininkų žinota, tačiau iki šiol visuomenei garsiai nepasakyta tiesa.

Menamas susitikimas

G. Jankus mano, kad istoriniai Kybartų aktai – tarytum prezidento politinis testamentas. Dokumentų pavadinimas bylojąs, kad jų turinį A. Smetona galėjo subrandinti būtent Kybartuose. Kurdamas dramą „Kybartų aktai“ rašytojas G. Jankus pasinaudojo kūrėjams suteikta „rankas atrišančia“ galimybe vadovautis nuostata „taip galėjo būti“. Dramą įkvėpusi prielaida paremta ir istoriniais faktais.

Pagrindiniai ir vieninteliai dviejų dalių dramos herojai – tarpukario Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona ir pirmasis Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras.

Visiems žinoma, kad Antanas Smetona Lietuvos teritoriją paliko besibaigiant birželio 15-ajai. Tomis dienomis Lietuvos sieną grįždamas iš užsienio kirto ir Augustinas Voldemaras, buvęs prezidento bendramintis, vėliau – oponentas ir varžovas. Kybartuose jį suėmė sovietų agentai.

Rašytojas – ne istorikas, tad kūrinio veiksmo laiką, vietą, temą ir veikėjus pasirenka laisva valia. Naudodamasis šia menininkams duota teise G. Jankus dviejų valstybės vyrų, buvusių bendražygių, vėliau tapusių nesutaikomais priešais, menamą susitikimą „surengia“ 1940 metų birželio 15-osios dienos vakare Kybartuose.

Dramaturgas ieškojo atsakymų į daugybę klausimų, jam kilusių perskaičius skirtingų autorių knygas, laiškus, atsiminimus: „Kodėl paskutinio Vyriausybės posėdžio metu dauguma ministrų muistėsi nuleidę akis? Kas ir kodėl primygtinai, desperatiškai ragino A. Smetoną sugrįžti iš Kybartų, o siena buvo uždaryta prieš pat A. Smetonos akis? Kodėl Marijampolės pulkui buvo įsakyta grįžti atgal į kareivines? Kodėl į prezidentą šauliai nukreipė ginklus? Ar tik baimė dėl savo gyvybės ir šeimos lėmė A. Smetonos elgesį? Ir kas būtų nutikę, jei prezidentas būtų grįžęs į Kauną? Kokio jo parašo reikėjo sovietams? Ko gero, juo būtų pasinaudota perduodant įgaliojimus sovietų suformuotai valdžiai, ir visiems laikams nebeliktų teisinio pagrindo ginčyti okupacijos…“

Minimas ir Vilkaviškis

Dramoje „Kybartų aktai“ įrašytas ir Vilkaviškio vardas. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad 1940 birželio 15 dieną ir naktį į birželio 16-ąją Marijampolėje stovėjęs pėstininkų pulkas, nepaisydamas kariuomenės vadovybės įsakymo, išžygiavo Vokietijos sienos link. Tačiau švintant karius prie Vilkaviškio pasivijo laikinosios Vyriausybės sudaryta delegacija. Ji prikalbėjo pulko vadą Antaną Gaušą grąžinti pėstininkus į Marijampolę. Šis faktas, teikęs prezidentui vilties, kuriai buvo lemta sudužti, taip pat įpintas į dramą ir kursto išgyvenimų liepsnas.

Kūrinio pabaigoje dramos veikėjas prezidentas Antanas Smetona Kybartuose surašo vadinamuosius Kybartų aktus, nes tiki: „Istorija viską sudėlios. Neliks vietos pajuokai ir patyčiai iš savo valstybės teisėto Prezidento… kuris tapo išdavystės ir okupantų jėgos auka… tačiau traukėsi, neišdavęs valstybės ir tautos… ir ne tik neišdavęs… jie reikalauja aktų… aš jiems juos parašysiu. Taip įteisinama mano konstitucinė valia palikti įpėdinį… tikrą įpėdinį, o ne okupantų statytinį. Taip įteisinamas valstybės tęstinumas… taip įteisinama valia turėti pilnutinę patikimą atstovybę tremtyje… o, kaip okupantai tikėjosi tokių aktų pasirašymo Kaune… tik juose šmėžuotų visai kitos pavardės… kolaborantų išdavikų pavardės, kurios ištrintų Lietuvos valstybingumą iš Europos žemėlapio…“

Renata VITKAUSKIENĖ

Autorės nuotr. Gediminas Jankus (stovi centre) dramą „Kybartų aktai“ pristatė sausakimšoje Istorinės Prezidentūros audiencijų salėje.

Publikuota: „Santaka“, 2013 m. Sausio 15 d. Antradienis

Leave comment

lt_LTLietuvių kalba