Ryžtinga ir įdomi asmenybė, ramus ir geraširdis žmogus – taip Romą Bruzbartienę, ilgametę Kybartų miesto bibliotekos darbuotoją, apibūdina ją pažįstantys žmonės, jos bičiuliai.

Darbas bibliotekoje

Kybartų miesto bibliotekoje Roma Bruzbartienė dirba jau 24-erius metus. Savo darbą ji vadina gyvenimo keliu, kuris, pasak moters, kasmet darosi vis sunkesnis.

„Norisi eiti koja kojon su naujovėmis, atitikti gyventojų lūkesčius, būti kultūros šviesuliu miestelyje, tačiau galimybių tam beveik neturime“, – apgailestavo Kybartų miesto bibliotekos darbuotoja.

Pasidairius po biblioteką, įsikūrusią Kybartų kultūros centro pastate, tenka sutikti su tokiomis mintimis: patalpos senos, nutriušusios, ankštos.

Bibliotekininkės kaip įmanydamos stengiasi jas puošti, o norėdamos pritraukti kuo daugiau skaitytojų organizuoja renginius.
Noriai į susitikimus su gimtojo miestelio žmonėmis pakviesti atvyksta ir apie savo pasiekimus pasakoja iš čia kilę garsūs kraštiečiai. R. Bruzbartienės iniciatyva buvo rengiami ir vienišių klubo susitikimai, poezijos vakarai, susitikimai su rašytojais bei kitais įdomiais žmonėmis, tačiau galop pristigo pačių kybartiečių noro dalyvauti tokiuose renginiuose, ir gražios iniciatyvos užgeso.

Vis dėlto bibliotekininkė tiki, kad biblioteka sulauks šviesesnių laikų, kada nors persikels į naujas patalpas, atsiras galimybė erdviai į lentynas sudėstyti net ir tas knygas, kurios dabar netelpa, ir ši kultūros įstaiga vėl taps kybartiečių traukos centru.

Domisi kraštotyra

Greta tiesioginio darbo didžiausia R. Bruzbartienės aistra ir, kaip ji pati sako, „arkliukas“ yra kraštotyra. Ši sritis moterį domina nuo pat jaunystės. „Jos net akys sužvilga, rankos pradeda virpėti, kai ji paima knygą ar kokius užrašus apie Kybartus“, – pasakojo į biblioteką užsukusi jos buvusi mokytoja Dalija Agota Karkienė.

R. Bruzbartienė sako, kad bibliotekoje yra sukauptas didžiulis archyvas kraštotyrinės medžiagos: rankraščių, senų leidinių, tačiau nėra galimybių jų sutvarkyti ir tinkamai saugoti. Moteriai apmaudu, kad surinkta rašytinė medžiaga dūlėja ir kasmet vis labiau praranda kokybę.

Pomėgis keliauti

Ne ką mažesnė R. Bruzbartienės aistra yra kelionės. Jei tik būtų įmanoma, šiam pomėgiui moteris galėtų skirti visą savo ryžtą, laisvalaikį ir galimybes.

Savo šeimą ji buvo užkrėtusi dviračių sporto manija. Kartu su vyru ir vaikais, kurių užaugino trejetą, dažnai leisdavosi į dviračių žygius ne tik rajone, apskrityje, bet ir kituose Lietuvos regionuose.

„Viena iš įsimintiniausių bei įdomiausių mano kelionių buvo dalyvavimas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio kelionių konkurse „Keliauk ir pažink Lietuvą“, vykusiame prieš ketverius metus“,– vis dar kupina emocijų prisiminimais dalijosi R. Bruzbartienė.

Tapo nominantais

Keliauti dviračiais po skirtingus Lietuvos regionus ir rinkti nuotraukas iš aplankytų vietų tąsyk ji susiruošė kartu su savo vyru, tačiau pasikeitus planams maršrutą teko įveikti vienai. „Buvo momentas, kai turėjau pasirinkti: arba viską mesti, arba keliauti toliau. Vis dėlto galimų sunkumų nepabūgau ir savo svajonę įgyvendinau“,– entuziastingai pasakojo kybartietė.

Moteris neslėpė, kad kelionių po Lietuvą metu teko miegoti automobilyje, nepažįstamuose miesteliuose, pačiai save fotografuoti prie objektų, klaidžioti ir net pakeliui taisyti sugedusį automobilį. Bet, kaip pati sako, visą laiką ją lydėjusi viltis, meilė ir tikėjimas, kad tikslą pasieksianti.

Taip ir buvo. R. Bruzbartienė ir jos vyras Rimantas iš organizatorių gavo išskirtinę vyriausių projekto dalyvių nominaciją, patvirtinančią kybartiečių, o ypač šios energingos moters, vidinį užsispyrimą ir drąsą.

Propaguoja sveiką gyvenimo būdą

Savo koleges bei pažįstamus R. Bruzbartienė stebina ir domėjimusi įvairiomis žolelėmis. Apie žmogaus organizmui naudingus augalus moteris su užsidegimu gali kalbėti valandų valandas. Ji sugeba kitus sudominti arba net ir užkrėsti sveiko gyvenimo tradicijų puoselėjimu bei vis labiau populiarėjančia žaliavalgyste.

Kybartietę domina daugybė gyvenimo sričių. Atradusi ką nors įdomaus, ji skuba pasidalyti su kitais. Moteris dalijasi ne tik žiniomis, bet ir rūpesčiu, užuojauta, o kai reikia – ir materialinėmis gėrybėmis.

R. Bruzbartienė yra baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas, todėl gimtasis žodis bei taisyklinga kalba jai itin svarbi ir miela. Bibliotekininkė negali ramiai praeiti pro netaisyklingus užrašus iškabose ir neretai nusivilia, kai kreipusis į atsakingas institucijas nesulaukia jokios reakcijos.

Abejingumas daugelyje gyvenimo sričių, kybartietės R. Bruzbartienės nuomone, yra bene didžiausias progreso priešas.

Greta ALIŠAUSKAITĖ